Naujienos
Balsas.lt linksmai
- Daktare, mes praradome pacientą. - Kas atsitiko? - Pasveiko.
Žiniasklaida apie Lietuvos žydus: "Lietuvos ryto" atvejis 1
2002.05.03 15:57
| Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje pasirodo vis daugiau pranešimų apie žydus. Štai keletas antraščių: "Kauno žydai bijo pogromų", "Lietuvos žydai stebisi jiems nedaromomis išimtimis", "Padėkos Lietuvai už žydšaudį". Šios antraštės iš bulvarinio laikraščio "Vakaro žinios" tam tikru mastu atspindi Lietuvos visuomenėje egzistuojantį antisemitizmą. Pasak ne itin senos sociologinės apklausos, žydai yra viena mažiausiai vertinamų etninių grupių Lietuvoje (žinios "pasiskolintos" iš nespausdinto Virginijaus Savukyno straipsnio "Žydų atvejis"). Šito priežastys pirmiausia yra politinės, susijusios su antisemitinių pažiūrų politikais ir Lietuvos valdančiojo elito konfliktais su Izraelio žydų organizacijomis, tokiomis kaip Simono Wiesenthalio centras. Antisemitizmas yra giliai įsišaknijęs Lietuvos kultūroje ir individams sunku nuo jo išsivaduoti. Todėl visai nekeista, kad žydai sulaukia daugiausia žiniasklaidos dėmesio iš visų etninių grupių. Pažvelgę į 2000-2001 metų "Lietuvos rytą", pastebėsime, kad dienraštis pristato daugiapusę žydų mažumos Lietuvoje perspektyvą. Trys temos - antisemitizmas, Holokaustas ir žydų kultūrinis palikimas bei jiems grąžinamas turtas - dominuoja Lietuvos spaudoje. 2000-2001 metais "Lietuvos rytas" plačiai nušvietė antisemitizmo Lietuvos visuomenėje problemą, gana išsamiai buvo aprašomi Lietuvos Seimo nario Vytauto Šustausko antisemitiniai išpuoliai. 2001 metų sausio mėnesį Švedijos televizija transliavo dokumentinį filmą apie Lietuvą, kuriame Seimo narys Vytautas Šustauskas išreiškė savo antisemitinius nusistatymus. Dokumentinis filmas sukrėte ne tik Švedijos publiką - V.Šustausko pasisakymas sukėlė skandalą ir Lietuvos politiniuose sluoksniuose. Šiam įvykiui buvo skirta nemažai vietos didžiausiame Lietuvos dienraštyje. Kone kasdien visą 2001 metų sausio mėnesį pasirodydavo po pranešimą ar straipsnį apie antisemitinio skandalo eigą (kai kurių straipsnių pavadinimai - "Sukurtas perversmo planas", "V.Šustauskas kratosi savo žodžių", "V.Šustauskas gavo antausį"). "Lietuvos ryto" korespondentai nepraleido pro akis ir kitų antisemitizmo apraiškų Lietuvoje. Buvo plačiai nušviečiamas ir Menoros išniekinimas Vilniaus senamiestyje 2000 metų gruodžio mėnesį, ir antkapių vagystės iš žydų kapinių Telšių rajone. Akivaizdu, kad dienraštis stengėsi stebėti antisemitines nuotaikas visuomenėje ir pateikti konstruktyvių antisemitizmo problemos sprendimų. Pranešimas apie antiamerikietiškas ir antisemitines nuotaikas Mažeikiuose, kur naftos perdirbimo įmonė priklauso amerikiečių kompanijai "Williams", buvo vienas tokių pavyzdžių. Reportaže, pavadintame "Kairysis susipainiojo savo rinkėjų nuotaikose", buvo stengiamasi griauti Lietuvos masinėje sąmonėje įsišaknijusį ryšį tarp žydų ir kriminalinių verslo interesų. Pasak dienraščio, Mažeikių gyventojų antiamerikietiškos ir antisemitinės nuotaikos pasirodė esančios tik Seimo nario Jonas Jurkaus vaizduotės vaisius. Antra esminė spaudoje dominuojanti tema buvo Holokaustas ir skaudūs žydams bei lietuviams įvykiai. Abi tautos vis dar kovoja su tarpusavio nepasitikėjimu, apibūdinančiu jų politinį bendravimą. Galima teigti, kad žydai ir lietuviai dažnai nesutaria dėl susitaikymo ir sąskaitų suvedimo su praeitimi. 2000-2001 m. "Lietuvos rytas" dažnai pranešdavo, kad Izraelio žydai kaltino Lietuvos vyriausybę, neva ši esanti nepakankamai dėmesinga karo nusikaltėlių klausimui. Kita vertus, Lietuvos vyriausybė ir karo nusikaltimus tiriantys prokurorai atsakydavo darę viską, kas buvo įmanoma. Šie politiniai konfliktai iliustruoja gilesnius nesutarimus pačioje Lietuvos visuomenėje. Tuo metu, kai dauguma lietuvių pabrėžia atleidimą kaip Holokausto moralinę pamoką, dauguma Lietuvos žydų bendruomenės atstovų mano, kad atleisti - vadinasi, užmiršti praeitį ir išteisinti nusikaltėlius. "Lietuvos rytas" atskleidė minėtą įtampą aprašydamas, kaip įvairios Izraelio ir pasaulio organizacijos reagavo į Lietuvos pastangas siekti istorinio teisingumo. Dienraštis išryškino dviejų skirtingų bendruomenių - lietuvių, ir žydų - perspektyvas ir istorinę patirtį. Tyrinė |
Tarp lenkiškų pavardžių rašymo, "politinių pamušalų" ir Zbignievo patetikos: Lietuvos lenkai žiniasklaidos taikinyje
2002.04.30 16:19
| Ką broliai lietuviai mano apie brolius lenkus? Kaip juos įsivaizduoja, kaip apibūdina? Kokia Lietuvos žiniasklaidos reakcija į gana energingai veikiančią ir matomą lenkų tautinę mažumą Lietuvoje? Pasak "SIC rinkos tyrimų" apklausos, kurią užsakė bendrovė "Švyturys-Utenos alus" ir kurioje aiškinamasi, kokių tautų atstovus lietuviai pašiepia dažniausiai, lenkai lietuviams atrodo išdidūs, spekuliantai ir sukčiai. Taigi masinėje lietuvių vaizduotėje lenkų vaizdinys ne pats geriausias. Atsigręžkime į žiniasklaidą. Mano atliktas pagrindinių Lietuvos dienraščių 2000-2001 metais tyrimas rodo, kad Lietuvos lenkai susilaukia mažiausio spaudos dėmesio. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad lietuvių požiūriui į lenkus ir rusus bendra yra tai, kad jam įtaką daro istorija ir patirtos istorinės nuoskaudos. Ilga Lenkijos-Lietuvos valstybės istorija ir besitęsianti diskusija apie bendras kultūrines figūras bei vietoves lietuviams vis dar kelia galingų ir neišspręstų antilenkiškų emocijų. Lenkijos vyriausybė nuolat remia ir padeda Lietuvos lenkams, vienai iš pačių aktyviausių ir labiausiai matomų mažumų Lietuvoje. Dėl to lenkų kalbos ir švietimo, tautinio ir etninio identiteto klausimai yra ypač politizuoti ir dažnai virsta tarpvalstybine problema. Nemaža dalis 2001 metų pranešimų apie lenkus koncentravosi ties švietimo politika rytų Lietuvoje, kurioje gyvena dauguma Lietuvos lenkų. Švietimo problemos paprastai keliamos tarpvalstybinių Lenkijos ir Lietuvos santykių kontekste (kaip "Lietuvos ryto" žinutėje "Lenkijos politikas pasijuto įžeistas", 2001 balandžio 7 d.). Anot žiniasklaidos, Lenkijos parlamentarai nesigėdija kištis į Lietuvos švietimo ministerijos darbą aiškindami lietuviams, kas turi būti padaryta reformuojant Lietuvos švietimo sistemą (tas pats "Lietuvos ryto" pranešimas). Kitame tų pačių metų pranešime, spausdintame dienraščiuose, Lietuvos Seimo Etikos komisija nusprendė įspėti parlamentarą Gabrielių Janą Mincevičių, priklausantį Lenkų rinkimų akcijai, kad šis neplatintų tikrovės neatitinkančių žinių, neva Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete svarstant švietimo reikalus Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė Dalia Teišerskytė parėmusi antilenkišką poziciją. Pranešime taip pat buvo užsiminta, kad neseniai Mincevičius "Lietuvos ir Lenkijos seimų parlamentinės asamblėjos posėdyje viešai teigė, jog Lietuvoje yra engiami lenkų vaikai, neskiriama dėmesio jų mokymui" ("Etikos komisija baudė ir taikė", "Lietuvos rytas", 2001 kovo 13 d., BNS ir LR informacija). Būtina paminėti ir tai, kad buvęs švietimo ministras Zigmas Zinkevičius dar labiau paaštrino politinius ir kultūrinius nesutarimus tarp lenkų ir lietuvių pareikšdamas, kad Lietuvos lenkai viso labo tėra tik sulenkėję lietuviai, tik jie patys to nežiną. Vargšai tie broliai lenkai: jei žinotų, kas jie yra, nekiltų jokių problemų! O problemų nuolat kyla. Štai visai neseniai, kovo mėnesį, Lietuvos lenkų organizacijos surengė protesto akciją prie Seimo rūmų. Protestuota prieš Vyriausybės tautinių mažumų politiką švietimo srityje. Kaip pranešė "Lietuvos rytas", Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai pasipiktino šiemet patvirtintomis Tautinių mažumų švietimo nuostatomis. Jose rekomenduojama tautinių mažumų mokyklų 11-12 klasėse naudoti lietuviškus vadovėlius bei leidžiama patiems tautinių mažumų mokyklų abiturientams pasirinkti, ar jie nori laikyti gimtosios kalbos brandos egzaminą. "Lenkų atstovų teigimu, gimtosios kalbos brandos egzaminas turi būti privalomas" ("Protesto mitinge įžvelgtas politinis pamušalas", "Lietuvos rytas", 2002 kovo 16 d.). Jei Lietuvos politikai ir žiniasklaida įžvelgia lenkų veiksmuose "politinius pamušalus", jų pačių pamušalai seni ir skylėti. Kaip kitaip galima pavadinti tokį konservatyvaus lietuvių politiko pasisakymą, užkliudantį kitą opią lenkų pavardžių rašymo problemą. Kaip rašė "Respublika", "konservatorius Jurgis Razma įžvelgė didelį pavojų numatytoje pasirašyti sutartyje dėl lietuvių ir lenkų tautinių mažumų pavardžių rašymo originalo kalba". Toliau cituojami politiko žodžiai: "Ką |
Vyriškumas, agresija ir žiniasklaida
2001.12.12 16:13
| Koks vyriškumas vertinamas mūsų kasdienėje kultūroje? Koks santykis tarp vyraujančio vyriškumo, vyriškos tapatybės ir smurto šeimoje? Ar iš viso yra koks ryšys? Pažvelgę į žiniasklaidą, esančią mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, pastebėsime, kad joje vyriškumas neatsiejamas nuo fizinės prievartos. Prievarta palaiko vyrišką identitetą. Žiniasklaida, apskritai masinė kultūra, formuoja vyrišką kultūrą, kurioje smurtas vertinamas kaip vyriškos galios ir autoriteto išraiška. Šitokioje kultūroje pabrėžiami vyro herojiški "supermeniški" bruožai. Toks vyras daugybę laiko ir pajėgų skiria siekdamas atrodyti ir parodyti savo stiprumą bei nesužeidžiamumą. Fizinė prievarta čia vartojama tik vienam tikslui - dominuoti, bet nebūti dominuojamam. Ir užsieninėje, ir lietuviškoje televizijos bei kino produkcijoje, demonstruojamoje per Lietuvos televizijas, dominuoja agresyvus vyriškumas, išreiškiamas ginklu, tanku, malūnsparniu ir kitais destrukciją sėjančiais daiktais. Toje produkcijoje pabrėžiamas ir vyriškas kūnas, ir raumenys bei jėga, ir vyro gebėjimas iškentėti kankinimus bei žudyti be gailesčio. Kieto agresyvaus vyriškumo idealą, kurį platina žiniasklaida, puikiai atitinka ir vis dar ne tik žodžiais, bet ir kumščiais mojuojantis parlamentaras Vytautas Šustauskas, ir jau nebe toks pastebimas Lietuvos nacionalsocialistas Mindaugas Murza. Turėtume prisiminti ir Lietuvos laisvės lygos lyderį Antaną Terlecką, 2000 metais siūliusį kurti neginkluotus būrius, kurie muštų visus, nepritariančius stojimui į NATO. Terlecko žodžiais tariant, tie būriai "daužytų snukius politikams, agituojantiems prieš Lietuvos narystę NATO" ("Respublika", 2000 m. birželio 3 d., p. 4). Minėtos politinės figūros ir jų skleidžiamos idėjos įrodo, kad fizinis vyriškumas ir fizinė patirtis Lietuvoje iškeliami kaip esmiški vyriškos veiklos rodikliai. Agresyvus ir smurtinis elgesys aukštai vertinamas ne tik Lietuvos, bet ir daugelyje kitų kultūrų. Tokį vertinimą remia egzistuojančios kultūrinės vyriškumo apibrėžtys: vyras yra suvokiamas kaip gynėjas, kaip agresyvus ir bebaimis kovotojas. Šitokiam vyro idealui dažnai priešpriešinama moteris, esanti priklausoma, pasyvi, kupina baimės. Dauguma fizinės prievartos tyrinėtojų yra padarę išvadą, kad prievartautojai dažnai jaučiasi esą teisūs. Kodėl? Akivaizdu, kad juos pateisina kultūroje vyraujančios vyriškumo sampratos, pati vyriško dominavimo ideologija. Prievartautojai yra įsitikinę, kad smurtas prieš moteris tik dar sykį patvirtina jų vyrišką tapatybę. Jie pasijunta esą "tikri vyrai", sugebantys įrodyti, kas yra šeimos galva ir kam priklauso autoritetas. Moteris sugrąžinama į jai "skirtą" vietą. Smurto prieš moteris apklausos duomenys Lietuvoje rodo, kad fiziškai prievartaujamos moterys priima prievartautojų jiems primetamus jų pačių apibrėžimus: smurtaujantys vyrai teigia, kad neva tos moterys esančios nekompetentingos, bejėgės, kvailos ir niekam tikusios. Tačiau ne tik smurtaujantys vyrai šitaip teisinasi. Lietuvos žiniasklaidoje pasitaiko netgi moterų balsų, kurie trivializuoja fizinį smurtą, verčia kaltę moterims ir niekina "silpnosios" lyties atstoves. Skaitydamas Lietuvos žiniasklaidos žvaigždės Nijolės Oželytės pasisakymą, gali nesunkiai įsivaizduoti, kad tai prievartaujančio vyro mintys: "Nuošalyje palikime ir jauną, skurdžią kvailelę, kuri teka už bandito suviliota jo prievarta ir reketu dvokiančių pinigų. Jos vištos smegenėlės nesugeba suvokti, jog aplinkinius daužantis ir gniuždantis skustagalvis į ją žvelgs kaip į nebrangiai nupirktą daiktą" ("Smurtą kenčianti žmona vyrą stumia į neapykantos spąstus", "Lietuvos rytas", "Gyvenimo būdas", 2001 lapkričio 10 d, p. 4)?! Panašiai ir smurtautojai nuolat primena savo aukoms, kad jų smegenėlės yra minkštos, kad jos vertos skausmo ir ašarų. Kad moteris bejėgė, o vyras - visagalis. Kad moters kūnas - malonumo įrankis ir vieta, kurioje vyras gali išreikšti ne tik savo seksualinę agresiją, bet ir savo įniršį bei nepasisekimą. N. Oželytės straipsnis yra ne vienintelis, nors gal ryškiausias pavyzdys to, kaip, platindama lytinius stereoti |
Apie stereotipų bei prietarų smurtą, arba Ieškant fizinės prievartos priežasčių
2001.12.05 16:21
| Kone kasdien vartau laikraščius. Žiūriu televizijos laidas. Suvokiu, kad žiniasklaida yra itin svarbi mūsų gyvenime: ji ir formuoja mūsų požiūrius, ir juos atspindi. Norėdama būti populiari, turėti auditoriją, ji stengiasi atsiliepti į mūsų troškimus ir fantazijas. Žiniasklaida kuria pasaulį, kuris mums būtų suprantamas ir artimas. Gal dėl to Lietuvos žiniasklaidoje tiek daug stereotipų, susijusių su moterimis ir vyrais, jų vaidmenimis šeimoje ir visuomenėje. Kuriamos stereotipinės istorijos bei vaidmenys, džiuginantys mus, masinę auditoriją. Kiekvienas moters stereotipas Lietuvos žiniasklaidoje ir apskritai populiarioje kultūroje neatskiriamai susijęs su vyro stereotipu. Dažniausiai pasitaikančius lyčių stereotipus gerai nusako kad ir tokia citata iš vyrams skirto žurnalo "Tik vyrams". Paklaustas, kodėl moterys žiūri meksikietiškus serialus, patarimų skyrelio autorius gydytojas urologas atsako: "Jūsų moterys, kaip ir mano, pažiūrėjusios serialų, būna kaip reta geros, švelnios, o jeigu dar muilo operos turinys "seilėtas" ir tenka gerai išsiverkti, tuomet mūsų gyvenimo palydovėms dar ir sveikata sustiprėja ar net pasitaiso". Vadinasi, moterys yra ašaringos ir švelnios, o vyrai racionalūs ir grubūs. Šiame gydytojo paaiškinime iškyla nesudėtingas lyčių pasaulio vaizdas: moterys skęsta jausmuose. Na, o "išmintingi" vyrai, kaip teigia gydytojas, geba pasinaudoti moterų jausmų audromis: po jausmų antplūdžių moterys pasidarančios švelnesnės, joms pasitaisanti sveikata, jos leidžiančios vyrams žiūrėti "Formulės-1" varžybas ir kitas sporto laidas. "Jausmingos" moters stereotipas susijęs su tvirto, automobiliais ir sportu susidomėjusio vyriškio vaizdiniu. Nuskendusi jausmų jūroje moteris kantriai laukia savo užkariautojo. Lietuvoje ne itin kreipiamas dėmesys į panašius stereotipus, nors jie įžeidžia ne tik moteris, bet ir vyrus. Bent tuos, kurie apie juos susimąsto. Pirmiausia dėl to, kad šiais stereotipais griežtai atskiriami vyrų ir moterų pasauliai, tarsi jie būtų dvi priešingos stovyklos. Supriešinant vyrus ir moteris, aiškiai išsidėsto ir bruožai abiems lytims apibūdinti: racionalus/jausmingas, veržlus/pasyvus, stiprus/silpnas. Pirmieji bruožai apibūdina vyrus, antrieji - moteris. Moteris nuolat siejama su tuo, kas yra "žemesnis". Moteriška veikla yra ne tokia reikšminga kaip vyrų. Moters darbai niekad nenudirbami. Moters elgesys yra silpnojo elgesys. Šie lytiniai skirtumai mūsų visuomenėje egzistuoja kaip dominavimo forma, kuri neretai išreiškiama ir per tiesioginę fizinę prievartą. Žvilgtelėkime į moterų žurnalus ir pamatysime, kokie įvaizdžiai joms siūlomi. Štai vienas iš moterims skirtų žurnalų siūlo moterims "apsitempti siaurute suknute" ir išlikti "žaviausiu vasaros prisiminimu kieno nors atminty". Siūloma išlikti kažkieno atmintyje, užuot pačiai rūpinantis savąja (tarsi moteris neturėtų atminties). Kitame žurnale aprašoma "senmergė", kantriai laukianti savo svajonių karalaičio. Pagaliau sulaukia jauno ir gražaus. Dar kitur moteris palyginama su naudotu automobiliu. Pasirodo, moteris vyrui gali nusibosti, bet naudotas automobilis niekad. Gaila, kad moteris nėra automobilis! Galbūt šis palyginimas kam nors ir juokingas, tik manau, kad ne visiems. Tačiau ar iš tikrųjų moteris yra automobilis, o vyras - tas, kuris tą automobilį vairuoja? Mano atsakymas - vienareikšmis: ne. Ir vyrai, ir moterys gali būti ir automobiliais, ir vairuotojais. Tik kad tai suvoktume, reikia prisiminti, kad moterų ir vyrų skirtumai yra ne vien tik biologiniai, gamtos duoti, o veikiau visuomenės ir kultūros suformuoti. Lietuvos popkultūroje to dažnai nepastebima, teigiant, kad tai, kas natūralu vyrui, nenatūralu moteriai. Pavyzdžiui, tereikia prisiminti jau gana seną Nijolės kailių salono reklamą, dažnai rodytą 2000 m. rugsėjį - lapkritį Lietuvos televizijos kanalais. Nuoga moteris pavaizduota tarsi koks katės ar panteros tipo gyvūnas, kuriam turėti kailinius - tiesiog įaugę į prigimtį. Kiekviena moteris savo prigimtyje turi troškulį pasipuošti kailiniais! Savo geidulį ir troškimą moteris išreiškia urzgimu ir knia |
“Pamylėk mane. Aš tave išgarsinsiu”: apie vartojimo daiktus, saviraišką, viešumą ir žmogaus teises
2001.07.26 23:40
| Štai ir dar viena fantastiškai juokinga kontroversija apie žodžius, saviraišką, gėdos jausmą ir “stringančius kąsnius gerklėje”. Kas kaltas? Tarptautinis kapitalizmas? Lietuvos vartotojiška visuomenė, kuri vis laukia “naujų rūbų partijų” ir madų? Ar paprasčiausiai politikai, norintys nuolat apie save priminti? |
Sapnų karalystėje, arba Kokie košmarai kankina Algirdą Brazauską ir Vytautą Landsbergį?
2001.07.21 22:21
| Mane dažnai kankina košmarai, nors nesu nei konservatyvus, nei respublikonas. Nepriklausau nei konservatoriams, nei Naujajai Sąjungai, nei socialdemokratams. |
Top10 |
Top galerijos |
Ar pritariate vykstančioms protesto akcijoms dėl įvykių Garliavoje?
Šimtas keturiasdešimt devintasis nugalėtojas - Vaida
Paros daugiausiai komentuoti |
| Orai | TV programa | Valiutų kursai | Kuro kainos | Darbo skelbimai | Skelbimai | Įmonės | Video | Skundai | Studijos | Mama | Žodynas | Sveikinimai |
Redakcija. El. p. info@balsas.lt, tel. 8 5 2031029. Reklama reklama@balsas.lt, tel. 8 5 2031021; 8 5 2031023
© 2012 UAB "Balsas.lt"
© 2012 UAB "Balsas.lt"