Kas tie ‘’tikrieji’’ lietuviai

‘’TIKRIEJI LIETUVIAI’’ RUSIJOS PENKTOJI KOLONA LIETUVOJE.
Pries desimtmeti paviešintame Rusijos Prezidenturos slaptame dokumente sakoma, kad butina pasiekti, kad Lietuva valdytu PRORUSISKASIS ELITAS.

Rusijos Duma kasmet valstybes biudzete skiria milijardus ''artimajam uzsieniui'', iš kurio šeriamos ''tikruju lietuviu'' uzslaptintintos divizijos Lietuvoje, kuriu yra visas desantas, nuo ryto iki vakaro po ivairiais slapyvardziais (nikais) reiskia visuose internetuose tikraja ''tikru lietuviu'' valia. Net ir tas pats nikas ''Tikrasis lietuvis'' turi skirtingus IP. Taciau turinys tas pats- ANTILIETUVISKUMAS ir PROPRUISISKUMAS.

Maskva moka savo penktajai kolonai uz kiekviena paspjaudimo eilute.
Maskva agentams veltui pinigu nemoka, butina atidirbti. Tai ir matome kasdien.

Todel nuo ryto iki vakaro ir net naktimis ''tikrieji lietuviai'' ir reiskiasi internetuose, nes laikrasciuose tai butina daryti labiau profesionaliau ir uzmaskuociau. ###

AMB TIKRAS LIETUVIS.
DVIGUBA PILIETYBE GALI BUTI TIK SU RUSIJA.
Taip jau yra su Tadzikija, Uzbekija. Prisiminkim teisingus A. Brazausko pasisakyhmus apie trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ (Išsireiškimas Sąjūdžio mitinge Katedros a. išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją, 1988). ......../A.Brazauskas apie nepriklausomybę: „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“. (Interviu „Argumenty i fakty“, 1989, Nr.47); „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagristų argumentų, kad tai daryti būtina“. („Žodis Lietuvos komunistams“, „Komunistas“, 1989, Nr.9); „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“. (Kalba „Vilmos“ įmonėje. „Tiesa“, 1989 03 03; “Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu”. (Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą). .........A.Brazauskas apie okupacines kariuomenes išvedimą: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ ( Kalba susitikime su komjaunuoliais. „Lietuvos rytas“, 1990 01 25); „Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją“. ( Kalba SSKP CK plenume Maskvoje. „Tiesa“, 1990 02 10). ...............Toks buvo A.Brazausko ir jo vadovaujamų komunistų atsakas į Lietuvos žmonių siekimą laisvės ir nepriklausomybės. Akcijoje „Baltijos kelias“ A.Brazauskas su savo bendražygiais nedalyvavo, nors Latvijos ir Estijos pirmieji sekretoriai taip atsiriboti nuo savo tautos neišdrįso. Nežiūrint komunistų pasipriešinimo, Lietuvos žmonės 1990 metais atkūrė šalies nepriklausomybę, o 1991 metais ją apgynė ir įtvirtino pasirašydami savo krauju. Atsigavę po šoko, dar neišvestos okupacinės kariuomenės priedangoje, komunistai pergrupavo savo jėgas, pakeitė pavadinimą. Melas ir dezinformacija padėjo apkvailinti rinkėjus. Paradoksas, kovoję prieš nepriklausomybę, buvę komunistai pradėjo vadovauti nepriklausomai Lietuvai. Jų vadovavimas virto atviru šalies turto grobstymu. Prisiminkime EBSV, bankų griūtis, prichvatizaciją ir t.t. Jausdami neapykantą ir norėdami išvengti atsakomybės, buvę komunistai dar kartą pakeitė pavadinimą ir tapo socialdemokratais. Lyg bičių avilį „iškopinėję“ Lietuvą, tarpusavyje pradėjo vadintis „bičiuliais“. „Brazausko eros“ laikotarpiu klestėjo neteisybė, žmonės buvo apvogti, nuskurdinti ir prarado viltį į geresnį gyvenimą. Pasklido kalbos, kad prie okupanto buvo geriau.#####

LIETUVA BUS LIETUVA IR BE LIETUVIU - aiskino SSSR KPSS biuro sekretorius M Suslov:. SSSR komunistu partijos biuro Lietuvos TSR sekretorius Michail Suslov kazkada aiskino Snieckui, kad sis nebijotu tolesniu lietuviu masiniu isvezimu i Sibira, aiskindamas, kad Lietuva liks Lietuva ir be Lietuviu.
Lietuviskos gentys - Prusai jau isnaikinti. Galutinai isnaikinti okupavus Prusija SSSR kariuomenei. Paprascausiai buvo iszudyti, ismarinti badu. Taip, kaip marino badu ukrainiecius, Dono kazokus ir kt. 1932-1933 metais.
Dabartines visos vyriausybes ekonomiskai, faktiskai bedarbyste, t.y. irgi badu,
priverte lietuvius masiskai emigruoti is Lietuvos. Skaiciuojant 1000 gyventoju lietuviu emigravo 5 kart daugiau, nei latviu, lenku, estu,.
Lietuvoje jau legaliai isikure apie 2000 kinieciu.
Visokeropiai stengiamasi didinti azijieciu skaiciu toliau.
KGB pulkininko sunelis A.Paulauskas savo pasiulytu Lietuvos pilietybes dalijimu i kaire ir i desine nori pasiekti, kad Lietuviai Lietuvoje taptu nacionaline mazuma, o ateityje ir isnyktu kaip Prusija. #####

KALIOSIAI PO LOVA GARANTUOJA LT PILIETYBE.
Jei netikite, pasiziurekite i Adamku.
Lietuvos teismai pripazino, kad jis tikras lietuvis ir 3 metus gyveno Lietuvoje bei 3 metus kasdien su slepetem nuskriedavo i darba Cikagoje.
Net LT prizedentu isrinko ir tai tik po rinkimu, priesaikos isvakarese atsisake USA pilietybes.
Maza paslaptele, be kaliosu po lova butina dar tureti SSSR KGB laipsni ir darbo patyrima.
Adamkus, kai buvo dar Adamkavicius, turejo SSSR KGB slapyvardi FERMERIS.
Tuo negalima netiketi, nes Adamkus Laisvo laikrascio uz paviesinima i teisma neduoda.
Tiesa, JAV uz slapto agento paviesinima baudziama kalejimu.
Alma Adamkus (zurnalistai iskraipo jos pavarde i Adamkiene) iki siol neprieme aborigenu lietuviu pilietybes.
Tikriausiai tam, kai spruks is Lietuvos kad nereiketu stoveti prie JAV ambasados del vizu.
Adamkus savo uosviene irgi laidojo JAV.
Lietuva Adamkams tik laikinai – toks jau darbas Fermeriams#####

TIKRAS LIETUVIS.
Turi buti aisku kas turi dviguba pilietybe.
Kai nugales pasauline proletariato revoliucija ir i Lietuva vel, kaip 1940 metais, izengs ''brolisku tautu pagalba'', pvz., Vladimiro Putino saunieji ''Nashi'' berniukai, tai turi buti aisku, ka susaudyti siandien, ka rytoj.
10 000 KGB pensininku Lietuvoje vieni nebesusitvarkys.
Kazkada Lietuva taps antroji Cecenija .#####
LIETUVOS KOMUNISTAI SIULO YPATINGA STATUSA.
Maskvos Kremlius ir Duma prieme specialius istatymus: 1. Del kariu busimu apdovanojimu uz nuopelnus kovose Siaures vakaru kryptimi (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje), 2. Del leidimo spec. tarnyboms zudyti uzsienyje Rusijai priesingu asmenis, nepriklausomai nuo pilietybes. (Tai jau realizavo Londone - Litvinenka, Dakoje - buvusi Cecenijos Prezidenta ir t.t.Pastarojo zudikus nuteise Dakoje, o kai perdave Rusijai, kad atliktu bausme Rusijos kalejimuose, tai Putinas viesai juos apdovanojo ordinais). 3. Rusijos Duma kasmet biudzete numato milijardus rubliu "artimojo uzsienio" reikalams. Tuos milijardus slapta panaudoja, kad "artimajame užsienyje", t.y. net Lietuvoje, valdzioje butu "prorusiskasis elitas" ir dirbtu Rusijos interesais. Rusijoje statomi nauji paminklai Stalinui. Tuo pat metu Kremlius uzdraude lietuviams vykti i Jakutija, tvarkyti tremtiniu kapus bei pastatyti Jakutske paminkla zuvusiems is bado tremtniams. Konstitucinio teismo teisejai - juk Sovietu aukletiniai. O is ju viena - Toma Birmontienė juk ir disertacija apgyne Maskvoje, jau Sajudzio laikais, pries pat nepriklausomybes atkurima. Jos tema-berods apie Tarybines milicijos nuopelnus itvirtinant tarybu valdzia Lietuvoje, naikinant pogrindyje nepriklausomybes puoseletojus bei kovotojus pries okupantus. Lietuvos pilieciai jau ir dabar turi antraja pilietybe- Europos Sajungos pilietybe. Taigi ir tai "priestarauja" LR Konstitucijai ir Konstitucinio teismo isaiskinimui. Nesistebekite,jei sekanciu Konstitucinio teismo sprendimu bus anuliuotas Lietuvos istojimas i Europos Sajunga, kadangi lietuviai neturi teises tureti antra pilietybe. Prisiminkite. Stalinas irgi suskirste zmones i savus ir ypatinguosius, isleido istatyma, kad netinkamuosius butina isrusiuoti , istardyti, nuteisti ir susaudyti per 72 valandas. Visi itariamieji praeidavo per FILTRAVIMO lagerius. O tiems, kurie suspejo emigruoti, isaiskinti, sugaudyti ir sunaikinti buvo ikurta SMERŠ-specialus naikintoju buriai, kurie gaude baltuosius Rusijos emigrantus Sovietu okupuotuose krastuose: Baltijos valstybese, Lenkijoje, Cekijoje ir kt. Ka pagavo, tas buvo sunaikintas. Be ju dar juk siautejo is vietiniu sudaryti STRIBAI (nuo zodziu istrebitelnyje bataljoni - naikintoju buriai). Gyvenamosios vietos registracija irgi sugalvojo čekistai (Ypatingoji komisija) tam, kad naktimis lengviau butu sugaudyti pasmerktuosius. Kas gali paneigti, kad kur nors artimajame uzsienyje neuzsake dabartiniams valdininkams is anksto sudaryti nepatikimuju sarasus su grifu "Ypatingieji". Kad atgaivintam SMERŠ'ui butu lengviau operatyviai isvalyti pasauli nuo "netinkamu elementu"

Uzsienio lietuviai Lietuvos valdzios yra seniai nurasyti ir vadinami ISEIVIAIS. Pvz., Lietuvių IŠEIVIJOS institutas.Lietuvos tautinių mažumų ir IŠEIVIJOS departamentas prie LR Vyriausybes. Pastarasis is savo daugiamilijoninio biudžeto uzsienio lietuvių mokyklėlėms numeta apie 2 proc. vadoveliams. Siulome susipazinti su Pasaulio lietuviu bendruomenes nuomone apie YPATINGAJI STATUSA uzsienio lietuviams. http://www.plbe.org/PLB1_pliki/n/pranesimas1.htm http://www.plbe.org/PLB1_pliki/n/pranesimas2.htm http://www.plbe.org/PLB1_pliki/n/pranesimas3.htm
#####


Litva - iskonno ruskaja zemlia, 2007 11 23 12:09
Maskvos Kremlius ir Duma prieme specialius istatymus:

Maskvos Kremlius ir Duma prieme specialius istatymus:

1. Del kariu busimu apdovanojimu uz nuopelnus kovose Siaures vakaru kryptimi (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje),

2. Del leidimo spec. tarnyboms zudyti uzsienyje Rusijai priesingu asmenis, nepriklausomai nuo pilietybes. (Tai jau realizavo Londone - Litvinenka, Dakoje - buvusi Cecenijos Prezidenta ir t.t.Pastarojo zudikus nuteise Dakoje, o kai perdave Rusijai, kad atliktu bausme Rusijos kalejimuose, tai Putinas viesai juos apdovanojo ordinais).

3. Rusijos Duma kasmet biudzete numato milijardus rubliu "artimojo uzsienio" reikalams. Tuos milijardus slapta panaudoja, kad "artimajame užsienyje", t.y. net Lietuvoje, valdzioje butu "prorusiskasis elitas" ir dirbtu Rusijos interesais. Rusijoje statomi nauji paminklai Stalinui.

Tuo pat metu Kremlius uzdraude lietuviams vykti i Jakutija, tvarkyti tremtiniu kapus bei pastatyti Jakutske paminkla zuvusiems is bado tremtniams.
Konstitucinio teismo teisejai - juk Sovietu aukletiniai. O is ju viena - Toma Birmontienė juk ir disertacija apgyne Maskvoje, jau Sajudzio laikais, pries pat nepriklausomybes atkurima. Jos tema-berods apie Tarybines milicijos nuopelnus itvirtinant tarybu valdzia Lietuvoje, naikinant pogrindyje nepriklausomybes puoseletojus bei kovotojus pries okupantus.

Lietuvos pilieciai jau ir dabar turi antraja pilietybe- Europos Sajungos pilietybe. Taigi ir tai "priestarauja" LR Konstitucijai ir Konstitucinio teismo isaiskinimui.

Nesistebekite,jei sekanciu Konstitucinio teismo sprendimu bus anuliuotas Lietuvos istojimas i Europos Sajunga, kadangi lietuviai neturi teises tureti antra pilietybe.

Prisiminkite. Stalinas irgi suskirste zmones i savus ir ypatinguosius, isleido istatyma, kad netinkamuosius butina isrusiuoti , istardyti, nuteisti ir susaudyti per 72 valandas. Visi itariamieji praeidavo per FILTRAVIMO lagerius.

O tiems, kurie suspejo emigruoti, isaiskinti, sugaudyti ir sunaikinti buvo ikurta SMERŠ-specialus naikintoju buriai, kurie gaude baltuosius Rusijos emigrantus Sovietu okupuotuose krastuose: Baltijos valstybese, Lenkijoje, Cekijoje ir kt. Ka pagavo, tas buvo sunaikintas. Be ju dar juk siautejo is vietiniu sudaryti STRIBAI (nuo zodziu istrebitelnyje bataljoni - naikintoju buriai).

Gyvenamosios vietos registracija irgi sugalvojo čekistai (Ypatingoji komisija) tam, kad naktimis lengviau butu sugaudyti pasmerktuosius.

Kas gali paneigti, kad kur nors artimajame uzsienyje neuzsake dabartiniams valdininkams is anksto sudaryti nepatikimuju sarasus su grifu "Ypatingieji". Kad atgaivintam SMERŠ'ui butu lengviau operatyviai isvalyti artimaji uzsieni ir pasauli nuo "netinkamu elementu"


tikras lietuvis2007-04-16 23:32
DARBININKAI IR VALSTIECIAI, ATKERSYKIME BUOZEMS!

Atsikratykime kapitalistinio balasto! Mes, kaip Lietuvos runkeliu judejimas ir komunistu partija, reikalaujame atimti is miskiniu palikuoniu, turinciu Dedes Semo pasus, visas Lietuvos pilietybes. Argi veltum pasikvietiem broliskosios Tarybines Raudonosios Armijos tankus 1940 metais, ir ju kareivukus-angeliukus? Argi mes ne savo noru istojom i SSRS ir priemem Tarybu Sajungos pilietybe? Niekas mumi neverte priimti Tarybu sajungos pilietybes! Mes visi dori raudonarmieciai ir komjaunuoliai pasiemem sovietinius pasus savo noru ir ne del patogumo, bet del labai dideles meiles SSRS. Ko tie buoziu palikuonys atostogavo Gulage prie palmiu? Juk niekas ju neverte vaziuoti pirma klase prabangiu traukiniu i Gulago kurorta. Mes i Europos Sajunga dirbti nevaziuojam ir mums to kapitalizmo nereikia, viska juk sukure Lietuvos tarybine liaudis! Mes darbininkai ir valstieciai vieni patys keliame Lietuvos lygi. Juokie buoziu siunciami pinigai mums nereikalingi! Mus draugas Lukasenka pakonsultuos kaip ijungti pinigu spausdinimo masinas! Proletariatas laimes! Neduosim buozems ir miskiniams musu astronomiskai dideliu pensiju! Neleisim eiti pas 100 litu kysio neprasancio nemokamu paslaugu daktara specialista! Mes neiimsime pavyzdzio is atsilikusios ir badaujancio Sveicarijos, kur net 30% pilieciu turi dviguba pilietybe! Buozems ner ko cia gryzti i musu miela Lietuvos Tarybu Socialistine Respublika! Siulome tik broliskos Baltarusijos, su giliom valstieciu ir darbo zmoniu demokratijos tradicijom, pilieciams padaryti issimti ir suteikti musu neikanuojama LTSR pilietybe! Tegyvuoja ismintingasis konstitucinis teismas!
Kaip mums patare musu draugai Lubiankoje, visus LTSR muitininkus apmokysime kaip atskirti lietuvius buozes panasius i Liucija Baskauskas ar snekancius smetanskai. Tikrinsime ar neturi pasislepe apatiniuose melyno amerikansko paso su ereliu. Jei tokius sutiksime, deportuosime vel is LTSR kaip liaudies priesus i Sibira... tiek ziniu is Kremliaus


To Komentatoriui, Liudytojus atrinko Matilda su Butkeviciumi, 2007 11 23 15:25
To Komentatoriui. Liudytojus atrinko Matilda su Butkeviciumi.

Grauzinienes komisija atsisake isklausyti savanori, kuri pries J.Abromaviciumi megino susprogdinti automobilyje ir kuris per stebukla liko gyvas.

Jis buvo pradejes dometis keistu Abromaviciaus elgesiu.

Atsigaves susprogdintame automobilyje jis pirmiausia pamate stebuklngai prie jo atsiradusio Abromaviciaus veideli.

Toke liudytojai buvo ne tik nereikalingi, bet labai pavojingi Griauzinienes - Karbuaskio komisijai, nes butu sugadine scenariju.

O scenariju igyvendino viesuju rysiu specialistai Matolda su Butkeviciumi.
Butkevicius konsultavo A Paulauska bei R Paksa per rinkimus, tiksliau buvo atsakingas uz ju sekme. ZSinoma jam padejo Maskvos konsultantai.
be to, Butkevicius buvo A Paulausko juodasis kasininkas, prievartaujant verslininku pinigus Paulausko rinkimu kompanijai.
Prievartaudamas is vieno degalines savininko puse milijono doleriu, Butkevicius buvo arestuotas su gautais 15 000 doleriu ir sedejo cypeje.
Zinoma, Seimo pirmininkas Paulauskas nepamirso savo geradario ir Butkeviciui i kalejima pristatydavo kas menesi Seimo nario alga su visais priedais.



Ar gerai, kad A M Brazauskas Laisvame laikrastyje apie 20 straipsniu yra ivardintas kaip mafijozas, kysininkas, korumpuotas, banditas ir t.t.

Ka rodo Brazausko reakcija i visa tai, kad jis apsiribojo tik replika, kad tai yra tik laikrasciukcis, nevertas demesio.

Taip Laisvo laikrascio tirazas jau arteja prie Lietuvos ryto, Respublikos.

Brazauskas iki siol net nebando kreiptis i teisma del savo garbes ir orumo zeminimo.
Kodel ?

www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=307903
ATSKIROJI NUOMONĖ Seimo nutarimo "Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos J.Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti išvadų" projektui
Rūšis: Priedas Numeris: XP-2595 Data: 2007-11-05 Kalba: Lietuvių
Publikavimas: Statusas:
2007-11-05 Pateikė - Ažubalis Audronius, Lietuvos Respublikos Seimas
AIŠKINAMASIS RAŠTAS
Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti (toliau Komisija), sudaryta 2006 m. lapkričio 9 d., buvo įpareigota atsakyti į devynis klausimus. Šios komisijos įkūrimo pagrindinis iniciatorius ir projekto teikėjas buvo neseniai Tėvynės sąjungos (toliau – TS) frakcijos inicijuoto ir Seimo pareikšto nepasitikėjimo išdavoje Seimo pirmininko pareigų netekęs Artūras Paulauskas. Pažymėtina, kad šios komisijos kūrimo iniciatyva atsirado įsibėgėjant kitam - labai svarbiam Valstybės saugumo departamento (VSD) parlamentiniam tyrimui (kurį inicijavo TS), kai pradėjo ryškėti A.Paulausko, jam laikinai einant Respublikos Prezidento pareigas, paskirto VSD vadovo, KGB rezervo karininko A.Pociaus atsakomybė. Yra pagrindo manyti, kad šis veiksmas buvo sumanytas VSD problemų tyrimo nepalankiai paliestų asmenų ir struktūrų siekiant sutrikdyti principingo VSD tyrime išryškėjusių problemų įvertinimo reikalavusius TS atstovus, juos diskredituoti ir taip sumenkinti minėto VSD problemų tyrimo išvadas. Verta prisiminti ir aplinkybes, lydėjusias J. Abramavičiaus žūtį 1997 metais. Nuo pat pirmų dienų po šio tragiško įvykio tuometinis Generalinio prokuroro pavaduotojas A. Paulauskas teikė visuomenei itin politizuotus vertinimus ir versijas. Kyla klausimas, ar jau tada jo kryptinga viešųjų ryšių veikla nebuvo susijusi su būsimu kandidatavimu į Respublikos Prezidentus? Primintina, kad rinkimai vyko tų pačių metų gruodį.
Nors ir nuo pat pradžių matant šios komisijos organizatorių planus dezinformuoti visuomenę, panaudojant pasitelktų liudininkų tendencingus aiškinimus, buvo prasminga dalyvauti šioje komisijoje, nes buvo renkama ir fiksuojama faktinė medžiaga. Net ir tokiomis sąlygomis įmanoma tikėtis, kad pagal surinktus faktus bent dalis visuomenės pati susiformuluos objektyvias išvadas. Tikėjomės, kad ir komisijos narių tarpe rasis tokių, kurie norės išsiaiškinti tiesą.
Komisijos darbui baigiantis ir nagrinėjant bei vertinant surinktą medžiagą išryškėjo, kad išvadas norima grįsti ne objektyvia medžiaga, o subjektyviais tos medžiagos interpretavimais, nepaisant nei logikos, nei sveiko proto reikalavimų. Nuo to momento jau išryškėjo,kad šios komisijos tikslu tapo sąmoningas visuomenės dezinformavimas ir Tėvynės sąjungos šmeižimas. Tokį sumanymą galima įvardinti kaip nusikalstamą todėl, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija 25 str.4 dalyje skelbia :”Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais-tautinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, ŠMEIŽTU IR DEZINFORMACIJA”.Tai liečia ir Seimo narius, ir patį Seimą. L.Graužinienės vadovaujamos grupės Seimo narių parengtose išvadose nesunkiai galima įžvelgti atviro šmeižto, o pačios išvados yra visuomenės DEZINFORMACIJA. Pasirašę minėtas išvadas tokios grupės organizatoriai sąmoningai pažeidė Konstituciją. Seimas savo nutarimu negali patvirtinti tokios veikos.
Nors išvadų įžanginėje dalyje išvardytas didelis sąrašas liudininkų tartum turėtų rodyti komisijos darbo išsamumą ir objektyvumą, tačiau analizuojant tolimesnę išvadų dalį, kurioje bandoma atsakyti į pateiktus klausimus, nesunku matyti, kad liudininkų parodymai vertinti selektyviai: vienų liudijimai (buvusio VSD vadovo A.Pociaus, paties A.Paulausko ir kt.) prilyginti faktams, kitų (A.Patacko, L.Simučio, S.Adomonio, A.Buroko, L.Kuodienės, L.Sabučio, S.Pečeliūno ir kt.) net nepaminėti arba paminėti labai fragmentiškai, o kai kurie (kariuomenės generolo A.Pociaus) įvardijami, kaip tendencingas komisijos klaidinimas, nors ir neturint tam jokių įrodymų. Kaip didelis komisijos darbo trūkumas pažymėtinas kelių svarbių liudininkų nepakvietimas. Pavyzdžiui, nors komisija ėmėsi vertinti panašų tyrimą atlikusios S.Kakčio vadovaujamos komisijos veiklą, tačiau pastarojo net nebandė pakviesti, ir jis neturėjo galimybės pateikti paaiškinimus dėl reiškiamų priekaištų, komisijos išvadose reiškiami kaltinimai dabartiniams TS vadovams, tačiau jie į komisiją taip pat nebuvo kviesti. Į komisijos posėdį liudyti taip pat nebuvo pakviestas vienas iš reikšmingiausią vaidmenį Pakaunės įvykiuose atlikusių asmenų R.Kazėnas, gal būt todėl, kad tai buvo “nepatogus” liudytojas komisijos sumanytojams, nes buvo A.Paulausko rinkimų štabo dalyvis, Naujosios sąjungos nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas.
Pažymėtina, kad komisijos vadovai nė girdėti nenorėjo siūlymų analizuoti ir aiškintis Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmus įtakojant rezonansinių įvykių Lietuvoje atsiradimą, nors Rusijos interesas akivaizdus – 1993 metais stabdyti Rusijos kariuomenės išvedimą , o Bražuolės tilto sprogdinimo laikotarpiu – užsitikrinti palankias sąlygas kariniam tranzitui į Kaliningradą ir bendriausias interesas – destabilizuoti padėtį jaunoje tik ką atkūrusioje nepriklausomybę valstybėje, iššaukti piliečių nusivylimą ir stiprinti joje savo įtaką. Kaip rodo šiandieninė situacija ir L.Graužinienės vadovaujamos grupės komisijos narių teikiamų išvadų pobūdis – tokių provokacijų tikslas buvo ir pastangos kompromituoti patriotines organizacijas bei patriotinėms idėjoms atstovaujančias politines jėgas. Visiškai akivaizdu, kad tai buvo ir tebėra naudinga tik Rusijos interesams ir Rusijos specialiosioms tarnyboms.
Tuo požiūriu yra vertas dėmesio pakaunės įvykių ir Estijos jėgerių kuopos maišto sutapimas ir laike ir pagal atskiras detales. Tai gerai iliustruoja šis agentūros BNS pranešimas:
“BALTIC NEWS SERVICE 2 августа 1993 года, понедельник
НОВОСТИ НА 12:30
МИНИСТР ОБОРОНЫ ЭСТОНИИ ПРИЗВАЛ МЯТЕЖНУЮ РОТУ ЕГЕРЕЙ НЕЗАМЕДЛИТЕЛЬНО СДАТЬ ОРУЖИЕ ***
Tačiau, kaip minėjome, tokių faktų analizė komisijos visiškai nedomino, nes tai negalėjo padėti pagrindiniam komisijos daugumos narių tikslui – apšmeižti ir apkaltinti Tėvynės Sąjungą, jos buvusią ir dabartinę vadovybę bei kitas dešiniąsias partijas.
Toliau pateikiame objektyvius ištirtų aplinkybių ir faktų vertinimus bei išvadas pagal kiekvieną komisijai pateiktą klausimą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS J. ABROMAVIČIAUS ŽŪTIES TYRIMO APLINKYBĖMS NUSTATYTI NARIŲ A.AŽUBALIO IR J.RAZMOS
ATSKIROJI NUOMUONĖ
IŠVADOS
1. Kokios buvo J. Abromavičiaus pareigos ir veiklos kryptys Valstybės saugumo departamente bei Krašto apsaugos ministerijos struktūrose; kokią jis turėjo surinkęs informaciją apie rezonansinius nusikaltimus, kam ji buvo pateikta, kaip buvo (ar buvo) realizuojama.
J. Abromavičius 1991 m. liepos 18 d. buvo priimtas į profesinę karo tarnybą, nuo 1992 m. kovo 2 d. jis buvo paskirtas į SKAT Kauno rinktinės vado pavaduotojo pareigas, trumpą laiką – nuo 1992 m. birželio 29 d. iki 1993 m. vasario 11 d. J.Abromavičius užėmė Kauno rinktinės vado pareigas, po to buvo paskirtas SKAT Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininku. 1993 m. spalio 11 d. krašto apsaugos ministro įsakymu J.Abromavičius buvo atleistas iš SKAT Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininko pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu). J.Abromavičiaus veiklos kryptys užimant nurodytas pareigas nustatytos tarnybos statute.
Tarnaudamas Krašto apsaugos ministerijos struktūroje J.Abromavičius galėjo disponuoti informacija, susijusia tik su vienu iš rezonansinių šalies įvykių, taip vadinamu „savanorių maištu“. Komisija darbo eigoje gavo prieštaringus liudijimus apie jo veiklą dalyvaujant šiame rezonansiniame įvykyje, todėl objektyviai įvertinti jo vaidmenį būtų sudėtinga, buvę aštrūs nesutarimai tarp J.Abromavičiaus ir kai kurių SKAT pareigūnų neleidžia vienareikšmiškai laikyti objektyvia jo surinktos informacijos, kurioje neigiamai apibūdinamas su juo konfrontavusių pareigūnų vaidmuo, lygiai taip pat negalima visiškai pasikliauti įvairius įtarimus dėl J.Abromavičiaus veiklos reiškusių buvusių SKAT pareigūnų ar kitų su juo susidūrusių asmenų liudijimais.
1996 m. balandžio – spalio mėnesiais J.Abromavičius dirbo Valstybės saugumo departamente. Pagal VSD statutą naujai įsidarbinęs darbuotojas turėtų praeiti 6 mėn. bandomąjį laikotarpį, be teisės vesti operatyvines bylas, t.y. rinkti operatyvinę informaciją, tačiau kai kurių liudininkų teigimu, tęsdamas tarnybą VSD J.Abromavičius toliau aktyviai rinko informaciją apie rezonansinius nusikaltimus ir įvykius (SKAT savanorių „maištą“, Bražuolės tilto sprogdinimą). Tokia informacija yra prieštaringa, nes tokia veikla buvo beveik negalima nei dėl faktiškai užimamų pareigų (inspektorius), nei dėl trumpo darbo laiko saugumo struktūroje, t.y. J.Abromavičius dirbo tik bandomuoju laikotarpiu, be to jo darbo funkcijos apėmė šalies ekonominių pagrindų apsaugą, t.y. nebuvo susijusios su kriminalinių nusikaltimų tyrimu. Komisija negavo duomenų, kad VSD vadovybė būtų sankcionavusi ar kitokiu būdu nurodžiusi J.Abromavičiui tirti komisijos nagrinėjamus rezonansinius šalies įvykius.
Kai kurių komisijai liudijusių asmenų teigimu, „po tarnybos VSD J. Abromavičius toliau bendradarbiavo su AOTD ir kitomis teisėsaugos institucijomis, perdavė joms savo surinktą informaciją apie buvusius ir esamus KAM sistemos kariškius ir asmenis galėjusius prisidėti prie rezonansinių nusikaltimų vykdymo“. Tai leidžia teigti, kad arba dirbdamas teisėsaugos struktūrose (VSD), J.Abromavičius, galimai nusižengdamas VSD veiklą reglamentuojantiems teisės aktams, be vadovybės raštiško nurodymo teikė informaciją kitų institucijų darbuotojams, arba, kad toks bendravimas nevyko, o pateikta informacija buvo surinkta dar iki J.Abromavičiui įsidarbinant VSD. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad faktas apie surinktos informacijos perdavimą AOTD verčia abejoti, kad J.Abromavičius nužudymo motyvas buvo informacijos apie rezonansinius nusikaltimus disponavimas, nes tokiu būdu jis nebuvo vienintelis informacijos turėtojas.
Komisijos formuluojama pozicija apie taip vadinamą „savanorių maištą“ yra subjektyvi, prieštaringa bei politiškai orientuota. Pabrėžtina, kad komisijos daugumos išvadose yra akivaizdžiai matomi bandymai vadovautis informacija, kuri patvirtina tik iš anksto norimas suformuluoti išvadas, tikslu apjuodinti vieną konkrečią politinę partiją, bei asmenis, kurių liudijimai prieštarauja kai kurių komisijos narių nusistatymui.
Komisija, remiantis surinkta informacija, negali teigti, kad Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius tendencingai klaidino komisiją ir tuo pažemino karininko vardą. Teiginys, kad A.Pocius minėjęs „J. Abromavičius ir bandė sukelti triukšmą, sukelti kažkokią paniką ir vėl pakvietė vyrus grįžti atgal į mišką“ yra subjektyvus ir iškraipytas. Komisijai liudijęs A.Pocius sakė, kad „dabar aš tiksliai neatgaminsiu, kadangi tai buvo 1993 m. Aš minėjau, kad turėtų būti filmuota medžiaga, nes šitą renginį filmavo kažkas. Reikia pasidomėti. Tada galima tiksliai išgirsti tuos žodžius arba reikės tada paklausti žmonių, kurie ten buvo ir jie galbūt tiksliau prisimins, nes tokioj situacijoj, kai reikėjo suvaldyti tokią minią žmonių, tai nebuvo taip paprasta. Tai buvo įtampa. Dabar aš neatgaminsiu visus žodžius, bet aš, kaip minėjau, jis atsistojo ir pasakė: vyrai, einam iš čia, ką mes čia dabar klausomės, einam iš čia. Aš nesakau, kad į mišką… Atgal einam iš čia, einam atgal„ (posėdžio stenograma).
Be to A.Pociaus liudijimą, kad J.Abromavičius atleidimą iš SKAT Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininko pareigų nulėmė tai, kad A.Pocius prieš tai jį nušalino nuo pareigų už tai, kad viršijo savo įgaliojimus, netiesiogiai patvirtina 2007 m. sausio 18 d. komisijai liudijęs E. Bičkauskas, kuris pateikė 1992-1996 metų kadencijos Seimo nario Vytauto Algimanto Buinevičiaus užfiksuotus J. Abromavičiaus parodymus: „Pas mane apsilankė mano senas pažįstamas „N“ (J. Abromavičius) ir papasakojo savo liudijimą apie savanorių maištą, prašydamas tik žinoti tikrą tiesą ir neprašydamas sau jokios pagalbos“. Toliau liudijime pažymima: „1993.IX.26 d. sužinojau, kad Abromavičius atleistas iš pareigų. Jis buvo priverstas parašyti pareiškimą dėl atsistatydinimo nuo X.1, bet naujas SKAT štabo viršininkas Pocius jį nušalino nuo darbo nelaukiant“.
Darytina prielaida, kad bandymai apkaltinti A.Pocių sąmoningai klaidinus komisiją yra kerštas už komisijos narių įsivaizduojamą A.Pociaus palankumą Tėvynės sąjungai (komisijos nario V.Kamblevičiaus replika “tai konservatorių žmogus”). Tai veda į asmens diskriminavimą dėl politinių pažiūrų ir nusižengia žmogaus teisių lygiateisiškumo principams, reglamentuotiems tarptautinės ir Lietuvos teisės aktuose.
Komisijos surinktoje informacijoje nepakanka duomenų, kad J.Abromavičius buvo surinkęs pakankamai medžiagos, įrodančios apie atskirų asmenų dalyvavimą įvykdant rezonansinius nusikaltimus. Gauta duomenų, kad J.Abromavičiaus surinktos informacijos pagrindu AOTD parengė ir Krašto apsaugos ministrui Č. Stankevičiui pateikė analitinę pažymą Nr. 13s, 1997-01-21 d., tačiau turima kitų tam prieštaraujančių duomenų, kad ši pažyma buvo parengta remiantis paties AOTD surinkta informacija. Be to, 2007 m. vasario 6 d. uždarame posėdyje Komisijai liudijęs Generalinės prokuratūros prokuroras informavo, kad minėtoje pažymoje yra operatyvinė informacija, kuri iš dalies nepatikrinta kitais duomenimis, ir teisme nepripažįstama kaip įrodymas be kitos, tai patvirtinančios, medžiagos. Tai patvirtina ir VSD atstovo liudijimas, kuriame patvirtinama, kad pažymoje trūksta teisinio pobūdžio informacijos ir pagal ją būtų nelengva gauti sankciją teisme, tačiau organizacinių veiksmų, kas darosi minimoje kuopoje, galima buvo imtis. VSD atstovo teigimu, J.Abromavičius buvo ne teisininkas ir jam buvo sudėtinga vertinti surinkus faktus teisiniu požiūriu. Jis pervertino savo informaciją, tačiau leido suprasti, kad jis žino daugiau.
Būtina atkreipti dėmesį, kad komisija netiesiogiai gavo patvirtinimų, kad apie pažymų, įslaptintų pagal valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, egzistavimą ir turinį buvo žinoma asmenims, neturėjusiems tokios teisės. Pavyzdžiui, 2007 m. sausio 11 d. Komisijai liudijusi K.Sūdžienė nurodė, kad: „Todėl, kad pažymoje ir buvo tame sąraše buvo politikų pavardės. Mano jau minėtų politikų pavardės buvo. Tie patys žmonės: A. Patackas, L. Simutis, V. Landsbergis, L. Kuodienė, A. Stašaitis, S. Adamonis, A. Pangonis.”(reikia pažymėti, kad ne visos jos įvardintos pavardės minimos pažymoje). Taip pat dieną prieš J. Abromavičiaus nužudymą, Generalinė prokuratūra darbo metu gavo faksą, kuriame J. Abromavičius (tuo metu jau nedirbęs VSD) rekomendavo išsireikalauti pažymą iš Krašto apsaugos ministerijos, tuo patvirtindamas, žinantis jos turinį.
Remiantis sukaupta medžiaga nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad J.Abromavičių galėjo nužudyti teroristinės organizacijos požymių turinti grupė asmenų, turėjusi ryšių su dešiniųjų partijų tuometinės ir dabartinės vadovybės bei kitais nariais. Spręsti dėl nusikaltimo padarymo turi prokuratūra ir teismas, o ne komisija, tuo labiau, kad Komisijai bylos medžiaga buvo neprieinama. Komisijos išvadas pagrindžiančioje medžiagoje, taip pat ir kitoje komisijos sukauptoje medžiagoje nėra jokių duomenų, kad Komisija būtų tyrusi ir nustačiusi kokius nors įtartinus įtariamų nusikaltimų padarymu ir politikų ryšius, nes nieko panašaus nustatyti ir negalėjo. Absurdiška tokį teiginį grįsti A.Petrusevičiaus bendravimo su buvusiais frakcijos Seime kolegomis faktu. Teiginys “turėjo ryšių” nenurodant kas su kuo ir kokio pobūdžio ryšių turėjo, akivaizdžiai skirtas visuomenei sudaryti įspūdį, kad minėtos partijos turėjo nusikalstamų ryšių, kitaip kam gi jie būtų paminėti.
LR Generalinės prokuratūros 2006 10 01 rašte Seimo nariams pažymima: “LR generalinė prokuratūra atsiriboja nuo žiniasklaidos ir kai kurių politikų vykdomo prokuratūros priimto sprendimo politizavimo. Tyrimas byloje nebaigtas, nusikaltimo motyvas visiškai neįrodytas, versijos dėl jo dar galutinai nepatikrintos ir nepatvirtintos. Nusikaltimo motyvas teismo nuosprendžiu nekonstatuotas.” O 2006 10 18 LR Generalinės prokuratūros atsakyme Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai pažymima: “Pagal byloje surinktus kai kuriuos duomenis nužudymo motyvas galimai buvo nulemtas nusikaltimo vykdytojų pažiūrų, įsitikinimų. požiūrio į nukentėjusįjį. Kad nužudymo motyvas būtų tiesiogiai susijęs su kokių nors kitų asmenų, partijų ar politikų pažiūromis, įsitikinimais, idėjomis, įtaka ar veiksmais, tokių duomenų tyrimo metu nebuvo gauta”. Ir pagaliau 2007 01 23 Generalinės prokuratūros atsakyme Seimo nariams nedviprasmiškai pažymima “Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta. kad J. Abromavičiaus nužudymas susijęs su kokių nors politinių partijų veiksmais”.
Dėl KAM informacijos apie J.Abromavičiaus tyrimus, kuriuos ji neva turi, bet kažkodėl nepateikė, pažymėtina, kad. KAM oficialiai pranešė, kad tokios informacijos nėra, o “mistinė” pažyma nėra J.Abromavičiaus, o rengta AOTD. Prokuroras A.Paulauskas iš ministro Č.Stankevičiaus tada reikalavo pateikti būtent J.Abromavičiaus pažymą, kurios ministras tikrai neturėjo. Kai prokuroras pareikalavo AOTD pažymos, tai ją ir gavo. Ši pažyma 1999 m. balandžio 9 d. buvo išslaptinta, ir šis faktas taip pat parodo, kad jos turinyje nėra nieko reikšmingo. Vėliau, ją įdėjus į baudžiamosios bylos medžiagą, pažyma vėl tapo slapta.
Įtarimus, kad KAM nenori pateikti informacijos, gali sukelti subjektyvus, turintis konkretų ir politiškai angažuotą tikslą A.Paulausko liudijimas. KAM ir jos šiandieninė vadovybė nėra suinteresuota istorijos politizavimu ir todėl turėtų būti vertinama kaip ne mažiau patikimas informacijos šaltinis. Be to pažymėtina, kad nėra nustatytos J.Abromavičiaus faktinės bendradarbiavimo su AOTD aplinkybės ir sąlygos bei perduotos informacijos turinys ir apimtis, t.y. visa tai komisijai liudijusiems asmenims negalėjo būti žinoma Todėl nėra jokio pagrindo kritiškai vertinti KAM už pranešimą, kad neturi J.Abromavičiaus surinktos informacijos.
Remdamiesi aukščiau išdėstyta analize pareiškiame, kad atsakant į Komisijai suformuluotą 1 klausimą galima daryti tik tokią išvadą:
Atsižvelgiant į išdėstytą medžiagą, teigtina, kad komisijai pateikta medžiaga ir asmenų liudijimai negali būti vertinami vienareikšmiai, neatsižvelgiant į praėjusio laikotarpio realijas ir politinius įvykius, patys liudijimai prieštaringi, neišsamūs, trūksta faktinės medžiagos, dalis informacijos praėjus ilgam laiko tarpui pakankamai iškreipta. Nesurinkta pakankamai duomenų patvirtinančių tai, kad J.Abromavičius disponavo išsamia ir patikrinta informacija apie to meto šalies rezonansinius įvykius bei asmenis, dalyvavusius šioje veikoje, bei to, kad ši informacija buvo pagrindas jį nužudyti. Priešingai, gauti parodymai, kad minėta informacija teisiniu požiūriu buvo nepilna, nepatikrinta ir netinkama teikti nagrinėjimui teisme. Atkreiptinas dėmesys į komisijos gauta informaciją apie esminius Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pažeidimus, disponuojant valstybės paslaptį sudarančia informacija.
2. Kokie buvo 1997 m. vasario 13 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti rezultatai; kokios priežastys ir aplinkybės lėmė šį rezultatą; kada ir kaip buvo įvertintas komisijos atliktas darbas; kada ir kaip buvo realizuojamos laikinosios komisijos išvados.
1997 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. VIII–108 buvo sudaryta Laikinoji komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti (toliau Laikinoji komisija). Laikinoji komisija savo veiklą pradėjo labai aktyviai: kvietė į posėdžius su žūties tyrimu susijusius asmenis, stengėsi atskleisti tyrimą stabdančias priežastis. Laikinosios komisijos veiklos konstruktyvumą atskleidžia Laikinosios komisijos pirmininko S.Kakčio Seimui pateikta informacija, kurioje pažymima, kad “tyrimo pradžioje tarp prokuratūros ir kitų specialiųjų tarnybų nebuvo reikiamos koordinacijos, buvo pastebima žinybiškumo elementų. Kai kuriais atvejais nevykdomi, nesant pavedimo raštu, Generalinės prokuratūros žodiniai pavedimai. Vidaus reikalų ministerijoje, Valstybės saugumo departamente ... stokojama specialiųjų tarnybų operatyvumo, darbo intensyvumo. Daugiausia mes čia minime pirotechninę ekspertizę. Ekspertizės išvada gauta tik kovo 4 dieną ir komisija niekaip nesuprato, kaip sunku yra parinkti automobilį susprogdinti arba kaip sunku sutvarkyti dokumentus, kad tai galėtų atlikti ir panašiai. Daiktinis įrodymas pateiktas tik vasario 12 dieną, t.y. atrasta virvutė, ir dar neaišku, ar jinai susijusi, ar ne, bet vis dėlto, manome, jos ekspertizė galėjo būti padaryta ir anksčiau ... yra labai didelė blogybė – specialiųjų tarnybų blogas darbas su slaptais ir visiškai slaptais dokumentais. Yra nesilaikoma nustatytų ir patvirtintų raštvedybos taisyklių, t. y. kai dokumentai patenka į viešumą ir paskui įvairiai interpretuojami, traktuojami, juos nešiojasi netgi įvairūs darbuotojai, išneša iš savo darbo vietų ... atkreipiame Vidaus reikalų ministerijos ministro V.Žiemelio dėmesį į padėtį tiriant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas ir įvykius po sprogimo. Nenormalu, kad šis darbas užsitęsia, kaip ir šituo atveju, jį atlieka ekspertai neturėdami net specialios laboratorijos ...” ir t.t. Tai tik nedidelis fragmentas konkrečių Laikinosios komisijos pastabų ir rekomendacijų, kurios buvo svarbios ne tik efektyvinant J.Abromavičiaus žūties, bet ir kitų nusikaltimų tyrimą.
Seimo narys A.Paulauskas, liudydamas dabartinei Komisijai, teigė, kad „vadovavo šitai komisijai S. Kaktys – Seimo narys, kuris, pasakyčiau, bandė tokius lyg tai darbinius santykius užmegzti, lyg tai tokį pasitikėjimo kontaktą nustatyti, bet, aišku, mes bent jau tie darbuotojai, kurie artimai dirbome, jautėme tam tikrą nerimą, kad šita komisija gali įtakoti daugiau į tyrimą arba, kaip sakiau, daugiau jai rūpėjo žinoti, ką atlieka tardytojai ir tyrėjai. Labai dažnai reikėdavo eiti į tą komisiją, nepamenu kitą kartą du kartus, kitą – kartą per savaitę kartą, atsiskaityti. Mes bandydavome apsiriboti tiktai formaliais tokiais komentarais, paaiškinimais.“ Šie teiginiai patvirtina Laikinosios komisijos išvadas, kad tiriant nusikaltimą Generalinės prokuratūros, Valstybės saugumo departamento vadovai neišvengė išankstinio įvykio vertinimo, visuomenės nuomonės formavimo. Tai sudarė prielaidas politizuoti tyrimo aplinkybes, formuoti niekuo nepagrįstus kaltinimus kai kurioms organizacijoms bei asmenims.
Laikinosios komisijos pirmininkas S.Kaktys per Seimo kadenciją du kartus padarė pranešimus apie Laikinosios komisijos veiką. Kadangi po pranešimų niekas nesiūlė ir neinicijavo Seimo nutarimo, skelbiančio, kad komisijos veikla baigiama, tokia padėtis lėmė supratimą, kad komisijos veikla turi būti tęsiama. Tačiau J.Abromavičiaus žūties tyrimui stringant ir Laikinajai komisijai negaunant reikšmingos informacijos nei iš teisėsaugos institucijų, nei iš kitų šaltinių, natūralu, Laikinosios komisijos veikla antroje Seimo kadencijos dalyje sulėtėjo. Tam įtakos galėjo turėti ir komisijos pirmininko tapimas ministru, dėl ko mažiau liko laiko Laikinosios komisijos veiklai organizuoti.
Laikinoji komisija savo veiklos kadencijos pabaigoje Seimui priimant atitinkamą nutarimą neužbaigė. Tai galima paaiškinti tuo, kad sudėtinga būtų siūlyti Seimui priimti tokį nutarimą, kai J.Abromavičiaus žūtis dar neatskleista. Tačiau kitos kadencijos Seime, kai jam pradėjo vadovauti A.Paulauskas, o Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui – A.Sadeckas, J.Abromavičiaus žūties aplinkybes tiriančios komisijos veikla nebuvo atnaujinta.
Komisija negali atsakyti, kaip buvo įgyvendintos Laikinosios komisijos išvados, nes to netyrė – neužklausė teisėsaugos institucijų, kaip jos atsižvelgė į Laikinosios komisijos rekomendacijas, kaip minėta, neapklausė ir buvusio Laikinosios komisijos pirmininko S.Kakčio.
Apibendrindami pateiktus faktus ir analizę darome šią išvadą:
Esant minėtoms aplinkybėms S.Kakčio vadovaujama Laikinoji komisija neturėjo galimybių iš esmės atsakyti į jai iškeltus klausimus, be to, Laikinosios komisijos veiklą stabdė tai, kad tuo metu Seimo statute nebuvo aiškiai apibrėžti laikinųjų komisijų įgaliojimai, leidžiantys gauti visapusišką komisijos tyrimui reikalingą medžiagą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Seimo narys A.Paulauskas, komisijos nagrinėjamu laikotarpiu ėjęs Generalinio prokuroro pavaduotojo pareigas ir vadovavęs J.Abromavičiaus žūties tyrimui, sąmoningai neteikė bent kiek reikšmingesnės informacijos 1997 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. VIII–108 sudarytai Laikinajai komisijai J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti, tuo galimai sutrukdė objektyviai, išsamiai išaiškinti ir atsakyti į pavestus Seimo klausimus.
Tačiau nepaisant minėtų sudėtingų veiklos sąlygų Laikinoji komisija pateikė daug konkrečių ir svarbių išvadų ir pasiūlymų dėl teisėsaugos institucijų efektyvesnio darbo. Jeigu palygintume S.Kakčio vadovaujamos komisijos Seimui pateiktą informaciją ir siūlymus su dabartinės L.Graužinienės vadovaujamos komisijos atlikto ”tyrimo” rezultatais, deja, palyginimas būtų ne dabartinės komisijos naudai. Abejotinos vertės praktika galima pavadinti ir tai, jog vėliau sudaryta komisija imasi vertinti anksčiau dirbusios komisijos darbą.
3. Kuriuose Seimo struktūriniuose padaliniuose buvo nagrinėjamos J. Abromavičiaus žūties aplinkybės ir kokie šio nagrinėjimo rezultatai.
Nacionalinio saugumo komitetas 1997 m. vasario 7 d., praėjus savaitei po J.Abromavičiaus žūties, išklausęs Valstybės saugumo departamento, Generalinės prokuratūros ir Krašto apsaugos ministerijos vadovų informaciją apie J.Abromavičiaus žuvimo aplinkybių tyrimo eigą vienbalsiai nutarė siūlyti sudaryti laikinąją Seimo tyrimo komisiją šioms aplinkybėms ištirti.
1997 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr.VIII–108 buvo sudaryta Laikinoji komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti. Ši komisija dirbo iki 1996-2000 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos pabaigos.
1997 m. spalio 16 d. Seimo plenariniame posėdyje pateikdamas ataskaitą Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti pirmininkas Sigitas Kaktys paskelbė, kad „Seimo laikinoji komisija savo, kaip Seimo detektyvų, darbą baigė.“ Reaguojant į tokį Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti pirmininko pareiškimą, 1997 m. gruodžio 1 d. Seimo nacionalinio saugumo komiteto posėdyje buvo iškeltas klausimas dėl tolimesnio J. Abromavičiaus žūties tyrimo. Buvo pasiūlyta, vykdant parlamentinę kontrolę, Nacionalinio saugumo komitetui, kaip Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti iniciatoriui ir galimam reikalų perėmėjui, toliau kontroliuoti J. Abromavičiaus žūties tyrimą. Komiteto pirmininkas Juozapas Algirdas Katkus pastebėjo, kad to daryti nereikia ir buvo sutarta, kad darbą turi tęsti Laikinoji komisija.
Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo komitetas iki 1996-2000 metų kadencijos pabaigos savo posėdžiuose daugiau nebesvarstė klausimo dėl J. Abromavičiaus žūties tyrimo kontrolės.
Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti veikla aprašyta ir įvertinta atsakant į antrąjį klausimą.
Atsakydami į trečiąjį klausimą pateikiame šią išvadą:
J. Abromavičiaus žūties aplinkybės buvo du kartus nagrinėjamos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (pirmame posėdyje inicijuotas Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti sudarymas; antrame posėdyje konstatuota, kad Laikinoji komisija turi tęsti darbą). Kadangi buvo aiškus supratimas, kad visus su J.Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimu susijusius klausimus nagrinėja Laikinoji komisija, kitose Seimo struktūrose dubliuojančių fragmentiškų tyrimų atlikti nebuvo jokios prasmės.
4. Ar buvo atvejų, kai teisėsaugos institucijų pareigūnams, tiriantiems J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, buvo bandoma, pažeidžiant Konstituciją, daryti poveikį; jeigu taip, tai koks buvo to poveikio pobūdis ir kas jį darė.
Komisija negavo pakankamai duomenų įrodančių, kad buvo daroma įtaka teisėsaugos institucijų pareigūnams tiriant J.Abromavičiaus žūties aplinkybes. Komisijos gauta informacija apie Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio raštą Generaliniam prokurorui rodo ne jo siekį įtakoti tyrimą, o teisiškai pagrįstą valstybės pareigūno reakciją gavus žinių, kad Valstybės saugumo departamento pareigūnai prievartiniais metodais siekia išgauti tendencingus parodymus. Tuometinis Seimo pirmininkas turėjo pagrindo manyti, kad taip siekiama susidoroti su juo kaip su vienu iš valstybės vadovų, todėl pagrįstai kreipimąsi į Generalinį prokurorą parašė ant Seimo pirmininko blanko. Komisijoje aptariant šį raštą bandyta labai sureikšminti tą faktą, kad raštas neregistruotas Seimo pirmininko raštų registracijos knygoje, nors ir nesiaiškinta kaip dažnai laiškus išsiunčiantis darbuotojas jų neužregistruodavo. Svarbiausia, tai, kad prokuratūroje, kur raštas buvo nagrinėjamas jo neregistravimo Seimo pirmininko raštų registracijos knygoje faktas neturėjo jokios reikšmės – jis buvo įprasta tvarka užregistruotas prokuratūroje ir nagrinėjamas lygiai taip pat kaip ir kiti tarnybiniai raštai. Priekabiai teisiškai vertinant rašto turinį galima jame pasigesti frazės “ir faktams pasitvirtinus” prieš žodžius “iškelti baudžiamąją bylą”, tačiau, kai raštą rašo ne teisininkas, tuo labiau, jeigu liudijimo prievartavimo faktas buvo pateiktas labai įtikinamai, galima nesunkiai paaiškinti būtent tokio turinio Seimo pirmininko rašto atsiradimą. Prokuratūros pareigūnai, gavę minėtą raštą ėmėsi faktų apie liudininkų prievartavimą tikrinimo ir, jiems nepasitvirtinus, buvo nuspręsta ikiteisminio tyrimo nepradėti ir apie tai raštu buvo pranešta tuometiniam Seimo pirmininkui V.Landsbergiui. Komisija negavo žinių, kad V.Landsbergis po to būtų toliau kaip nors papildomai reagavęs. Pažymėtina, kad kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui numatyta teisė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Prokuratūros įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu, kitais įstatymais, reglamentuojančiais prokuratūros veiklą, Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatais, kitais norminiais teisės aktais kreiptis į prokurorą, jei yra duomenų, kad pažeistos jo teisės ar teisėti interesai ir prašant juos apginti, ar pranešant apie institucijos veiklos trūkumus, prokurorų ar prokuratūros valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, ar atkreipiant dėmesį į tam tikrą padėtį ir siūlant ką nors patobulinti, pakeisti, nuveikti ar susilaikyti nuo veiklos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra duomenų apie tai, kad Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros tolesni veiksmai tiriant J.Abromavičiaus žūties aplinkybes būtų įtakoti ar kitokiu būdu atsiliepę tyrimui gavus minėtą V.Landsbergio skundą. Bandanti dėl minėto rašto reikšti nepagrįstus kaltinimus V.Landsbergiui komisijos pirmininkė L.Graužinienė galėtų prisiminti, kiek viešų kaltinimų ir reikalavimų prokuratūrai pati yra pareiškusi dėl Darbo partijos finansinės bylos bei reiškiamų įtarimų jos buvusiam lyderiui.
Komisijos turimoje medžiagoje taip pat nesama duomenų apie kitų politinių partijų ar politikų bandymus įtakoti minėtos bylos tyrimą. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros raštas, kuriame vienareikšmiškai pasakoma, kad jokio neteisėto poveikio bylos tyrėjams nebuvo. Šį raštą viešai pacitavęs komisijos narys J.Razma netikėtai sulaukė ypač aštrios Komisijos pirmininkės L.Graužinienės ir kai kurių kitų komisijos narių reakcijos net bandant be pagrindo šalinti jį iš komisijos, kas dar kartą parodo angažuotą kai kurių Komisijos narių nusiteikimą tyrimo atžvilgiu.
Komisijai liudiję VSD pareigūnai bandė įrodinėti, kad bandymu įtakoti J.Abromavičiaus žūties tyrimą laikytini du įvykiai: kai vienam iš tyrimą atliekančių pareigūnų prie durų buvo palikta gėlių puokštė ir kai į VSD padalinio teritoriją buvo įmestas granatsvaidis. Tačiau abiem šiais atvejais nebuvo rasta jokių ženklų, iš kurių būtų išryškėjusi sąsaja su J.Abromavičiaus žūties tyrimu. Jeigu iš tiesų norėta taip atgrasyti pareigūnus nuo aktyvaus žūties tyrimo, nesudėtinga būtų buvę prie gėlių puokštės ar granatsvaidžio prisegti kokį nors laišką, nuotrauką ar pan. Jeigu minėtus faktus laikyti perspėjimu dėl tyrimo, tai lieka neaišku dėl kurio, nes pareigūnai atlieka ne vienintelį tyrimą. Tačiau tai gali būti visai kitų priežasčių sąlygoti įvykiai: pavyzdžiui, granatsvaidžio įmetimas gali būti atliktas nelegaliai jį laikiusio piliečio, panorusio juo atsikratyti. Jeigu VSD pareigūnai minėtus faktus laikė bandymu įtakoti jų tyrimą, kyla klausimas, kodėl tuo aspektu jie nesikreipė į prokuratūrą?
Apibendrinant darytina išvada, jog:
Komisija negavo jokių duomenų, rodančių, kad J.Abromavičiaus žūtį tiriantiems pareigūnams būtų buvęs daromas poveikis pažeidžiant Konstituciją ir įstatymus, tai pažymima ir Komisijai atsiųstame Generalinės prokuratūros rašte.
5. Kada, kokiu tikslu ir kieno iniciatyva vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų A. Petrusevičius buvo įtrauktas į 1996 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje sąrašą.
1. Komisija 2006 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 219-S-03 kreipėsi į Tėvynės sąjungos pirmininką, prašydama nurodyti nuo kada iki kada Algirdas Petrusevičius buvo Tėvynės sąjungos (anksčiau – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos nariu ir kada bei kieno iniciatyva 1996 m. jis buvo įtrauktas į Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą. Tėvynės sąjunga 2006-12-07 rašte Komisijai Nr. S-70 nurodė, kad A. Petrusevičius buvo Tėvynės sąjungos nariu nuo 2000 metų iki Tėvynės sąjungos ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos susijungimo, t. y. iki 2004 metų. Per partijų susijungimo dokumentuose nustatytą laiką jis nepersiregistravo, todėl jo narystė TS nutrūko. Šiuo metu A. Petrusevičius nėra Tėvynės sąjungos narys.
1996 metų Tėvynės sąjungos Seimo rinkimų sąrašo 48 vietoje A. Petrusevičius buvo įrašytas 1996 m. rugsėjo 11 d. Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) valdybos nutarimu Nr. 90, rekomendavus Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių sąjungai, kurios vadovu tuo metu jis pats ir buvo, taip pat kitoms visuomeninėms organizacijoms. Tokiu pat pagrindu, rekomendavus atitinkamoms visuomeninėms organizacijoms, į TS kandidatų sąrašą buvo įrašyti V.Miliauskas, V.Cinauskas, A.Kentra. Pažymėtina, kad A.Petrusevičius buvo įrašytas gana tolimoje rinkimų sąrašo vietoje, kuri pagal priešrinkimines prognozes negarantavo jam tapimo Seimo nariu. Tik TS rinkimų rezultatams gerokai pranokus prognozes, A.Petrusevičius tapo Seimo nariu.
2. 2007 m. kovo 28 d. Komisijos posėdyje, atsakydamas į klausimą, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis pateko į Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos 1996 metų rinkimų sąrašą, Algirdas Petrusevičius pažymėjo: „ Eilės visuomeninių pilietinių organizacijų Lietuvos kariuomenei remti ir Lietuvos politinių kalinių, tremtinių bendrijos rekomendacija. Kokie ten asmenys buvo nuėję į tą štabą aš tikrai nepamenu ir man tikrai nesakė. Aš žinau, kai vyko pats priešrinkiminis ar porinkiminis ir buvau pakviestas ir tai įvyko teatro salėje, ir man buvo pranešta, kad aš esu įtrauktas į daugiamandatį rinkimų sąrašą 47 numeriu, jei neklystu. Rinkimai buvo sėkmingi ir aš papuoliau.“ Pasak Algirdo Petrusevičiaus, jis iš anksto nežinojo, kad yra traukiamas į rinkimų sąrašą, nes šiuos reikalus derino ne jis pats, o „savanorių kūrėjai, Lietuvos laisvės kovų sąjungos atstovai, bičiulių klubai, visuomeninės organizacijos. Jie tarp savęs suderino, susitarė ir nuėjo ir rekomendavo. Ta rekomendacija, matyt buvo priimta“. Pažymėtina, kad neturi jokio realaus pagrindo viešojoje erdvėje skelbiami samprotavimai, kad neva A.Petrusevičiui norėta suteikti Seimo nario statusą siekiant jį apsaugoti nuo teisinio persekiojimo, nes iki 1996 m. buvę įtarimai dėl ginklų laikymo buvo išsklaidyti ir TS valdyba, formuodama sąrašą, negalėjo tuo pagrindu reikšti kokius nors priekaištus dėl A.Petrusevičiaus kandidatūros netinkamumo. Klausimas dėl A.Petrusevičiaus įrašymo į TS kandidatų sąrašą gali būti keliamas propagandiniais sumetimais manant, kad dalis žmonių nebus tiksliai įsidėmėję datų ir įsivaizduos, jog A.Petrusevičius buvo įrašytas į sąrašą jau po to, kai atsirado versijos dėl jo prisidėjimo prie J.Abromavičiaus žūties ar kai jis tapo kaltinamuoju dėl neteisėto disponavimo ginklais, dėl ko dabar yra teisiamas. Tačiau paminėtos aplinkybės išryškėjo gerokai vėliau negu įvyko 1996 m. rinkimai į Seimą.
Darytina išvada, kad:
Algirdas Petrusevičius dalyvavo 1996 metų Seimo rinkimuose Tėvynės sąjungos kandidatų sąraše, deleguotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų, nebūdamas Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos nariu. Jis buvo įrašytas į sąrašą pakankamai tolimu 48 numeriu, kuris negarantavo tapimo Seimo nariu. Tuo metu jam nebuvo reiškiami jokie kaltinimai ar įtarimai dėl nusikaltimo padarymo, todėl nėra nė menkiausio pagrindo tvirtinti, kad jo įrašymą lėmė siekis apsaugoti jį nuo teisinio persekiojimo.
6. Ar J. Abromavičiaus byloje minimas asmuo A. Petrusevičius 1990–2000 m. buvo patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį; jei taip, tai dėl kokių veikų ir kokiomis aplinkybėmis.
Atsakant į šį klausimą pirmiausia atkreiptinas dėmesys į teisiškai neapibrėžtą jo formuluotę “patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį”. Deja, komisijos iniciatoriai jokiu būdu nesutiko priimti Seimo nario J.Razmos teikiamas pataisas keisti minėtą sąvoką ir klausti, ar A.Petrusevičius buvo įtariamuoju, ar jo atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas. Dabar esant minėtam neaiškiam klausimui galima būtų į atsakymą rašyti ir tokį faktą, kai A.Petrusevičius ėjo pro Generalinės prokuratūros pastatą ir buvo patekęs į pro langą žvelgiančio A.Paulausko akiratį.
Komisija, formuluodama teisiškai neapibrėžto turinio klausimą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą.
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2006-12-18 rašte Nr.(08)-18-1427-1017 nurodė, kad informaciją apie tai, ar Algirdas Petrusevičius buvo patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį, dėl kokių veikų ir kokiomis aplinkybėmis, pateiks tik tuomet, kai gaus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros leidimą rengiant atsakymą Komisijai panaudoti ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą.
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2006-12-15 rašte Nr. 8.2-3195(01) Komisijai pažymėjo, kad spręsti dėl informacijos pateikimo, ar 1990-2000 m. Algirdo Petrusevičiaus atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, gali tik teisėsaugos institucijos, kurios yra operatyvinės veiklos subjektai (Valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir kt.).
Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2006-12-15 rašte Nr. 8.2-3195(01) nurodė, kad 1993 m. lapkričio mėn. Kauno miesto prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 234 str. 2d. požymius dėl šaunamųjų ginklų ir šaudmenų grobimo iš Kauno m. Vyriausiojo policijos komisariato ginklų sandėlio. 1994 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti bylą Algirdo Petrusevičiaus atžvilgiu dalyje dėl didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų laikymo, įgijimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 str. (būtinas reikalingumas) ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 5 str. 1 d. 2 p. (nesant nusikaltimo sudėties). Buvo konstatuota, kad ginklai ir šaudmenys buvo įgyti ir laikomi ryšium su Algirdo Petrusevičiaus darbu Valstybinės eksperimentinės įmonės „Vytis“ ginklų baro viršininku – konstruktoriumi, konstruojant ir gaminant ginklus Lietuvos valstybės reikmėms.
Toliau buvo tęsiamas tyrimas Algirdą Petrusevičių įtarus dėl septynių dujinių revolverių neteisėto perdirbimo į kovinius ir jų realizavimo su šoviniais bei karinės pramoninės gamybos pistoleto „Minta“ remontavimo. Tyrimo metu nesurinkus objektyvių duomenų, Kauno miesto prokuratūros tardytojas 1995 m. sausio 27 d. priėmė nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą Algirdo Petrusevičiaus atžvilgiu, neįrodžius jo dalyvavimo minėto nusikaltimo padaryme.
1997 m. lapkričio 14 d. Kauno mieste prie Dainavos policijos komisariato buvo susprogdintas sprogmuo, ko pasekmėje buvo apgadintas komisariato pastatas bei aplinkiniai gyvenamieji namai. 1997 m. lapkričio 15 d. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu. 1997 m. lapkričio 20 d. buvo priimtas nutarimas daryti kratą pas Algirdą Petrusevičių jo gyvenamojoje vietoje tikslu surasti sprogmenis, ginklus ir kitus daiktinius įrodymus. Krata pas Algirdą Petrusevičių sankcionuota remiantis byloje užfiksuotu anoniminiu telefoniniu pranešimu, kad Algirdas Petrusevičius savo gyvenamojoje vietoje laiko, gamina ginklus ir sprogmenis. Tarnybiniame pranešime buvo siūloma atlikti kratą Algirdą Petrusevičiaus gyvenamojoje vietoje, nes jis gali būti susijęs su sprogimu prie Dainavos policijos komisariato. 1997 m. lapkričio 20 d. atlikus kratą pas Algirdą Petrusevičių , buvo rasta ir paimta pistoletas „Sig Sauer“, dvi apkabos su 13 šovinių, trys dėžutės 7,65 mm kalibro šovinių.
Tyrimo metu nustatyta, kad Algirdas Petrusevičius turėjo leidimą laikyti ir nešioti vardinį ginklą „Sig Sauer“, 9 mm kalibro, kuriuo buvo apdovanotas Krašto apsaugos ministro 1997-02-21 įsakymu, o taip pat leidimus įsigyti, laikyti ir nešioti savigynai pistoletą (revolverį) „Walter – PPK”, 7,65 mm kalibro bei šovinius.
1997 m. lapkričio 21 d. Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato Tardymo valdybos tardytojas priėmė nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą Algirdo Petrusevičiaus atžvilgiu. Nutarime konstatuota, kad Algirdas Petrusevičius turėjo leidimus ginklui ir šoviniams laikyti ir nešioti. Tardymo metu nepasitvirtino, kad Algirdas Petrusevičius būtų įvykdęs sprogimą prie Dainavos policijos komisariato ar kaip kitaip būtų su juo susijęs.
1997 m. lapkričio 24 d.Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo komitete buvo nagrinėjamas klausimas dėl Seimo nario Algirdo Petrusevičiaus bute atliktos kratos teisėtumo, o 1997 m. gruodžio 17 d. komitetas priėmė nutarimą „Dėl kratų, susijusių su Kauno miesto Dainavos policijos komisariato sprogdinimu“, kuriame teigiama:
„...Kauno m. VPK, siekdamas sudaryti spartaus tyrimo įvaizdį, priėmė 51 nutarimą kratoms daryti. Atlikta 39 kratos, kurių metu nerasta konkrečių įkalčių ir daiktinių įrodymų, svarbių baudžiamosios bylos tyrimui.
...Remiantis Vidaus reikalų ministerijos pažyma Nr. 5/8-281, galima konstatuoti:
1. 17 kratų atlikta be pagrindo, nes nebuvo duomenų, numatytų įstatyme.
2. Atskirais atvejais kratos remiantis tardytojo nutarimais buvo atliktos skubotai, nepasirengus, neįvertinus ir neišanalizavus turimos medžiagos.
3. Daugeliu atvejų operatyvinė informacija neįforminta VRM operatyvinę veiklą reglamentuojančių norminių aktų nustatyta tvarka.
4. Prokuratūros pareigūnai, sankcionavę kratų atlikimą, neįsigilino, neišnagrinėjo ir neįvertino ar pakanka gautų duomenų kratai daryti.
5. Aplaidžiai ir atlaidžiai atliktus tardymo veiksmus vertino kratas atlikusių pareigūnų vadovai.”
Nors Komisijai uždarame posėdyje liudiję kai kurie VSD pareigūnai teigė, kad jų manymu, A. Petrusevičius yra prisidėjęs prie J. Abromavičiaus nužudymo, taip pat, jog yra duomenų apie tai , kad J. Abromavičius buvo nužudytas dėl savo veiklos tiriant ir renkant duomenis apie įvykdytus rezonansinius nusikaltimus, tačiau 2006 10 18 Generalinės prokuratūros rašte Lietuvos Politinių kalinių sąjungos prezidiumui pažymima “Ikiteisminis tyrimas byloje dėl J. Abromavičiaus nužudymo nebaigtas, nusikaltimas nėra visiškai atskleistas. Ikiteisminis tyrimas dėl J.Abromavičiaus nužudymo nėra nutrauktas, tyrimas tęsiamas. Sprendimai nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimti tik atskirų įtariamųjų atžvilgiu. Tyrimą atliekantys pareigūnai kėlė ir tikrino versijas dėl nužudymo motyvo, tačiau tai prielaidos, kurios dar nėra visiškai patvirtintos pakankamais objektyviais duomenimis.” O Generalinės prokuratūros 2006 10 01 rašte Nr.8.2-2500(01) Seimo nariams pažymima: “LR generalinė prokuratūra atsiriboja nuo žiniasklaidos ir kai kurių politikų vykdomo prokuratūros priimto sprendimo politizavimo. Tyrimas byloje nebaigtas, nusikaltimo motyvas visiškai neįrodytas, versijos dėl jo dar galutinai nepatikrintos ir nepatvirtintos. Nusikaltimo motyvas teismo nuosprendžiu nekonstatuotas.”
A. Petrusevičius yra įtariamas neteisėtu šaunamųjų ginklų disponavimu ir kaip tik šiuo metu vyksta šios bylos teisminis nagrinėjimas Kauno apygardos teisme.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, galima pateikti šias išvadas:
Jeigu teisiškai neapibrėžtą teiginį “patekęs į teisėsaugos akiratį” interpretuoti, kaip bet kokių operatyvinių ar procesinių veiksmų atlikimą, galima teigti, kad 1990 – 2000 m. A. Petrusevičius buvo teisėsaugos įstaigų akiratyje, įtariant ji neteisėtų šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų disponavimu, taip pat įtariant jį prisidėjus prie J. Abromavičiaus nužudymo. Tačiau nei vienu atveju A.Petrusevičiaus kaltė nebuvo įrodyta (dėl vieno kaltinimo neteisėtu šaunamųjų ginklų disponavimu šiuo metu vyksta teisminis nagrinėjimas).
Generalinės prokuratūros sprendimas, priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nepateikti Komisijai medžiagos iš J. Abromavičiaus nužudymo tyrimo bylos, yra logiškas siekiant nepakenkti nebaigtam tyrimui ir išvengti lygiagretaus bylos “tyrimo” Seime.
Absurdiška būtų formuluoti išvadas dėl A.Petrusevičiaus sąsajų su nusikaltimų padarymu remiantis spaudos publikacijomis, kurių pateiktos informacijos ryšio su baudžiamosios bylos medžiaga Generalinė prokuratūra nepatvirtino.
7) ar vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų A. Petrusevičius, būdamas Seimo nariu, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto ar kitų parlamentinių komisijų nariu, turėjo galimybę gauti (ar gavo) iš Seimo sudarytų komisijų, teisėsaugos ar kitų institucijų kokios nors informacijos apie J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus;
Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus 1996 m. – 2000 m. kadencijos Seimo narys A. Petrusevičius, atlikęs reikiamus formalumus, turėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis pagal savo užimamas pareigas.
A. Petrusevičius 1996 m. – 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimo kadencijoje buvo:
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu;
Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariu;
Seimo laikinosios komisijos iškilusiems viešumon Seimo narių sąmoningo bendradarbiavimo su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis faktams ištirti nariu;
Seimo laikinosios atsinaujinančių energijos šaltinių bei energijos tausojimo komisijos nariu;
Seimo specialiosios komisijos operatyvinės veiklos įstatymo įgyvendinimui prižiūrėti pirmininko pavaduotoju.
Algirdas Petrusevičius, dirbdamas 1996-2000 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, turėjo galimybę susipažinti su visa medžiaga, kuri buvo pateikiama šiam komitetui ir gauti visą informaciją, kuri buvo pateikiama šio komiteto posėdžiuose. Kaip pažymėta atsakant į ankstesnį klausimą, Seimo NSGK tik du kartus buvo nagrinėti klausimai, susiję su J.Abromavičiaus žūtimi ir tas nagrinėjimas buvo formalus: pirmuoju atveju nutarta inicijuoti laikinosios tyrimo komisijos sudarymą, antruoju – nepritarta komisijos darbo užbaigimui. Todėl kokios nors reikšmingos informacijos, susijusios su J.Abromavičiaus žūties tyrimu, A.Petrusevičius komitete negalėjo gauti. Komisija neišsiaiškino, ar 1996-2000 m. Seimo NSGK nagrinėjo ir ar buvo gavęs kokios nors informacijos apie atskirų SKAT savanorių maištą, apie geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse bei tilto per Bražuolę sprogdinimą, taip pat nenustatė, kad A.Petrusevičius iš kompetentingų institucijų būtų individualiai prašęs tokios informacijos, todėl nėra pagrindo teigti, kad A.Petrusevičius, kaip NSGK narys, gavo kokios nors reikšmingos informacijos apie minėtus įvykius.
Kaip matyti iš komisijų, kurių nariu buvo A.Petrusevičius, sąrašo nei viena iš jų nesusijusi su J.Abromavičiaus žūties tyrimu nei su tilto per Bražuolę ar geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse sprogdinimų tyrimu, nei su Pakaunės įvykių nagrinėjimu, todėl, akivaizdu, kad A.Petrusevičius, dirbdamas šiose komisijose neturėjo galimybių gauti informacijos apie klausime išvardintų įvykių tyrimą. Pažymėtina, kad A.Petrusevičius nebuvo S.Kakčio vadovaujamos laikinosios komisijos, tyrusios J.Abromavičiaus žūties aplinkybes, narys, nėra gauta žinių, kad jis būtų domėjęsis šios komisijos surinkta informacija.
Apibendrinant galima padaryti šias išvadas:
A. Petrusevičius, būdamas Seimo nariu ir turėdamas leidimą dirbti su slapta informacija, teoriškai turėjo galimybę gauti visą informaciją, kuri buvo teikiama Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Tačiau, kadangi J.Abromavičiaus žūties klausimas NSGK buvo nagrinėjamas tik du kartus ir tik formaliu – laikinosios komisijos įkūrimo ir jos veiklos pratęsimo aspektu, galima teigti, kad A.Petrusevičius šiame komitete jokios reikšmingos informacijos apie J.Abromavičiaus žūties tyrimą negavo. Komisija nenustatė, kad komitete A.Petrusevičius būtų gavęs informacijos apie geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus bei atskirų SKAT savanorių maištą. Atsižvelgiant į komisijų, kurių nariu buvo A.Petrusevičius, veiklos pobūdį, galima spręsti, kad ir ten jis negavo informacijos minėtais klausimais. Seimo pirmininkui nebuvo VSD teikimo panaikinti A.Petrusevičiui teisės susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl galima teigti, kad nei VSD, nei kitos teisėsaugos institucijos nematė svarbių aplinkybių dėl kurių reiktų riboti A.Petrusevičiui teisę dirbti su slapta informacija.
8) kada krašto apsaugos ministras Č. Stankevičius gavo pažymą, kurioje įvardyti karinių struktūrų darbuotojai, galbūt susiję su įvykdytais teroristiniais aktais, ir kokių priemonių ėmėsi, kad būtų patikrinta ši informacija; kada ir kokiomis aplinkybėmis minėta pažyma buvo pateikta teisėsaugos institucijoms; ar šioje pažymoje nurodyti asmenys vėliau nedirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje;
Krašto apsaugos ministerija 2006 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 12-01-3120 „Dėl informacijos pateikimo” informavo, kad Krašto apsaugos ministerija, susipažinusi su Administracijos departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – AOTD) saugomais dokumentais, daro prielaidą, kad Č. Stankevičiui pateikta pažyma yra 1997 m. sausio 21 d. AOTD pažyma Nr. 13s.
Pagal įrašus ant pažymos kopijos ir raštus, liudijančius apie pažymos judėjimą, Krašto apsaugos ministerija negalėjo nustatyti, kurią tiksliai dieną Č. Stankevičius gavo pažymą ir kokių konkrečių priemonių ėmėsi.
2007 m. vasario 6 d. uždarame posėdyje Komisijai liudijęs Generalinės prokuratūros prokuroras informavo, kad negali pateikti visos informacijos apie minėtą pažymą, nes tai yra operatyvinė informacija, kuri iš dalies nepatikrinta kitais duomenimis, ir teisme nepripažįstama kaip įrodymas be kitos, tai patvirtinančios, medžiagos. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad pažyma, parengta naudojantis operatyvinės veiklos metu gauta nepatikrinta informacija, leidžia daryti išvadą, kad J.Abromavičius negali būti minėtos pažymos pagrindinis autorius, kadangi pažymų parengimo metu jis nebuvo operatyvinės veiklos subjekto darbuotojas, negalėjo verstis operatyvine veikla bei vykdyti kitų operatyvinių veiksmų, o reiškia žinoti apie tokios pažymos egzistavimą.
Komisijos narių daugumos pateiktos išvados sakinys: „Į teisėsaugos institucijas dėl minėtos pažymos Č. Stankevičius nesikreipė“ suponuoja, kad ministras neatliko savo pareigos. Su šia kaltinimo atspalvį turinčia nepagrįsta formuluote negalima sutikti. Privalu atsižvelgti į tai, kad joks teisės aktas nenumato, jog politinis pareigūnas- ministras, operatyvinei tarnybai pateikus pažymą apie turimą žodinę informaciją (bet ne įrodymus) apie kurių nors asmenų neteisėtas veikas, turėtų dėl tokios informacijos kreiptis į teisėsaugos institucijas. Generalinės prokuratūros atstovas liudydamas Komisijai teisingai pažymėjo, kad: „ta pažyma buvo <...> pateikta ministrui, kaip naujam ministrui, kuris turėtų pradėti valymą arba pradėti kokius tai darbus, kad šitie žmonės neįgautų didesnės įtakos karinėse struktūrose.“ Todėl su tokią prasmę turinčia rezoliucija ministras ir perdavė AOTD pažymą viceministrui E.Simanaičiui, kuravusiam personalo klausimus. Kaip pažymima atsakant į pirmąjį klausimą, ministrui pateikta pažyma buvo AOTD, taigi ne J.Abramavičiaus, kaip 1997 metais ir vėliau teigdavo prokuroras A.Paulauskas. Prokuroras A.Paulauskas iš ministro Č.Stankevičiaus tada reikalavo pateikti būtent J.Abromavičiaus pažymą, kurios ministras tikrai neturėjo. Kai prokuroras pareikalavo AOTD pažymos, tai ją ir gavo.
Ministras neturi teisės sankcionuoti operatyvinės veiklos ar jai daryti įtaką. Operatyvinės tarnybos savo teisėtą operatyvinę veiklą gali vykdyti tik su prokuroro, o ne ministro sankcija, o operatyviniu būdu gavę informacijos apie padarytus nusikaltimus, turi ją perduoti prokuratūrai arba pačios imtis procesinių veiksmų.
Pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, operatyvinė informacija – operatyvinės veiklos subjektų operatyvinių veiksmų atlikimo metu, sprendžiant operatyvinės veiklos uždavinius, gauti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys. Įvertinant tai, kad operatyvinę veiklą vykdo operatyvinės veiklos subjektai, Krašto apsaugos ministras nebūdamas operatyvinės veiklos subjektu negalėjo imtis konkrečių veiksmų, tikrinant pateiktą operatyvinę informaciją bei vykdyti kitus operatyvinius veiksmus. Taip pat svarbu pabrėžti tai, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pažymoje minimais klausimais iki šiol tiria dvi bylas, todėl bet koks savarankiškas tyrimas be prokurorų žinios būtų laikytinas kišimusi į prokuratūros veiklą.
Komisijai paprašius Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pateikti visą turimą informaciją apie asmenis, minimus 1997 m. sausio 21 d. AOTD pažymoje pateiktoje krašto apsaugos ministrui Č. Stankevičiui, ir nurodyti, ar šie asmenys vėliau nedirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje, Generalinė prokuratūra 2007 m. birželio 14 d. raštu Nr. 8.2-1674(01) Komisiją informavo, kad nėra duomenų, jog 1997 m. sausio 21 d. rašte Nr. 13s minimi asmenys dirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje.
Apibendrinant galima pažymėti, kad:
Komisija nenustatė tikslios datos, kada buvęs Krašto apsaugos ministras Č.Stankevičius gavo AOTD pažymą Nr. 13s, parengtą 1997 01 21. Tam tikras nesusipratimas tarp reikalaujančio pažymą pateikti Generalinio prokuroro pavaduotojo A.Paulausko ir ministro Č.Stankevičiaus kilo dėl to, kad buvo reikalaujama pateikti J.Abromavičiaus parengtą pažymą. Tik po keleto dienų ministras, supratęs, kad iš tikrųjų reikia pateikti AOTD parengtą pažymą, tai ir padarė. Kyla klausimas, ar jau tada nenorėta politiniais tikslais dirbtinai eskaluoti minėtos pažymos pateikimo aplinkybių, nes, jeigu prokuratūrai būtų iškilę realių sunkumų gauti pažymą iš KAM, ji galėjo kreiptis ir gauti pažymos kopiją tiesiai iš AOTD. Ministras su atitinkama rezoliucija pažymą nukreipė už personalo klausimus atsakingam viceministrui E.Simanaičiui, nes pagal pažymos turinį galima buvo kelti klausimą dėl kai kurių joje minimų SKAT pareigūnų tinkamumo toliau eiti pareigas, o pagal galiojančius įstatymus ministras iš operatyvinę veiklą vykdančio subjekto gautos informacijos neprivalėjo nukreipti teisėsaugos institucijoms, nes jos tarpusavyje bendrauja tiesiogiai, šiuo atveju, tai buvo akivaizdu ir iš minėtos pažymos turinio.
Komisija negavo duomenų, kad pažymoje minimi asmenys vėliau būtų dirbę Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento trečiajame skyriuje.
9) kokiomis aplinkybėmis vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų J. Zajančkauskas įsidarbino Krašto apsaugos ministerijos Antrajame operatyvinių tarnybų departamente ir iki kada jame dirbo; ar dirbdamas departamente J. Zajančkauskas turėjo galimybę gauti (ar gavo) iš teisėsaugos, kitų institucijų ar asmenų kokios nors informacijos apie J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus; kaip Antrajame operatyvinių tarnybų departamente atrenkamas į tarnybą personalas; kaip užtikrinamas departamento veiklos teisėtumas, kontrolė ir slaptos informacijos apsauga.
Dėl atsakymo į šį klausimą atskirosios nuomonės neteikiame sutikdami, kad atsakymas ir išvada gali būti išdėstyti taip, kaip suformulavo komisija, tik dėstomosios dalies 6 punkte negalima rašyti, jog K.Mickevičius yra vienas iš J.Abromavičiaus žūties byloje minimos grupės asmenų, nes su šia byla komisija neturėjo galimybės susipažinti.
Seimo nariai Audronius Ažubalis
Jurgis Razma
www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=307903

www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=15072794

LNK TV Nezinomi faktai apie Abromaviciu,savanorius, ir VSD slapta zudiku padalini
Siulome Jums pasiziureti 2007 lapkricio 21 d. 10 val. per LNK televizija kartojama laida ‘’Paskutine instancija’’ reportaza apie neskelbtus Pakaunes savanoriu maisto ivykiu faktus, nuzudytus 7 savanorius, o taip pat apie egzistavusi VSD slapta padalini, kuris dirbo naktimis ir zude zmones.

J. Abromavicius asmeniskai organizavo savanoriu isvykima i miska, aprupino radijo rysiu, dirbanti GRU radijo dazniu, aprupino visomis kitomis reikalingomis priemonemis, miske buvo slapta GRU pasiklausymo iranga, analogiska tai, kuria Abromavicius buvo irenges visose jam pavaldziose patalpose ir t.t.

Reportazo rengejams pavyko gauti filmuota medziaga apie tai, kaip dirbant LRS specialiajai komisijai Juro Abromaviciaus zuties aplinkybems tirti, liudytojus parinkinejo, ruose ir repetavo buves seimunas ir ministras Butkevicius, kaip jam padejo buvusi Abromaviciaus bendrazyge Sudziene, kuria Butkevicius pokalbiuose kazkodel vadino Matildos slapyvardziu.

Butkevicius pasieke, kad i komisija nebuvo pakviesti tie liudytojai, kurie galejo ka nors tikro atskleisti. Reportaze jie Paskutinei instancijai paliudijo.

Butkevicius pripazino, kad nufilmavo visus minetos komisijos liudytoju parodymus ‘’asmeniniam archyvui’’.

Ministras Butkevicius savo specialiu provokaciniu isakymu irgi labai pakurste savanorius maistauti.

Abromavicius specialiai issiunte visus vidurines grandies karininkus i komercine kelione lydeti naftos traukinius i Padniestre, kad jie negaletu sutrukdyti jam issiusti savanorius i Pakaunes miska.

Abromaviciaus tevas buves KGB zmogus ir Juras taip pat.
Reportazo autoriai mano, kad Juru Abromaviciumi buvo manipuliuojama, ji santazuojant, kad jis buvo specialiai ivestas i VSD, bet dirbo GRU.
GRU stengesi isprovokuoti savanoriu zudynes kitu Lietuvos ginkluotu pajegu rankomis ir galbut isprovokuoti pilietini kara, sudaryti preteksta sugrazinti SSSR karinius dalinius ‘’gelbeti Lietuvos nuo tarpusavio skerdyniu’’.

Akivaizdu, kad jis buvo pasalintas po to, kai per daug suzinojo apie 7 slapto padalinio egzistavima VSD strukturoje.

Sio slapto padalinio branduoli sudare buve SSSR GRU ir KGB karininkai.

Apie tokiu slaptu padaliniu egzstavima VSD ir policijos sistemoje pries savaite jau buvo spaudoje praneses buves VSD Kauno skyriaus pareigunas Aurelijus Berzinis (Laisvas laikrastis, 2007 spalio27-lapkricio 10, Nr. 30 (160), 4 puslapis,''Generaline prokuratura klastoja bylas'', paskutiniame skirsnyje ''Kodel nusisove prokuroras Birstonas''
http://www.laisvaslaikrastis.lt/LT/index.php?option=content&task=view&id=427 )

Mus, eilinius piliecius, pamacius visa tai, istiko sokas.

Nusipelnė paulauskas būti išprašytas iš politikos. Jam reikia kelti bylą, nes buvo Prokuroru tuo metu( nikitinas jam atidavė valdžią) , o jis tada netyrė. O dabar draugų Uspaskių- Graužinienių sulaukęs melą prikūrė. Vis tik menkas žmogelis ir keršto apimtas.

šitos "išvados" nuo pat pradžių buvo sumanytos ir pagamintos "mainais" (t.y. kaip kerštas) į Pociūno žūties ir VSD veiklos tyrimą. Tai dabar kgbistams jau nederėtų kitų tepti tuo, kuo patys kvepia.

Štai ką reiškia Šlyko ranka.melas liesis laisvai.Atsiprašau ,kaip tą melą galima vadinti "išvadomis".Kas apskritai prisiims atsakomybę už tą briedą ir šmeižtą?Kiek dar tokių UAB"graužinienės tyrimai"reikės klausytis?Paulauskai, norint atrodyti protingu reikia juo ir būti,o bangos užlaužtos ant kaktos ,jau nebegana.

Ar tu girtas, ar tu taip dirbtas? Ar supratai kas parašyta straipsnelyje? Nesupratai. Ir mintys tavo pagal tavo protelį.

Apskritai manau, kad Tvoručio, KGB-isto sėklos politinė karjera beveik pasibaigė. Nusipelnė jis eiti laukan.

Norėčiau kai kam priminti "Selmos" bylą, susijusią su ginklų pirkimu Krašto apsaugos ministerijai, kai buvo pavogti milijonai dolerių iš valstybės kišenės. Artūro vadovaujama prokuratūra kažkodėl [?]bylą nutraukė ir kai kurie veikėjai sausi išlipo iš finansinės aferos. O dabar jie Graužinienės komisijoje savo "paliūdijimais" antrina Paulauskui.
Kodėl nebuvo ištirta KOP štabo v-ko kpt. R.Banionio nužudymo byla 1992 m.? Kodėl visuomenė nieko apie ją nežino? O juk šis nusikaltimas nemažiau svarbus už J.Abromavičiaus nužudymą.
Pats Abromavičius, būdamas SKAT Kauno rinktinės vadu, buvo atsakingas už ginklų apsaugą ir apskaitą. Tik jo pareigybinio nusikalstamo aplaidumo dėka buvo pagrobti 28 automatiniai šautuvai. Iš tų ginklų buvo įvykdytos 8 žmogžudystės. Kokių priemonių ėmėsi Paulausko vadovaujama prokuratūra? Jokių.
Tuo laikotarpiu iš paramos, skirtos tarptautinių bankų Lietuvai, buvo išgrobstytos milijardinės [!]lėšos. Ar buvo bandoma nustatyti, kur dingo pinigai ir kas juos pasisavino? Ne. Kodėl?

Cia kazkas ne tas , as manau kad cia delfi sumaise , na neisivaizduoju kaip galima zmogaus gyvube ismainyti i kazka ?? tas sup... istas biudzetas nevertas net uzuominos apie zmogaus gyvybe , kadangi tai ir tik tai turi buti visu seimunu pagrindinis tikslas , kaip ta gyvube isaugoti ir kai ja padaryti laiminga .. va cia yra visos valdzios tikslas , na bet jeigu jie tokius dalykus daro ? reikia imtis sautuvu ir visus ... visus ( na nes jie ne zmones jeigu jie priekiauja zmogaus gyvybe .. jie ne zmones )

suviduriavo-jis aptemusiu protu nesuima kas suprichvatizavo visą nacionalinį šalies turtą.

Na kai padaroma isvada, kad "galejo daryti itaka", kvepia grynu stalinizmu. Dare arba nedare. Jei dare , tai turi buti irodymai ir kaltininkai nubausti, jei nedare, tai nereikia pliurpti neasmoniu. Juk ir grauziniene galejo padaryti, nors gal ir nedare...bet turetu buti kalta, nes galejo...ir tai reikia nurodyti stalinietiskoje isvadose....
Is tikro , jei grauziniene turi dokumenta, konservatoriu partijos nutarima priimta prezidiume ar suvaziavime, tada gali sakyti, kad tai organizavo konservatriai... o kitaip, tai niekingas kaltinimas...be pagrindo...O gal grauziniene stribe buvo?

Nereikia spresti apie kitus pagal save, prodaznaja skura.

O kas yra tas pawloskis? NKVDisto sunelis, sekretutkos tvirkintojos, neteisetai tvora astveres ir uzgrobes svetima zeme, neteisetai tapes prezidentu porai menesiu, ir t.t.
O kodel gi jis nekubejo istirti sios sensacingo nuzudymo budamas generaliniu prokuroru? Balti siulai sviecia, arturka, tavo kalbose (kurios reikalingos tik atm, kad priminti visiems apie savo egzistavima) - durnelis buvai, durneliu ir liksi...

ar tas kgb snipas dar ne kalejime? padla

Patriota kaina-3 grasius, konservatoriai uz tiek parduos ir LIETUVA.

Aiškiai matosi,kad išrinktieji į seimą sugeba spręsti tik mažareikšmes politines intrigėles.Tačiau net jose paskęsta. Valdžiukė ir tiek,atitinkanti liumpenų poreikius.

Tikri išgamos-prekiauja žmonių gyvybėmis ir nesiruošia patraukti baudžiamojon atsakomybėn akivaizdžių nusikaltimo organizatorių ir užsakovų. Štai kur dviguba moralė (jei tokia iš vis pas juos egzistuoja) ,štai kur dvigubi standartai. Iš tiesų- Kirkilai,prastai baigsi susidėjęs su konservatoriais ir dangstydamas jų partiečių nusikaltimus- bus triuškinantis pralaimėjimas,dar baisesnis,negu buvo pačiam būnant rinkimų štabo galva.

kuo Paulauskas pats kvepia, tuo ir kita tepa...