Ponui autoriui būdingas ''užsakomosios žurnalisikos '' žanras todėl peršasi išvada ,kad primtinas vaijantas nusipirkti ,,legijonierių'' -politikų kapitalinių
tarnaičių pvz, -Valinskinius '' priskėlėlius''

Jo kapitalizmų yra daug, ypač Amerikoje. Vienas- ponų kvartaluose, kiti -negrų lūšnynuose, Paryžiaus arabų barakuose ar Italijos šiukšlynuose... vieni Turniškėse, kiti " Durniškėse'. Tikrai daug rūšių.

patarimas, jei niekas neaišku apie kapitalizmus. Jų yra apie 198.
Pastudijuokite Baumol, Litan, Schramm "Good capitalism Bad capitalism", gal tada akys prašviesės. Rašyti, matosi, mokate. Skaityti nelabai.

„Kapitalizme nėra idėjų, idėja yra pats kapitalas už kurį yra perkama ir valdžia.“----Marksizmo pradžiamokslio teiginys...:)

Jūs rašote: lyderis, tikslas, pulkai, pulkininkai, vadas, bolševikai... Ruošiatės kovai ar karui? Prieš ką ir už ką? Bolševikų nebėra, tapo kapitalistais, yra laisvė, yra demokratija. Reiškia reikalinga tarpusavio kova dėl turto perdalinimo, valdžios paėmimo? Tai gal kapitalizmas, demokratija ir laisvė yra demagogija? Norite socialistinio kapitalizmo ar kapitalistinio socializmo? Ar jūs siekiate pats kapitalo, ar kapitalo ir valdžios? Kapitalizme nėra idėjų, idėja yra pats kapitalas už kurį yra perkama ir valdžia.

Ir sis Baciulio rasinys, ir salia Jonusio analogiskas - tai kirkiliniu-kubiliniu apmoketos reklamos [gana nevykusios - uzsakovu ausys kyso] rasliavos.Manau, kad tai antireklama 2K.

Žmogus- fauna (biologiją gerai atmenu). Tik tai sudėtingas klausimas. O sudėtingų atsakymų reikia ieškoti kolektyviai. Paprastai Augiui pritariu.

Žmogus nėra flora ar fauna;)

Straipsnis labai idomus, autoritetai visada liks Landsbergis ir Brazauskas, taciau mano manymu i dabartines partijas nereiketu ziureti praitimi, pasikeite vadovai tiek socialdemokratu tiek konservatoriu tikrai nera nei landsbergis nei brazauskas o ir partiju struktura keiciasi, populistines partijos bent man siuo metu yra daug priimtinesnes negu tos vadinamos tradicines. Vien tai jog partiju vadovai nemoka bendrauti su zmonemis labai daug ka pasako o manau ne vienas to ir nepaneigs, kalbant apie tradicines partijas o ir dabar priimami sprendimai Lietuvai tik kenkia, tai kam isvis reikia balsuoti uz tokia partija kurios zmones suinteresuoti ne dirbti pilieciams o savo naudai.
O butent populistines partijos eina i viesuma, kalba su zmonemis dalijasi idejomis dirba, gal taip tik pries rinkimus, bet valdzia reikia keisti o socialdemokratai ir konservatoriai jau per ilgai uzsisedejo postuose, kad butu galima vel balsuoti uz juos ir paskui keikti valdzia.

Kominterno sogikai tik tam ir dirbo 70 metų, kad sunaikintų tautas ir jų vedlius.Ką jie naikino pirmoje eilėje šiandiena jau aišku kiekvienam lietuviui .Okupacinis rėžimas kūrė Gulagų salynus - o ne tautų vedlių medelynus ; todėl šiandiena neturime Basanavičių,Kudirkų,Krupavičių ar į juos panašių šviesuolių. Kaip žinia,ąžuolai baloje aplamai neauga....

Išskirčiau du rodiklius, kurie rodytų lyderių proveržį ir partinės sistemos sustiprėjimą.


I. ½ principas


Esu įsitikinęs, kad tokio ar tokių lyderių dar greitai ir neturėsime. Greičiausiai tai galėtų įvykti, jei kuris nors politinis veikėjas sugebėtų į Seimą atvesti politinę jėgą, kuri sudarytų apie 50 % viso seimo narių.

1992 m. tai pavyko padaryti A. Brazauskui, vadovavusiam Lietuvos demokratinei darbo partijai, kuri tais metais gavo 71 mandatą.

1996 m. V. Landsbergio vadovaujama Tėvynės sąjunga turėjo berods 65 vietas LR Seime.


Daugiau nei vienai partijai nebepavyko pasiekti tokių rezultatų. Tai reiškia, kad lyderiai sistemos buvo verčiami darytis beveidžiais – trinti ideologijas, atsisakyti principinių programinių nuostatų, švelninti toną, norėdami gauti ar bent pretenduoti į valdžią. Vardan koalicijos neretai nueita į kompromisus su lyderiškumą išryškinančiomis savybėmis – tvirta ir drąsia laikysena įvairiuose klausimuose, pasirengimą kovoti už įsitikinimus ir sugebėjimą ta dvasią perteikti ne tik kolegoms partiečiams, bet ir didžiajai rinkėjų daliai.

Nors jau po 1996 m. Seime atsirado pirmoji TS ir LKDP koalicija, tačiau konservatoriams krikdemai tebuvo tik pastiprinimas, paklusnusis jaunesnysis brolis, tačiau jokiu būdu ne lygiavertis partneris, todėl V. Landsbergio autoritetui joks pavojus iš LKDP pusės nekilo ir negalėjo kilti. Tai lengvino ir pačių krikdemų laikysena su pritarimais viskam ką darydavo ar ketindavo daryti konservatoriai. Bent iki 1999 m. kai buvo nutraukta koalicijos sutartis. Kita vertus, Landsbergio lyderiškumo viršūnė buvo net ne šioje (1996 - 2000 m.) Seimo kadencijoje (priešingai, autoritetas tuo metu ėjo žemyn), o politinis kapitalas buvo sukrautas nuo Sąjūdžio, Nepriklausomybės skelbimo ir Aukščiausiosios tarybos laikų.

Taigi šiandien, kai vienpartinė vyriausybė sunkiai įsivaizduojama, kai politikų kalbos visiškai supanašėjusios, kai įsivyravusi idėjų ir ideologijų krizė – apie jokius ryškius naujus lyderius kalbėti nėra tikslinga.

II. Visuotiniai lyderiai = partiniai lyderiai

Taip pat esu įsitikinęs, kad naujų, tvirtų lyderių mūsų partinėje sistemoje nebus tol, kol į partijas kreivai žiūrės tokio kalibro politikos veikėjai, kaip šalies vadovas V. Adamkus. Nesirengiu analizuoti kam geriau atlikti konstitucines pareigas – nepartiniam prezidentui ar su stipriu ir aiškiu palaikymu parlamente, tačiau prezidentas būdamas politiku negali konfrontuoti su kita politinės sistemos dalimi – politinėmis partijomis. Taip pat neteigiu, kad siekiant partijų stiprinimo, po kadencijos V. Adamkus turėtu papildyti kurios nors gretas. Partijų lyderiai negali būti samdomi iš šalies, jie turi būti subrandinti pačiose partijose arba patys brandinti partijas. Manau, kad nepartinio valstybės vadovo šiame etape tikrai Lietuvai reikėjo ir V. Adamkaus laikysena pasiteisino, tačiau laikas galvoti ir apie ateitį. Prezidento galios Lietuvoje nėra stiprios, tad norint esminių permainų reformų besiprašančiose srityse, reikalinga stipri valdanti jėga Seime ir vyriausybėje, galinti konstruktyviai dirbti su prezidentu.


Taigi, kad partinė sistema pradeda bristi iš gilios krizės, rodys kai šalies įvairūs autoritetai, savo sričių specialistai, verslininkai, jau įrodę savo kompetenciją ir sugebėjimus, matys prasmę dalyvauti politinių partijų veikloje, kai priklausyti partijai nebus kažkas gėdingo. Tik tada, kaip teigia R. Vanagaitė, “lochus” ir “runkelius” politikoje pakeis tikrasis elitas.

"Lyderiu" ilgisi tautos ir visuomenes kurios patys nepajegios susitvarkyti. Beabejo Lietuvoje tokiu besiilginciu kaip Baciulis yra. Labai gerai kad jie
nepaima virsu ir neiskelia kazkurio vieno politiko i tas "lyderiu" gretas. Apsieisime. Dirbkim darba patys, o valdzioje mums reikie sugebanciu dirbti administratoriu, o ne kazkokiu mistisku "lyderiu". Palikim "lyderius" tokioms visuomenems kaip Rusija.

Šiaip jau perskaičius straipsnį akivaizdu, kad Zuokas "kostiumų pakabukams" nepriskirtas.

Primininkai sunkaus protinio darbo nedirba;)

O tai kažin kodėl tie lyderiai (AMB ir VL) sau adekvataus svorio ir masto įpėdinių nužsiaugino? Aaaa?

Na, b et kai parašo, tai imk atsistok ir eik į Lietuvos lyderius....:)

populistai (Paksas, Paulauskas, Uspaskichas, Zuokas) - tik "kostiumu pakabukai", vienadieniai lyderiai, kitaip sakant sh.. verti? straipsnis pradzioje pasirode tikrai nelogas, bet perskaicius pabaiga susidariau kitokia nuomone. koncervu ir socdemu reklama...anot autoriaus tik jie (nors ir kokie bebutu (rasyta labai atsargiai)) gali ivesti tvarka valdzioje. nusivyliau

UAB ,,Vilniaus energija” į kovą su vartotojų gynėjais kviečia įsijungti
Valstybės institucijas
2008 08 14

Š.m. gegužės 12d.LR Teisingumo ministerijoje vykusiame vartotojų gynimo organizacijų pasitarime, LR Teisingumo ministerijos sekretorius Arūnas Kazlauskas informavo, kad yra gautas UAB ,,Vilniaus energijos” pareiškimas dėl Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos tinklapyje platinamos medžiagos, kuri neva agituoja nesilaikyti įstatymų ar juos ignoruoti, vykdyti neteisėtą veiklą, kitaip tariant nurodoma, kad Lyga galimai vykdo neteisėtą veiklą ir prašoma imtis prieš jos veiklą administracinių poveikio priemonių.
Nacionalinei dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygai pavyko gauti UAB ,,Vilniaus energija” 2008-05-16 pareiškimą LR Teisingumo ministerijai ir Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ,,DĖL NACIONALINĖS DUJŲ, ELEKTROS IR ŠILUMOS VARTOTOJŲ GYNIMO LYGOS VIEŠAI PASKELBTOS INFORMACIJOS , SKATINANČIOS IR INSTRUKTUOJANČIOS ATLIKTI NETEISĖTUS VEIKSMUS BEI IŠVENGTI ĮSTATYMŲ NUMATYTOS ATSAKOMYBĖS“. Pareiškime nurodoma, kad Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos tinklapyje yra paskelbta informacija pavadinimu ,,Lietuvis: paprasta atsijungimo nuo šildymo schema” , kuria yra instruktuojama , kaip vykdyti neteisėtą įrenginių atsijungimą nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos . Pareiškime pažymima, kad vienas iš pagrindinių viešai deklaruojamų Lygos tikslų yra pagerinti visuomenės informavimą, kaupiant, skleidžiant informaciją vartotojų teisių gynimo klausymais, ginti vartotojų teises ir teisėtus interesus. Akivaizdu, sakoma pareiškime, kad Lygos skelbiama informacija ne tik prieštarauja teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos ūkį ir klaidina vartotojus, tačiau ir tiesiogiai instruktuoja bei skatina platų asmenų ratą, t.y. didžiąją dalį Vilniaus miesto gyventojų , atlikti neteisėtus veiksmus, sukčiauti, pažeisti įstatymus, o taip pat nurodo, kokiomis neteisėtomis priemonėmis išvengti atsakomybės. UAB ,,Vilniaus energija” pažymi,kad pasinaudojus minėta atsijungimo schema būtų pažeistos UAB ,,Vilniaus energija” teisės ir interesai. UAB ,,Vilniaus energija” prašo Valstybės institucijų išanalizuoti ir įvertinti paskelbtą informaciją ir nedelsiant imtis priemonių bei sustabdyti neteisėtą Lygos ar su ją susijusių asmenų veiklą.

daugiau wwwvartotojulygalt

Pritariu, nors ir nevisai dėl Landsbergio. Pliusas jam vien už tai, kad ėmėsi ginti Kuolį. Rašo ir rašo. Brazauskas tyli: viskas eina pagal jo strategiją.

Kartu siūlau peržiūrėti Valiušaičio straipsnį TIKROJO lietuviško lyderiavimo, o ne nomenklatūrinio viršininkavimo tema.
Jo p.Bačiulis nemini. Iš viso, panašu, nesiremia jokiais šaltiniais, lyg būtų mūsų pradžios Adomas.
--------------------------------

LYDERIS, REIKALINGAS LIETUVAI

Autorius: Vidmantas Valiušaitis

2008.04.15 05:00

Amerikiečių rašytojas ir diplomatas Washingtonas Irvingas (1783-1859), vienas pirmųjų amerikiečių kūrėjų sulaukusių pripažinimo Europoje ir daug prisidėjusių prie tų dviejų kultūrų suartinimo, yra palikęs sparnuotą posakį: „Didieji protai kelia sau tikslus, kiti žmonės vadovaujasi savo norais“.

Laimingos tautos, kurios turi tokio masto asmenybių. Ir vargas toms, kurios neįstengia išsiugdyti didžių protų ar nebeatsimena tų, kurie šito verti. Žmonių, keliančių tikslus sau ir savo gyvenimo turiniu bei asmeniniu pavyzdžiu brėžiančių gaires tautai, šiandien Lietuvoje beveik nematyti. Išimtys tik patvirtina šį teiginį.


O nematyti tokių žmonių ne todėl, kad jų nebūtų apskritai, bet dėl to, kad susiformavęs vadinamasis „politinis elitas“ – didele dalimi savanaudiškas, nekūrybingas, bailus, nes intelektualiai nepajėgus, todėl desperatiškai bijąs atviros diskusijos su kitaip valstybės vaidmenį suprantančiais asmenimis – turi priemonių neprileisti jų į viešąją informacinę erdvę. Veiksmai nepateisinami, bet logika suprantama: tokie asmenys potencialiai gali sudaryti konkurenciją „politikos mastodontams“ ir sujaukti nusistovėjusių įtakų bei susidarytų gyvenimo patogumų terpę.

Akis badantis pavyzdys – LRT generalinio direktoriaus rinkimai. Didžiausia blogybė yra ne tai, kas buvo išrinktas nacionalinio transliuotojo vadovu, bet kaip visas šis procesas vyko. Nors esu kritiškai pasisakęs apie kai kuriuos naujojo direktoriaus žurnalistinės raiškos aspektus, tačiau nesakau, kad jis būtinai bus blogas direktorius. Pamatysime. Niekur jis nepasislėps – jo vadybos, visuomeninės misijos, LRT profesinių standartų kokybe, politinio nešališkumo principais labai greitai įsitikinsime.

Blogiau su pačia LRT taryba. Kai jos pirmininkas akivaizdžiai nesuvokia, kas yra interesų konfliktas, ko gi galima laukti iš tokios institucijos sprendimų apskritai? Ką rašytų tas pats „Lietuvos rytas“, jeigu vietoje jo atstovo LRT taryboje posėdžiautų, tarkime, pono B. Lubio laikraščio redaktorius, jis būtų nuolatinis visuomeninio transliuotojo politinių aktualijų komentatorius ir diskusijų forumų dalyvis, o to laikraščio savininkas, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomoje televizijoje, mėgautųsi tomis reklamos ir autorinių laidų apimtimis, kuriomis šiandien džiaugiasi didžiausiu save tituluojantis privatus dienraštis?

Nepajėgumas skaidriai ir sąžiningai veikti tokiame, palyginti, smulkiame viešojo gyvenimo sektoriuje, kaip nacionalinis transliuotojas, tik patvirtina mūsų demokratijos paviršutiniškumą ir fasadiškumą – tikrą dvigubų standartų karaliją...

Ką jau kalbėti apie didesnius dalykus, jeigu net direktoriaus neįstengiame išrinkti taip, kad visa tai pasitarnautų visuomenės konsolidavimui, o ne susipriešinimo gilinimui bei eskalavimui. Dar nė dvi savaitės nepraėjo, kai naujasis LRT vadovas eina pareigas, o koks informacinio palaikymo užnugaris išryškėjo „Lietuvos ryto“ grupės leidiniuose!..

Kodėl? Ogi todėl, kad mūsų gyvenimo praktikoje įprasta tapo taikyti ne objektyvius žmogiškosios raiškos matus, bet subjektyvius, vien politiškai motyvuotus, momentine nauda sveriamus vertinimo kriterijus. Todėl „teisus“ čia tas, kuris turi daugiau galios – politinės, ekonominės, informacinės...

O kriterijai – egzistuoja. Ir jie vienodi visiems lyderiams, ar jie būtų verslo bendrovių vadovai, televizijų direktoriai, ministrai ar net patys prezidentai.

Paryžiaus Sorbonos universiteto daktaras Pranas Dielininkaitis (1902-1942), vienintelis diplomuotas sociologas ne tik prieškario Lietuvoje, bet ir ano meto Baltijos valstybėse, buvo ryški asmenybė, palikusi neišdildomą pėdsaką pirmosios Respublikos visuomenės gyvenime. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie lietuviškosios visuomenės raidai davė reikšmingų impulsų ir iškėlė ilgalaikių gairių jos atsinaujinimo krypčiai.

Šiandienos politikos lyderiai nuolat skundžiasi, kokia „tamsi“ mūsų liaudis, kaip nieko neišmano politikoje, kaip nemoka pasirinkti. Jiems antrina stambieji žiniasklaidos pabūklai: šitai „kvailai“ masei nereikia nieko kito, tik „duonos ir žaidimų“...

Pr. Dielininkaitis tvirtino priešingai: nėra blogų pulkų, yra tik blogų pulkininkų.

Taip tvirtino žmogus, drauge bendraminčiais, įkūręs vieną populiariausių ir įtakingiausių prieškario Lietuvos dienraščių „XX amžius“, apie kurį VDU profesorius šveicaras Juozas Eretas (beje, telegramų agentūros ELTA įkūrėjas) rašė: „XX amžius“ buvo „lyg visam kraštui skaitomas pilnutinio gyvenimo kursas. Jame gyvenimo reiškiniai ir įvykiai savo prasmę ir savo vietą rado pagal tvarką, plaukiančią iš aukštesnės idėjos. Tai išimtina žurnalistikoje laimė, nes dažnai aukštesnė idėja lieka be spaudos ir gilesnės įtakos nedaro arba spauda lieka be idėjos ir niekam neteikia naudos. „Amžiumi“ idėja įgijo savo spaudą ir spauda – savo idėją.“

Šalyje, kurios gyventojų daugumą sudarė žemdirbiai, nepratę ne tik prie dienraščių, bet ir prie spaudos apskritai, kurioje miestiečiai tesudarė vos 15 proc. jos gyventojų, 1939 metais vien prenumeratorių „XX amžius“ turėjo per 26 tūkstančius. Pasisekimas būtų buvęs dar didesnis, jei valdžia nebūtų dariusi nuolatinių suvaržymų. „Amžinas cenzūros įsikišimas, – pasak J. Ereto – buvo įkyrus ir nekompetentingas“.

Turint galvoje dienraščių tiražus šiandien, kada miestų gyventojų nuošimtis yra beveik atvirkščiai proporcingas prieškariniam, o raštingumo lygis yra žymiai aukštesnis, 26 tūkstančiai prenumeratorių daro įspūdį net ir dabar. Ir tas įspūdis juo didesnis, kai žinai, kad anas dienraštis nepataikavo miesčioniškam skoniui, o geriausios Vakarų spaudos pavyzdžiu sąžiningai informavo ir sąmoningai ugdė mąstančią visuomenę.

Dar daugiau. Socialinis teisingumas buvo „pagrindinė idėja, kuria sielojosi dr. Dielininkaitis“, – rašė kitas jo bendraamžis ir žurnalistas Kazys Bauba, vėliau – Štuthofo koncentracijos stovyklos auka.

Jis buvo „ne tik sociologas teoretikas, bet ypač gyvas praktikas, – tvirtino istorikas Zenonas Ivinskis. – Dr. Dielininkaitį, kaip žmogų su tyra ir labai jautria visuomenine sąžine, nuolat jaudino socialinis klausimas, t.y. tie socialiniai priešingumai, kurie yra paprastai didžiųjų sukrėtimų priežastis istorijoje, ar mes žvelgsime į Romos Grakchus, ar į XIV amžiaus anglų lordus, ar į didžiąją Prancūzų revoliuciją. Tai socialiniam teisingumui įgyvendinti mūsų tėvynėje dr. Dielininkaitis ieškojo būdų ir priemonių, aukojo savo energiją ir jėgas.“

Tad grįžęs iš užsienio Pr. Dielininkaitis, Juozo Brazaičio žodžiais „kibo į darbininkus“, kurių „masę komunistai jau buvo gerokai apsėdę“. Ir čia jaunasis sociologas „pasijuto kaip žuvis vandenyje. Metalistai, šoferiai, kiemsargiai, žemės ūkio darbininkai, miesto tarnaitės, darbininkų jaunimas – tai tie vardai, kuriuose jis nenuilstai nardė. Susirinkimai, suvažiavimai, pranešimai, paskaitos, iškylos, stovyklos – kasdieninė duona.“

Jeigu fabrikų darbininkai, kiemsargiai, J. Brazaičio žodžiais, „mūru stojo“ už Pr. Dielininkatį veik visuose Kauno ir priemiesčių susirinkimuose, tai turėjo būti didelis jo autoritetas ir įtikinamos mintys. Tiesa, dr. Dielininkaičio ir kitų projektai, tęsti žemės reformą ir aprūpinti fabrikų darbininkus nuosavais sklypais bei nameliais, valdiškose įstaigose nebuvo išklausomi ir net klausomi, tačiau komunistų pavojui padidėjus, kai sovietai privertė Lietuvą įsileisti įgulas, Smetonos administracija Dielininkaičiui veikti nebekliudė.

Kiek šioje srityje Pr. Dielininkaitis buvo brandus ir efektyvus, liudija faktas, jog net toks „užgrūdintas“ sovietinio komunizmo įrankis kaip Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, pogrindyje kurstęs darbininkus, o po okupacijos tapęs sovietinės Lietuvos saugumo šefu, savo atsiminimuose gana pagarbiai atsiliepia apie savo idėjinio priešo organizacinius bei oratorinius gebėjimus, įtaką darbininkijai. Ankstyvas areštas (suimtas drauge su šimtais kitų inteligentų 1940 liepos 12, nespėjus Lietuvos net formaliai „įjungti“ į Sovietų Sąjungą) patvirtina, jog kitokių priemonių, išskyrus smurtą, prieš Pr. Dielininkaitį bolševikai neturėjo.

Tai – nepaneigiamas įrodymas, kad ir profesoriai gali kalbėti paprastiems žmonėms suprantama kalba ir įgyti jų pasitikėjimą, jeigu tik patys geba šį pasitikėjimą branginti ir jo neišduoti.

Kur viso to paslaptis?

Prano Dielininkaičio asmenybę bene geriausiai nusako išlikęs, matyt, vienos iš jo viešų prakalbų plano rankraštis, kuriame jis konspektyviai, tezių pavidalu dėsto bet kurios srities vadovui arba lyderiui reikalingus privalumus.

Pirmasis lyderio privalumas – noras vadovauti. Tačiau!.. Lygia greta privalu vengti visur savęs brukimo – tik aš, aš, aš...
Vadovavimo džiaugsmas, vadovavimo pamėgimas – antrasis vadovo privalumas. Iš jo išplaukia santykiai su bendradarbiais: a) nepavydėti kitiems; jei kas kyla – „negriebti už kojų ir netraukti žemyn“, „duoti pavyzdį atakuojant spygliuotus apkasus“; b) vengti pataikavimo ir pataikūnų; kas norėdamas pats iškilti „aplink save tepakenčia tik nykias smulkias individualybes“, tas nėra vertas lyderio vardo; c) kaip maro vengti intrigų – stengimosi pykinti vienus su kitais – ir tuo naudotis; tai „pati pigiausia, žemiausia ir niekingiausia priemonė iškilti“; d) kas nesugeba suvaldyti paties savęs, kas neįstengia nepalaužiamai garbingai laikytis duotojo žodžio, „kas aistringai nėra pamilęs tiesos ir teisingumo, tas niekados nebus tikru vadu“.

Vienas svarbiausių vadovo bruožų, anot Pr. Dielininkaičio, yra „mokėjimas džiaugsmingai bendrauti su kitais. Reikia mokėti maloniai priimti kitų išmintingus patarimus ir patarnavimus. Sugebėti ne tik pačiam dirbti, bet ypač – įtraukti kitus. Nepykti dėl daromų kritiškų pastabų ir opozicijos buvimo, bet stengtis surasti, pašalinti tas priežastis, tą pagrindą, kuris duoda progos kritikai ir opozicijai atsirasti.

Tikras lyderis yra naujų idėjų ieškotojas ir jų išradėjas. Drąsa, rizikos meilė ir atsakomybės nebijojimas – būtinos vadovo savybės. Nepavykimo pavojus dėl nepajėgumo išdrįsti ir ryžtis, Pr. Dielininkaičio teigimu, beveik visuomet yra didesnis, negu dėl drąsos pertekliaus. Blogio jėga gyvenime yra mažiau pavojinga kaip gėrio silpnumas. Todėl ragina niekada nenustoti drąsos. Apie drąsą taip sako: „Kas pinigų nustoja, nedaug ko nustoja, kas garbės nustoja – labai daug nustoja; kas drąsos nustoja – visko nustoja“, todėl nebijoti nepasisekimų – vadovo prievolė: „Pirmas nepasisekimas yra reikalingas. Antras – gali būti naudingas. O jei jūs prisikeliate po trečio nepasisekimo – jūs esate tikras vyras.“

Pr. Dielininkaitis pabrėžia veiklumą ir ofenzyvos dvasią. Apie ją taip sako: „Pirmas privalumas – veiklumas. Antras privalumas – veiklumas. Ir trečiasis privalumas taip pat veiklumas.“ Laimėjimas visuomet yra ofenzyvos kūdikis ir jis priklauso asmenims, nebijantiems ir ieškantiems atsakomybės...

Dabar mintyse su šiais Pr. Dielininkaičio išvardintais vadovo privalumais palyginkime šiandienos lyderius: politikos, žiniasklaidos, stambiojo verslo...

Kažko trūksta, ar ne?

Ir pirmiausiai – supratimo, kad „nėra blogų pulkų, yra tik blogų pulkininkų“...

Todėl nėra nieko geresnio kaip rinkimai, parodyti tiems „pulkininkams“, kad kariuomenės jie nebeturi, o vien „duonos ir žaidimų“ protaujančiam žmogui neužtenka.

Apie 2, dar 2 ir dar 4. Šykštoka aritmetika.
Kubiliaus nevadink biurokratu. Ir nėra partnerystės TS su socdemais, nėra jokių rezultatų. Tik pozicija atvira. O va likę 4 vis pareiškinėja: tai jie opozicija, tai su visais eis, kad tik ne į opoziciją.
Bendrai paėmus, kai tik rinkimai- nusibodo tas nuolatinis Mažeikių prikaišiojimas. Ką kiti geriau padarė? Buvo tikslas neatiduoti rusams ir neatidavė. Kodėl Lubys Azoto rusams neatidavė? Todėl kad rado su jais kalbą ir rusams tai ne strateginis objektas. Kas dar išliko? Snaigė ir t.t.
Likę 4 stovi ant savo sąskaitų- prasuka reklamą ir turi populiarumą proporcingą išlaidoms.
Nėra vyriausybėje tų kurie čia , Balse, protingai parašo.
Nainys rašė Čilinskui: į seimą visgi kandidatuok. Po Grigaravičiaus kas į gerą pasikeitė? Taigi galima rasti žmonių. Tik neturi jie fabriko. Dirba savo darbą. O va Paulauskas ir Aplinkos ministru gali būti- visų galų specialistas.