SERBIJOS ĮSTOJIMAS Į NATO IR ES PRIKLAUSO NUO KOSOVO STATUSO

Serbija ir jos užsienio reikalų ministerija šiuo metu yra susidurusi su trimis problemomis: kaip išsaugoti Kosovą, įstoti ar ne į NATO ir ES. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog visos trys problemos yra tarpusavyje susijusios, t. y. turi būti sprendžiamos išvien. Kitaip tariant, pati peršasi išvada, kad jai neužleidus Kosovo, nebus įstojimo į NATO, o be NATO nebus įstojimo ir į ES. Finansiniu – investiciniu požiūriu galima pasakyti, kad neįstojusi į NATO Serbija ne patrauks užsienio investitorių dėmesio, nes tarptautinio kapitalo savininkams NATO yra patikimiausias garantas tam, kad įdėtų savo pinigus į šalį, kurioje nėra rizikos, kad tie pinigai bus prarasti dėl karinio ir politinio nestabilumo. Tačiau, kalbant apie įstojimą į NATO (taip pat ir į ES), Serbija yra kitokioje padėtyje palyginus su kitomis buvusiomis Rytų Europos šalimis iš Šaltojo Karo laikų: ji turi atsisakyti 15% savo šalies teritorijos ir įstojusi į NATO de facto pripažinti, kad NATO Serbijos ir Juodkalnijos bombardavimas 1999 m. buvo teisiškai pagrįstas.

Tuo tarpu dabar, kai Serbiją politiškai palaiko dvi nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės Rusija ir Kinija, ir kai Maskvoje ir Pekine jos nuostatos priimtos su visišku supratimu, Serbija įstojusi į karinį alijansą, kuris turi ilgalaikių interesų, visiškai priešingų Rusijos ir Kinijos interesams, rizikuotų prarasti palaikymą, kurį turi ir tikriausiai toliau turės JT Saugumo Taryboje. Atsiranda ir esminis klausimas, ar įstojimas į NATO yra būtinas įstoti į ES ir atvirkščiai.

Visų pirma reikia NATO skirti nuo ES. Kad ir kiek NATO ir ES savo kūrimosi istorija būtų panašios, dabartiniai šių organizacijų santykiai yra visiškai kitokie. Per pastaruosius dešimt metų Europos Sąjungai vis rečiau pritaria šių organizacijų jungimui. Prieš trejus metus Briuselyje buvo suformuota Europos Saugumo Agentūra, be to yra vystomas Europos jungtinių karinių pajėgų (EUFOR) ir Europos jungtinių policijos greitosios prevencijos pajėgų struktūrizacijos procesas (Eurožandarmerija). Yra du tokios ES akcijos priežastys. Pirmoji yra ta, jog Europos šalys sprendimų priėmimo procese vis mažiau gali dalyvauti lygiateisiškai, kaip tai apibrėžia NATO įkūrimo aktai. Pagrindinį vaidmenį priimant sprendimus atlieka visgi JAV. Neginčijamas faktas yra tai, kad tam tikros NATO narės priešinosi karinei intervencijai prieš Serbiją ir Juodkalniją 1999 m. (pvz. Graikija), didelis skaičius jų nesutiko su intervencija Afganistane, o dar didesnis su karine intervencija Irake. Daugybėje Europos sostinių jau išreikštas pateisinamas baiminimasis, kad Europos šalys, esanačios NATO narės, ateityje galės atlikti du vaidmenis: palaikyti JAV veiksmus ir kartu su amerikiečių kariuomene dalyvauti busimosiose intervencijose arba sutikti su „laisvųjų koalicijos“ intervencijų, nors juose ir ne dalyvautų, padariniais (pvz. teroristiniai Al Kaidos aktai).
Kai kūrėsi NATO, buvo visiškai aiški strateginė tuometinių narių dėl karinės sąjungos formavimo, kuri bus atsvara rytiniam blokui, nuostata. Tačiau atsiranda klausimas, kiek dabar sutampa NATO ir ES strateginiai interesai. Tuo pat metu reikėtų priminti, jog JAV 90% dalyvauja priimant sprendimus NATO, o jos mokėstis į šios bendros karinės politinės organizacijos biudžetą yra tik 25 %. Antroji oficialaus Briuselio susirūpinimo priežastis yra Europos ginklų ir karinės įrangos gamintojų klausimas. Tuo metu, kai Jungtinių Valstijų rinka Europos šalių gamintojams neprieinama, Europos šalys dažnai yra priverstos ginklus ir karinę įrangą pirkti iš Amerikos gamintojų. Dar devyniasdešimtųjų metų pradžioje Zbignievas Bžezinskis rašė, jog „buvusių komunistinių šalių įtraukimas į NATO reiškia ir sėkmingą kovą prieš stiprią Europos konkurenciją“.
Antras dalykas, kalbant apie skirtumus tarp ES ir NATO, yra tai, kad ne visos ES šalys – narės yra taip pat ir NATO narės. Austrija, Kipras, Suomija, Airija, Malta ir Švedija yra ES narės, bet ne NATO. Kiekviena tam turi savų priežasčių. Šešios šalys ir visų 27 ES narių sudaro 22 %. Taigi šalių skaičius kurios yra ES, bet ne NATO narės, yra vertas dėmesio. Todėl Serbija, kuri nori būti ES nare (jei Briuselis pripažins Kosovą kaip jos sudėtinę dalį), tačiau nenori į NATO, tokiu savo požiūriu nereikalauja kažkokių ypatingų nuolaidų iš ES, bet remiasi jau egžistuojančiais pavyzdžiais.
Pagaliau visi tie, kas kalba apie „globalinę saugumo sistemą“ turi pripažinti, kad ir pati narystė ES yra tinkama „saugumo garantija“. Europos Sąjunga tikrai neleistų bet kokių ir bet kieno veiksmų prieš savo nares ir panaudotų visas politines, diplomatines ir, jei reikėtų, karinias priemones joms apsaugoti. Europos Sąjunga neabejotinai norėtų vadovauti bendrai saugumo ir užsienio politikai, kas po nuosavų Europos karinių pajėgų suformavimo yra įmanoma operatyvine prasme. Todėl ir Serbijai visai pateisinama ir įmanoma tapti ES nare, bet nebūtinai NATO. Kad ir kaip būtų, Serbijos narystė ES ir NATO priklausys išskirtinai nuo Kosovo statuso problemos išsprendimo 2008 m.

Vladislav B. Sotirović
http://www.freewebs.com/ovsiste