Susiderėti dėl IAE darbo pratęsimo galima per vieną dieną 81

Autorius: Stanislovas Tomas

2007.12.20 12:32

Jokio teisinio įsipareigojimo uždaryti Ignalinos AE 2009 metais nėra. Tokio įsipareigojimo egzistavimas neįmanomas, kadangi ES neturi kompetencijos reikalauti uždaryti atominę elektrinę. Lietuvos politikai ir diplomatai dažnai kalba apie kažkokius įsipareigojimus dėl to, kad yra nepasigilinę į teisinio reguliavimo esmę.

Kokie teisės aktai nustato Briuselio kompetenciją branduolinės saugos srityje? Tokį klausimą reikėtų pateikti per egzaminą Lietuvos elitui. ES galių ribos apibrėžiamos trimis teisės aktų grupėmis.

Pirmas pagal svarbą dokumentas – tai Euratomo sutartis. Šiame teisės akte iš viso nieko nerašoma apie kompetenciją reikalauti jėgainės uždarymo. Kitas – Tarptautinė branduolinės saugos konvencija. Taip, šios Konvencijos 6 str. numato galimybę konstatuoti, kad jėgainė nesaugi ir įpareigoja ją uždaryti. Tačiau Liuksemburgo Teismas precedentu Nr. C-29/99 priėmė faktinį sprendimą neįtraukti šį 6 str. į ES kompetencijos rėmus.

Trečias teisės aktas, kuris labai gąsdina Lietuvos politikus ir diplomatus – tai Protokolas Nr. 4, kurio pirmame straipsnyje iš tikrųjų parašyta, kad Ignalinos AE uždaroma 2009 metais. Pažvelkime į šį dokumentą iš trijų perspektyvų. Pirma, šis Protokolas tik tai garantuoja Lietuvai Reglamento 3906/89 tam tikrą taikymą, o pats šio Reglamento taikymas jokiais būdais negali būti laikomas privalomu. Kitaip tariant, Ketvirtasis Protokolas - tai pareiga Briuseliui finansuoti pačios Lietuvos savarankiškai sugalvotus saugos standartus. Antra, pati Europos Komisija savo Pozicijose Nr. E-0073/01, Nr. P-3449/01, Nr. E-2527/02, ir ES Taryba savo Pozicijose Nr. E-2681/00 ir Nr. P-0655/02 pripažino, kad Protokolas Nr. 4 jokiais būdais negali būti laikomas kompetencijos išplėtimu. Jeigu neįvyko kompetencijos išplėtimas - jokios kompetencijos nėra. Trečia, ES Taryba suteikia Komisijai mandatą derėtis su Lietuva dėl Protokolo Nr. 4. Toks mandatas gali būti suteiktas tik Euratomo sutarties ir precedento C-29/99 rėmuose. Europoje derybų mandatas negali būti suteiktas neegzistuojančių dokumentų pagrindu - labai svarbu tai suprasti. Kitaip tariant, šis Protokolas pasirašomas ankstesnio teisinio reguliavimo ribose. Pats savaime jis negali būti laikomas nauju kompetencijos išplėtimu, kadangi tokiam veiksmui sukurta kita speciali procedūra – būtina sušaukti Tarpvyriausybinę konferenciją.

Dar daugiau, prancūzai ir anglai labai nenori perduoti tokio pobūdžio kompetenciją Briuseliui, kadangi puikiai supranta, kad tokiu atveju ES taptų mažų neatominių valstybių instrumentu kovoje prieš Paryžių ir Londoną. Nėra kompetencijos - vadinasi, negali būti jokių reikalavimų, o tuo labiau sankcijų.

Naudokimės Europos teisingumo teismo paslaugomis.

Be teisinio dinamito Lietuva turi daugybę politinių spaudimo priemonių, kurios 100 proc. užtikrina pergalę.

Pirma labai veiksminga politinio spaudimo priemonė – grasinimas organizuoti referendumą. Europos Komisija bijo žodžio "referendumas" kaip velnias kryžiaus. Briuselis jau pralaimėjo referendumus Prancūzijoje ir Olandijoje dėl ES Konstitucijos, Švedijoje dėl euro, Airijoje dėl Nicos sutarties, Danijoje dėl kitų ES žvejybos laivų įleidimo į Grenlandijos vandenis. Dar vienas nesėkmingas referendumas Lietuvoje - ir Komisijos Pirmininkui teks nusižudyti.

Antra labai veiksminga politinio spaudimo priemonė – grasinimas neratifikuoti ES Konstitucijos antrą versiją ir, tokiu būdu, ją užblokuoti. Pirmą versiją referendumu atmėtė prancūzai ir olandai. Žadėjo atmesti ir lenkai, bet nespėjo. Nereikia bijoti pasakyti "ne" - prancūzai ir lenkai tai daro kiekvieną dieną. Komisija pradės drebėti vien nuo minties, kad Lietuva visiškai rimtai gali tapti ketvirta šio klubo nare.

Europarlamentaro Eugenijaus Maldeikio kalbos apie "bendradarbiavimą, partnerystę, solidarumą ir kompromisą" - tai pasakos vaikams. Briuselio koridoriuose kiekvieną dieną vyksta aistringas interesų karas, o po to laimėjusi šalis tiesiog sako, kad "pasiektas kompromisas". Europa – tai pragmatikų žemynas. Lietuva priimta į ES ne iš labdaros arba meilės, o iš šalto matematinio apskaičiavimo.

Nereikia kreipti dėmesio į tai, ką sako komisaras Piebalgs ir kai kurie Lietuvos politikai - jie nepasigilinę, niekas iš jų neskaitė visų teisės aktų. Jeigu paimtume mikroskopą, lengvai įsitikintume, kad dažnai jie patys tiksliai nesupranta, ką konkrečiai reiškia jų žodžiai.

Nukreipkime mikroskopą, pvz., į Maldeikio diskursą. Kai jis ėjo ūkio ministro pareigas, susiderėjo su ES uždaryti Ignalinos AE. Jam atrodo, kad priešingu atveju Lietuvos nepriimtų į ES. Vengrijos Pakso AE [Paks – tai toks gražus geografinis miestas, o ne pavardė] ir Čekijos Temelino AE veikia sovietiniai VVER reaktoriai. Su vengrišku reaktoriumi, kuris gimė 1974 m., santykinai neseniai netgi buvo įvykęs trečio lygio rimtas incidentas pagal INES klasifikaciją – Ignalina saugesnė. Europos Komisija bandė įtikinti vengrų ir čekų ūkio ministrus uždaryti jų jėgaines, tačiau jie nepasidavė. Jeigu jiems pavyko, reiškia ir Lietuvai galėjo pavykti. Lyginkime save su sėkmingomis šalimis, o ne su Mozambiku. Maldeikis iki šiol nesupranta, kad Komisija neturėjo teisės viršyti derybų mandato.

Maldeikiui atrodo, kad idėjas paduoti Komisiją į Liuksemburgo Teismą arba organizuoti Lietuvoje referendumą galima kelti tik „pačiu kraštutiniu atveju“. Jam vertėtų suprasti du dalykus. Pirma, pagal Stojimo akto 37 str. „pats kraštutinis atvejis“ jau buvo šių metų gegužės 1 d. Susidaro įspūdis, kad, kai jis sako „pats kraštutinis atvejis“, jis turi omeny „niekada“. Teisinius laiko limitus reguliuoja ne tam tikro politiko savijauta, o teisės aktai. Antra, jeigu norime derėtis rimtai, o ne kaip visada, būtinai reikia grasinti teismu, referendumu, ES Konstitucijos Nr. 2 blokavimu et cetera. Jeigu mes įtikinamai pasakome, kad iš tikrųjų galime tai padaryti, to daryti nereikės.

Esu kritikavęs Maldeikį už tai, kad, kai jam buvo pavesta parengti pranešimą apie Euratomo politiką Europarlamente, jis nė karto neišdrįso ištarti žodį „Ignalina“. Kaip jis informavo Lietuvos žiniasklaidą, jam pavyko įtraukti į „ES teisinę bazę“ „nuostatą, leidžiančią šalims pratęsti savo atominių elektrinių veiklą“. Pirma, bet koks ES teisės studentas žino, kad toks „pranešimas“ jokiais būdais negali būti laikomas „teisinės bazės“ dalimi. Žmogus elementariai nesupranta kuo skiriasi „teisės aktas“ nuo „ne teisės akto“. Būtų įdomu sužinoti ar vidutinis lietuvis europarlamentaras sugebėtų išvardinti, kokios būna ES teisės aktų rūšys. Antra, kovoti už „nuostatą, leidžiančią šalims pratęsti savo atominių elektrinių veiklą“ – tai tas pats, kas kovoti už vaivorykštę po lietaus arba už sniegą Sibire. Tokia teisinė tvarka egzistavo visada.

Maldeikis mano, kad yra „50 procentų“, jog šiame straipsnyje pristatoma teisinė analizė yra neteisinga. Šito pono sugebėjimus empiriškai operacionalizuoti jo apskaičiavimus aš vertinčiau skeptiškai. Jis pats nesupranta, ko nesupranta.

Europarlamentaras Maldeikis yra pasisakęs, kad vieša ir demokratinė diskusija apie IAE darbo pratęsimą, anot jo, yra „populizmas“. Susidaro įspūdis, kad jis vartoja šį žodį tam, kad pasmerktų tuos, kas iš tikrųjų bando daryti kažką konkretaus, bei pateisintų savo paties nieko neveikimą.

Pagaliau, jis mėgsta sakyti, kad Lietuva – tai ne Prancūzija. Todėl, turbūt, anot jo mūsų šalis turėtų sėdėti po stalu ir tylėti. Norėtųsi priminti, kad Lietuva yra vis dėlto Respublika, o ne savivaldybė arba seniūnija. Taip, mes neturime ir neturėsime didingos prancūzų istorijos, kultūros ir filosofijos, bet prieš 18 metų kažkaip gavome „valstybės statusą“ – tai naudokimės.

Partija Tvarka ir teisingumas – prieš nežabotą šilumos tiekėjų apetitą


Kas nusvers: partijos Tvarka ir teisingumas pastangos pažaboti šilumos tiekėjų norą nepagrįstai didinti šilumos kainas ar jų lobistinė veikla tarp valdžios žmonių, siekiant sau kuo didesnio pelno? Atsakymas į šį klausimą turėtų paaiškėti šiandien Seime, jeigu po pateikimo bus pradėtos svarstyti Šilumos ūkio įstatymo pataisos.

Jas pasiūliusi Seimo frakcija Tvarka ir teisingumas siekia, kad įstatymu būtų įtvirtinta, jog galutines centralizuotai tiekiamos šilumos kainas tvirtins ne tiekėjai ir ne Kainų ir energetikos kontrolės komisija, bet savivaldybių tarybos. Pasak įstatymo pakeitimo projekto autoriaus, Tvarkos ir teisingumo frakcijos Seime seniūno Valentino Mazuronio, komisija turėtų tik kontroliuoti šilumos kainų nustatymo procesą, nes kontroliavimo funkcija pažymėta net ir pačios komisijos pavadinime. "Dabar gi ši institucija vienašališkai, neatsižvelgusi į savivaldybių tarybų sprendimus, tvirtina tokias kainas, kokių pageidauja šilumos gamintojai", - sakė politikas.

Ketvirtadienį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija vienašališkai patvirtino daugiau kaip 50 procentų didesnę šilumos kainą Vilniaus mieste. Savivaldybė siūlė komisijai šildymą branginti 10 procentų. Savivaldybė tvirtina, kad šilumos kaina turi būti mažesnė, nes iki šiol skaičiuojant tarifą nebuvo įvertinamos elektros energijos gamybos pajamos ir iš šios veiklos gaunamas pelnas. Vilniaus mero Juozo Imbraso suburtų ekspertų skaičiavimais, šilumos kaina sostinės gyventojams turėtų padidėti nuo 14,57 ct/kWh iki 16,25 ct/kWh. Tokiam tarifui trečiadienį pritarė Vilniaus miesto taryba, tačiau į jos sprendimą kainų komisija neatsižvelgė ir patvirtino naują centralizuotai tiekiamos šilumos kainos tarifą - 22,56 ct/kWh.

Pasak V. Mazuronio, priėmus partijos Tvarka ir teisingumas siūlomas Šilumos ūkio įstatymo pataisas, galutinis sprendimas dėl šilumos bazinės kainos bei perskaičiuotų kainų nustatymo atitektų savivaldybių taryboms. Iniciatyvą, kad savivaldybėms būtų suteikta teisė nustatyti šilumos kainas, palaiko ir Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Marijampolės, Trakų, Telšių ir Pagėgių savivaldybių vadovai.

populizmas

LSDS sąjunga tikriausiai vienintelė, kuri iš partijų šiuo klausimu padarė viską ką galėjo padaryti.

kas sąžiningai norėjo spręsti IAE darbo pratęsimo klausimą, tas sąžiningai organizavo referendumą, kad priverstų valdžią derėtis-informacija Socialdemokratų Sąjungos internetinėje svetainėje lsds.lt
Dabar gi vyksta muilinimas ir akių dūmimas.