Net savo vardo nebeturi, esi, tik tekstu sheshelis.

Loja, kaip ciuckis ant visu ir visko, is pasiutimo myzcioja - o vis tiek niekam neidomus :)

Laba diena,

si pirmadieni, sausio 26 diena, 18.00-20.00 val. vyks Krasto apsaugos ministres Rasos Juknevicienes susitikimas su miesto visuomene Kauno miesto savivaldybes didziojoje saleje gyventojams aktualiais klausimais. Kvieciame dalyvauti.

Tu matai ,nežinojau jog sovietų valdomoje Lietuvoje buvo ir dešinioji nomenklatūra...Ti kaip ji galėjo atsirasti Pocevičius to nenurodo.Ar prie sovietų nebuvo tik viena partija ir viena tiesa?Ir įdomu kada kairieji ir dešinieji vienijosi?Ir vardan kokio tikslo?Kažkokie autoriaus kledesiai arba sąmoninga dezinformacija.Ne visa Lietuva buvo Sąjūdis.Buvę stribai jų vaikai, įvairiausi sovietų valdžios tarnai ,pakalikai,kolchozų pirmininkai tiesiog siuto taškėsi pykčiu ir tulžimi tam Lietuvos laisvės judėjimui-Sąjudžiui.Vilti tokiems suteikdavo vien Kremliaus bokštai jiems jie ir staugė savais balseliais.

Nomenklatūra - ne tik sovietinis, bet ir tautinis terminas. Argi sąjūdistai, tapę atkuriamojo seimo nariais ir pasirašę nepriklausomybės atkūrimo aktą, nebuvo apdovanoti įvairiomis privilegijomis iki gyvos galvos?

Skaitau:
"visus valdžių pasikeitimus atlaikę aparatčikai ir biurokratai – kairioji ir DEŠINIOJI/išskirta/ nomenklatūra susivienijo ir tapo valstybės elitu"
tokio dalyko "dešinioji nomenklatūra"
Absurdas. Tokio dalyko "dešinioji nomenklatūra" nebuvo, ir būti negalėjo! Tai SOVIETINIS terminas apibūdinti žmonėms, įtrauktiems į CK, MT, gorkomų ir pan. SĄRAŠUS ir gavusius kokių privilegijų (dešros spec. parduotuvėje, kelialapį į "Žuvėdros" sanatoriją, t.t. ir pan.
Jie turėjo "blat'ą" (vok. sąrašas).

Grąžins, ilgai laukus dar palauk.
Landsbergio idealas -- lietuviškas Mussolini-Pinočetas su Smetonos barzdele. Kas galėtų paneigti, kad tik dėl to buvo uždrausta nacių, sovietų simbolika, o ne fašistų O ten "vadas" būtinas a priori kaip tautos dvasios kūniška realizacija. Kai kuriais tokiais psichiatrai rūpinasi. Gal todėl "Profesorius" ir movė į politiką, kad gautų indulgenciją. Kas galėtų paneigti?

Pone Vytautai Landsbergi, prašau grąžinti žmonėms Sąjūdį, kurį jūs su savo sėbrais klastingai nusavinote, pasiglemžėte ir prichvatizavote. Sąjūdis - ne Tamsta, ne saujelė ultrapatriotinių rėksnių, o aš, tu, jis ir ji - visi mes, įskaitant ir mano kaimynas Vasią.

Sąjūdžio lyderiai 1991 m. uzurpavo valdžią, o Sąjūdis iš masinio socialinio pasipriešinimo judėjimo tapo eiliniu kelių žmonių suorganizuotu perversmu, prilygstančiu 1917 m. bolševikų maištui.

Juokas ima už senstančiais autoritetais besiremenčio žurnalisto. Ar ne Andriukaičio ir Sakalo dėka direktoriai komunistai tapo socialdemokratais ir prichvatizavo Lietuvą? kAS TRUKDĖ DIRBTI IR ĮTIKINTI SĄJŪDININKUS SOCIALDEMIKRATINĖM IDĖJOM?JUK PRADŽIOJ TIKĖJOM IR JUO , IR ANDRIUKAIČIU. Bet ne, norėjo proletarų vadas, kad juo kaip Leninu patikėtų tauta pati savaime. O Tauta jau buvo soti komunistuojančių pranašų idėjom. Kur šiandien Solidarumas Lenkijoj-atliko savo vaidmenį ir tapo eiline profsajunga. Sąjūdis irgi prasidėjo, kai darėm tvarką ten kur dirbom. Po to tikskai išsiplėtė. Gal ir pražiopsojom kai idealistus pakeitė vagys su Vagnorium priešaky. Bet tai jau kitos diskusijos tema...

Nuo kada lietuviškoji wikipedia - autoritetas? Tai kažkoks nesusipratimas.

A. Smetona buvo Vyriausiasis kariuomenės vadas, tautininkų partijos ir tautininkiškosios pakraipos jaunimo organizacijos „Jaunoji Lietuva“ vadovas, Lietuvos skautų sąjungos ir Lietuvių mokytojų sąjungos šefas, Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos globėjas, o 1931 m. įvykęs tautininkų suvažiavimas paskelbė A. Smetoną dar ir Tautos Vadu.

Sovietmečiu A. Smetona buvo vadinamas ne kitaip, kaip „fašistu“, „kruvinuoju fašistu“, o jo valdymas – „fašistiniu režimu“. Toks pasakymas piktina šių dienų lietuvius. Tačiau žinomas lenkų istorikas, anaiptol ne komunistas, Jerzy Ochmański savo „Historia Litwy“ III laidoje, išėjusioje jau žlugus socializmui (1990 m.), rašo, kad jis neketinąs atsisakyti termino „Lietuvos fašizacija“ 1927-1940 m. Netgi po II pasaulinio karo vakaruose atsidūręs A. Smetonos biografas ir apologetas Aleksandras Merkelis 1927-1940 m. Lietuvos santvarkoje įžiūri fašizmo bruožų ir tvirtina, kad Lietuva tuomet svyravo tarp demokratijos ir fašizmo. Kitas išeivijos autorius Leonas Sabaliūnas savo veikale apie politinę krizę Lietuvoje 1939-1940 m. rašo apie A. Smetonos diktatūros „fašistinį atspalvį“.

(Dr. Liudas Truska (VPU Lietuvos istorijos katedra) „Aksominė“ Antano Smetonos diktatūra Lietuvoje (1927 – 1940)

1938 m. konstitucijoje galutinai įtvirtintas autoritarinis valstybės pobūdis, joje net nepaminėta, kad valstybė yra demokratinė. Visos galios sutelkiamos prezidento rankose, ministrų ir Seimo funkcijos dar labiau susiaurėja. 1938 m. rugsėjo 14 d. A. Smetona išrenkamas prezidentu 7-erių metų kadencijai (rinkimai vykdyti pagal naująją konstituciją buvo nedemokratiniai). Autoritarizmo stiprinimas teisinamas kaip tautos vienijimas, siekiant atsispirti vidaus ir išorės jėgoms, kurios šiai idėjai buvo priešiškos. Seimo rinkimai nepastebimai vyko prižiūrint valstybės administracijai. Konstitucijoje aiškiai atsispindi autoritarizmo, tradicionalizmo, konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politinė ir socialinė mintis. 1938 m. konstitucija numato prievartinį darbą, o tai rodo griežtą režimo pobūdį.

(wikipedia)

Pritariu minčiai, kad "... kapitalistinėje sistemoje kerojantis privatumas neleistų susikurti jokiam Sąjūdžiui..." . Tada Vakarų vertbės (blizgesys) buvo vienas iš motyvų dalyvauti Sąjūdyje. Dabar tokio orientyro neliko.

Nepaisant netikslumų reikia padėkoti autoriui už kritišką mąstymą. Tikrai Sąjūdį reikia prisiminti ne vien kaip nacionalinį, bet ir kaip socialinį judėjimą.

Būtų gerai, jei tas tinginys Pocevičius vieną kartą ne tik lepteltų, kad 1938 m. konstitucija yra fašistinė, bet ir raštingai tą įrodytų. Būtų tikras malonumas tą giliau pažinti, nes dar niekur neteko skaityt tokių įdomių konstitucijos apibendrinimų. O jei tokiais pasažais neva demonstruojamas Pocevičiaus humoro jausmas (kurio jis, manding, nė neturi), tai čia jau reiktų kalbėt apie arkliškus juokelius, autoriui su tokiomis ambicijomis garbės niekaip nedarančius.

Dar reikėjo pacituoti ne tik Sakalą bet dar ir Burokevičių, Jarnalavičių. Būtų didesnis choras

Knygos autoriai nesugebėjo įžvelgti šios eilinio, mažojo žmogaus tragedijos? Na, o kam ji dabar įdomi? Juk visi mąsto VALSTYBIŠKAI...