Elona Lubytė: 2008m. pradžioje pateiktam VEKS 2009 Viešųjų erdvių humanizavimo programos konkursui buvo pristatyti penkių skulptūrų (R. Antinio, M. Navako, V. Urbanavičiaus, Gedimino Akstino, Petro Mazūro) projektai; pradinė idėja buvo pateikta nuo 2007m. vasaros renkamam idėjų bankui. Tas sumanymas išliko, tačiau 2008 m. buvo atrinkti trijų jau minėtų autorių darbai; kitas skulptūras projekto sėkmės atveju buvo numatyta įgyvendinti 2009 m. Skulptūroms pasirinkta rekreacinė, neprivatizuota, Vilniaus apskričiai priklausanti Neries krantinė, t.y. vieša erdvė; 2003 m. Sostinės dienų metu čia esu rengusi laikiną projektą „Skulptūros Neryje“. Atrodė, kad nuošalesnėje, bet kartu ir miesto centre esančioje erdvėje atsiradę neideologiniai grynojo meno kūriniai niekam negalėjo užkliūti. Skulptūros sukurtos iš patvarių medžiagų, jos buvo sumanytos ir yra pastatytos/statomos, kaip ilgalaikės (tarptautinis pavyzdys - Miunsterio skulptūrų projektas), su viltimi, kad gal būt ši vieta ilgainiui galėtų tapti viešu skulptūrų parku. Buvo svarbu, kad ruošiantis Lietuvos Nacionalines dailes galerijos atidarymui po VEKS 2009 programos „stogu“ mieste atsirastų šiuolaikinės skulptūros klasikų kūrinių, kurie pasibaigus renginiui apie jį primintų.

S.T. Šiandien ko gero galima teigti, jog VEKS 2009m. programa suteikė miestui progą įsigyti šiuolaikinės skulptūros pavyzdžių ir “išaugti” iš vis dar gyvybingos akmeninio ir bronzinio figūratyvo tradicijos. Visgi rezultatas kiek paradoksalus - juk kūriniams negarantuojamas išlikimas po 2009m. iškilmių!

E.L. Kažkodėl meno ekspertų funkcijas perėmę Vilniaus miesto savivaldybės politikai statybos leidimus pasirašė metams, t.y. VEKS 2009 m. laikotarpiui. Pilnai baigtas trijų skulptūrų projektas turėjo būti pristatytas visuomenei siūlant skirtingus pasivaikščiojimų maršrutus atskirų amžiaus grupių ar pomėgių bendruomenėms (vienokie maršrutai - alternatyvios muzikos mėgėjams, kitokie - naują Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos muziejų lankantiems paaugliams ar būsimiems nacionalinės dailės galerijos lankytojams). Tačiau projekto puolimas prasidėjo jam dar nepasibaigus, juk ir šiandien Neries krantinės maršrute dar nebaigtas vienas darbas. VEKS 2009 ir trijų menininkų sutartys dėl darbų sukūrimo buvo pasirašytos 2008-tųjų liepą, lygiagrečiai su savivaldybės valdininkais pradėti derinti skulptūrų projektai. Jau spalį visi (tiek projektavimo, tiek kūrinių sukūrimo darbai) buvo baigti, tačiau statybos leidimų tvirtinimo procedūra užtruko ilgiau, nei kūrinių sukūrimas. Paskutinis leidimas statyti Urbanavičiaus skulptūrą buvo gautas tik š.m. sausio pradžioje. Tai reiškė, kad sudėtingų darbų montavimas persikėlė į rizikingą žiemos laikotarpį. Derinant skulptūrų projektą aršiausiu jo kritiku tapo ne kas kitas, bet filantropas, privataus skulptūrų parko „Vilnoja“ savininkas, Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos kolegijos, Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas V. Martikonis, šiandieną ciniškai jam antrina „Respublika“ bei LNK televizija. Ne menamos/fasadinės, o realios demokratijos atveju politikas turėtų vengti „teisti“ kultūrą, ar bent jau gebėti atskirti miestui priklausančias ir privačias erdves.

S.T. Tai, kad skulptūros sukėlė netikėtą diskusijų bangą ir viešojoje erdvėje buvo sutiktos iš esmės negatyviai, nenustebino. Nesu linkusi dramatizuoti pirminių publikos reakcijų - konservatyvioje visuomenėje, kurioje nuosekliai tebetęsiama herojaus ant postamento tradicija, prie šiuolaikinių plastinės raiškos formų tenka pratintis; beje, skandalai yra neišvengiama XXa. avangardo istorijos dalis. Šiandien neramina kiti dalykai. Nuolatiniu sarkazmu (piliečiams “nesuvokiamas” vamzdis aptarinėjamas tiek gausiuose internetiniuose komentaruose apie “VEKS leidžiamus milijonus”, tiek jumoristinėse TV laidose – nuo “Kakadu” iki “Dviračio šou”) įkyriai peršama ta pati mintis apie beprasmišką DIDELIŲ lėšų švaistymą.

E.L. Suprantu, kad projekto biudžeto klausimas yra ir turi būti svarbus visuomenei. Tačiau juo neturėtų būti ciniškai manipuliuojama. LNK televizija laidoje „Kakadu“ supriešino du projektus - Neries krantinės skulptūras su Andriaus Mamontovo organizuojamu gatvės muzikos dienų renginiu. O juk skulptūrų zona Neries krantinėje galėtų tapti puikia muzikos renginių scena (pav., pučiamieji ir mušamieji po „Krantinės arka“). Įdomu, kodėl nesiskundžianti žiūrovų reitingais komercinė LNK televizija, numojus ranka į beviltiškus valstybininkus, negalėtų tapti šio renginio rėmėja? Kodėl iki šiol niekas nesulygino visų Seimo narių reprezentacinių išlaidų ir VEKS metinio biudžeto? Kodėl ekonominės krizės akivaizdoje politikai priešina visuomenę su menininkais, tačiau nesiima veiksmų, kad Vilniaus miesto gyventojams, visame pasaulyje krintant energetinių išteklių kainai, nereikėtų mokėti skolų milijoninius pelnus skaičiuojančiai „Vilniaus Energija“? Kad išvengtume spekuliacijų, noriu pateikti skaičius. Visų trijų skulptūrų sukūrimo kaštai – 275 000 Lt. (Tai - apytikslė trijų naujų valdininkų automobilių kaina.) Urbonavičiaus ir Antinio darbai kainavo po 100 000 Lt., Navako – 75 000 Lt. Iškalbingai, pavyzdžiui, atrodo tai, jog visos Navako skulptūros sukūrimas yra porą tūkstančių litų mažesnis už skulptoriaus Tado Gutausko skulptūros Vingio partke „Tūkstantmečio verpstė“ autorinį honorarą(!), kurio šiais metais buvo prašoma iš Kultūros rėmimo fondo. Tik vizualiai su Neries skulptūromis susipažinęs žiūrovas nežino, jog konstrukcinė skulptūrų dalis prilygsta gyvenamojo namo sąrangai. Pavyzdžiui, po abiem „Krantines arkos“ kolonos atramom išlietų pamatų tūrį užpildė 24 tonos betono. Skulptūrų projektų konstruktoriai savo darbą atliko suteikdami didelę paslaugų apmokėjimo nuolaidą; lygiai taip pat, kaip ir Antinio darbą „Puskalnis“ montuojanti statybos bendrovė. Realybėje projektui reikalingų lėšų suma, pav., Antinio atveju, yra virš 35 proc. didesnė. Tai reiškia, jog šis sumanymas įgyvendintas ne tik iš biudžetinių, bet ir privačių rėmėjų lėšų, pačių menininkų investicijų. Nes V. Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ atveju, skirta sumanymo įgyvendinimui suma bei privačių rėmėjų parama tepadengė skulptūros gamybos kaštus.

S.T. Skulptūrų Neries krantinėje “byla” siūlo pamąstyti ir apie populizmo galią. Pavyzdžiui, galvodama apie daugiausiai emocijų sukėlusį V. Urbanavičiaus kūrinį, esu beveik linkusi sutikti su tuo, jog daugumos žiūrovų reakciją lemia ne tiek vizualiai šokiruojanti raiška, kiek gilesni ideologiniai motyvai. Gal ir paradoksalu, tačiau nuosaikios modernistinės formos įvardijimas “Krantinės arka” tarsi ir per mažai ką sako praeiviui. Viena vertus, kaip rašė Rytis Zemkauskas, “savo miestuose mes esame leidę pristatyti tokių dalykų, kad V.Urbanavičiaus „Krantinės arka“ šalia jų tikrai atrodo kaip Arc de Triomphe”. Kita vertus, anot to paties autoriaus, plačioms masėms suvokiamas darbo pavadinimas galėjo iš karto pelnyti publikos simpatijas. Mat Urbanavičius savo provokuojančiam komentarui “sugalvojo visiškai kultūrinį ir dėl to neaktualų pavadinimą. Rimtai. Reikėjo pavadinti vamzdį aiškiai – „Krizė“ ir viskas iškart stotų į savo vietas” (R. Zemkauskas „Vamzdis mums visiems“ www.alfa.lt).

E.L. Konflikto priežastis glūdi ne pavadinime. Juk šiuolaikinio meno, skirtingai nuo ideologiškai angažuoto reprezentacinio meno, misija yra pakviesti diskusijoms. Gal čia ir glūdi bėda, kad politikai, sunkiai gebantys toleruoti netarnaujančią šiuolaikinę kultūrą sunkiai susitaiko su pasikeitusiomis figūrų padėtimis šachmatų lentoje. Valstybė turėtų būti suinteresuota ugdyti kiekvieno piliečio kūrybingumą, alternatyvių idėjų generavimą. Manau, kad šiuo atveju tai, kas netelpa į dekoratyvinės tarnystės rėmus, provokuoja, labiausiai ir gąsdina. Šio konflikto priežastis žymiai gilesnė, susijusi su pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kultūros politikos vertybiniais prioritetais, kuriuose dominuoja romantizuota praeitis arba bulvarinės žiniasklaidos ir vartotojiškos popkultūros diegiama svajonė atsirasti su populiariu duetų partneriu žydrajame ekrane ar laimėti „aukso puodą“. Nuoroda į krizę prasminga ne ekonominiame lygmenyje – šiuo atveju trijų skulptūrų istorija liudija aštrią pasaulėžiūrinių, o kartu ir politinių Lietuvos vertybių krizę.

S.T. Galima įvairiai diskutuoti apie V. Urbonavičiaus statinio iš dujų vamzdžio turinį. Visgi projektą pristatančiuose spaudos pranešimuose kalbėta ir apie programiškai nepolitinius (vien estetinius bei socialinius) “Krantinės arkos” aspektus, kuriuos akcentavo pats autorius. Kūrinys žiūrovui primena, jog šiandienos pasaulį saisto energetinės priklausomybės vamzdžiai, tačiau turinio požiūriu jis nėra tiek politiškai „akivaizdus“, kiek, pavyzdžiui, estų menininkų 2008m. Venecijos architektūros bienalėje eksponuotas dujų vamzdis, apjungęs Rusijos ir Vokietijos paviljonus...

E.L. Be abejonės, juk esama skirties tarp Venecijos architektūros bienalės ir viešosios Vilniaus erdvės bei jų publikos. Platesnei publikai norėjosi pristatyti ne literatūrines, politiškai angažuotas, o atviras nesiužetiškai plastinei interpretacijai šiuolaikines skulptūras. Jos kviečia susimąstyti apie universalius laiko, gyvenimo tėkmės, ekologijos aspektus (Antinio “Puskalnis”). Navako architektūrinė granito sąranga susišaukia su Vilniaus miestui būdingais barokinės architektūros elementais (“Dviaukštį” vainikuoja ametisto geodo kupolas). Šis menas neauklėja ir nemoralizuoja, bet užduoda klausimus, skatina ieškoti į juos atsakymų. Čia visų pirma liudijamas mažos šalies gebėjimas toleruoti mąstymo ir požiūrių įvairovę.

S.T. Lietuvoje kol kas nėra kapitalistinėse visuomenėse įprastos, abstrakčios skulptūros raidą koregavusios korporacinio meno tradicijos. Žinia, Vilniuje (kaip ir kitur) ženklios visuomeninės iniciatyvos - nuo dainininko Zappos portreto, Užupio angelo iki Romain Gary skulptūrėlės bei Kudirkos paminklo. Tačiau didžiausi, akį patraukiantys skulptūriniai statiniai mieste siejasi su valstybiniais užsakymais; šiame kontekste VEKS viešųjų erdvių humanizavimo projektas man atrodo unikaliai. Galima pastebėti ir tai, jog įvairūs jubiliejiniai paminėjimai ir “didingos” progos inertiškai lemia konvencionalią išraišką; ne, pav., aprūdijusio metalo, bet poliruotų paviršių estetiką. Tai formuoja ir hipotetinio žiūrovo skonį. Vilniuje šiandien viešai piktinamasi kūriniu sumontuotu iš dujų vamdžių. Kaune savo laiku piktintasi paminklo Romui Kalantai autoriaus, vieno iš trijų mūsų minimų skulptorių R.. Antinio, kūriniu. Ir vien todėl, jog Kalantos susideginimas traktuotas ne monumentaliomis, tradiciškai herojų aukštinančiomis formomis, bet panaudojant ugnies įvaizdį išryškinančias lieto ketaus plokštes žalioje vejoje.

E.L. Tai, kaip ir šį projektą lydintys išpuoliai, dar kartą patvirtina, kad „uniformos keitimo“, t.y. vieno herojaus pakeitimu kitu strategija nebrandžioje demokratijoje yra paklausesnė, nei alternatyvūs plastiniai sprendimai. Juk nei Lietuvos politikai nei novatoriškų plastinių sprendimų kritikai šiandien nesinaudoja pašto karveliais vietoj e-pašto, ar pakinkyta arkliu brička vietoj naujo BMW. Visgi kažkodėl priešinamasi tam, jog viešoji miesto erdvė, kuri šiandien okupuojama abejotinos kokybės architektūriniais šedevrais ir „kartoniniais dangoraižiais“, atsinaujintų. Nacionaliniame dailės muziejuje šiuolaikinės skulptūros rinkinių saugotoja ir tyrinėtoja dirbu jau virš 20 metų, rengiu parodas namuose ir svetur, įdėmiai stebiu nepriklausomybės laikais besiformuojantį meno viešose erdvėse ir politikos santykį. Deja, kol kas neangažuotų šiuolaikinės plastikos kūrinių viešose miesto erdvėse nerasime. O dešimtmečiais besitęsiantys ir kiek kitokias sąmatas turintys vieši paminklų konkursai dažniausiai baigiasi plastiniu požiūriu morališkai pasenusiais kompromisais (Gedimino, Mindaugo, Kudirkos paminklai... štai skulptorius A. Sakalauskas jau kelinti metai dirba tobulindamas paminklo herojaus figūros žingsnį/žvilgsnį), kurių rezultatai tik uniformomis tesiskiria nuo demontuotų sovietmečio paminklų ikonografijos.

S.T. Manau, egzistuoja ir komunikacijos, viešųjų ryšių problemos. Gausiuose internetiniuose komentaruose skulptūrų meninė vertė ignoruojama vien dėl negatyvaus VEKS programos įvaizdžio. Betgi tenka mąstyti ir apie elementarios meninės edukacijos trūkumus. Trijų skulptorių kūryba platesnėje visuomenėje pradedama klaidingai tapatinti su “fejerverkine kultūra”, laikinaisiais įvykiais; visgi turime suvokti, jog skulptūros Neries krantinėje – tai ne eksperimentinis “Menas netikėtose erdvėse“. Kalbame apie Nacionalinės premijos laureatus (Navakas, Antinis), Krantinės arkos“ autorius Urbonavičius šalia šiuolaikinių darbų kuria bažnytinę skulptūrą, garsių Lietuvos kultūros veikėjų antkapius (2007m. Nacionalinio muziejaus užsakymu sukūrė kenotafą Rasų kapinėse 1918 m. vasario 16 akto signatarams žuvusiems tremtyje). Tuo tarpu, žiniasklaidoje mūsų šiuolaikinės dailės klasikai pristatomi ne analizuojant jų kūrybos kontekstą, bet neretai traktuojami vos ne kaip nevykusiai „paišdykavę“ studentai.

E.L. Drįsčiau teigti, kad šiuolaikinio lietuvių meno vidinės rinkos vertybinės nuostatos, balansuoja tarp „neprarastosios kartos“ (Algirdas Brazauskas, Lionginas Šepetys, Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai, Aloyzas Stasiulevičius, amžinai gyvų kintantiems politiniams interesams tarnaujančių monumentalistų ir kt.) bei naujų savi-vadybos žvaigždžių (minėtasis Gutauskas). Aktualieji meno reiškiniai, kurie susišaukia su tarptautinėje aplinkoje vykstančiais procesais valstybės remiami palaikant šalies įvaizdį tarptautinėje aplinkoje. Tačiau, kaip matome, šie procesai nepageidautini namuose, nes konkuruoja su posovietinėm ir naujosiom meno rinkos žvaigždėm. Belieka tikėtis, kad š.m. birželio 19 d. duris atvėrus Nacionalinei dailės galerijai visuomenė susipažins su Lietuvos dailės muziejuje saugomais brandžiojo sovietmečio aptariamų autorių darbais. Gal būt susipažinę su šiuo kontekstu numosime ranka į populistinius skandalus ir sugebėsime naujai pažvelgti ne tik į Neries krantinės skulptūras.

Majjfkgjflkgjdfjgfldgjdfkjgldfkjgdklfjgdflkgjdfkgjlfjgkldjfkgljfglfgkfjglkgjdfgjfdlgjdkjglfkgjkfjgfkgjlfdgjfldjgkfjgkfjgklfjgkljgkldfjgfjgfklgjfklgjflgjlfkjgkldfffgjflkgkjfkgjdglkjfgjfgkjdlgjfdgjfkgjfkgjfdkjgfkjgkfjkgjfghrutjrhfvgnmnvfjhfuweiotuorkjgtjfkjmvnmcnvmvncufhfurfeueryuryeufhdjhjdcbjxbvxckvhfjkghf

Sis "meno kurinys" uztrauke man didziule geda pries garbingus svecius is uzsienio.
Noreciau pareiskti didziule nepagarba "kurinio" autoriui.

nu blemba ir nusirito skulptoriai ,geda, toki pinigai o rezultatas tai toks tragiskas kaip musu seimas

turbut tai ir buvo urbonaviciaus kurybos virsune nors neabejoju kad jis dabar jauciasi didvyriu juk menininkai taip nori visuotinio demesio .
jei kazka ir gali jo smegenys Dar sukurt tai tik savo jegomis demontuot vamzd...
o isniekindamas vilniu juk menininkas nenoretu kad taip butu elgiamasi su jo motina ir VAMZDIS vadintusi URBONAVICIENES TIESIOJI ISEINAMOJI ANGA. taigi didvyri menininke p6irmyn i demontacija !!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
galetum sita ATSEIT SIUOLAIKINI MENA varyti anglam rusam amerikonam arba rytu salim gali varyti ir skandinavijoj taip pat ir afrika neaprepiama bet uz toki demesi neabejoju turetum but apdovanotas valstybiniu ordinu o tiem kurie dave pinigeliu tai ir jiems ateis galas . juk visu tas pats likimas 3PASAULINIS KARAS ! SEKMES VISIEMS MENININKAMS NEMENININKAMS FINANSUOTOJAMS.

jis ,atlikes vandens nuleidimo akta, i katedros puse ........

Manau, kad ši "VEKS Vamzdžio byla" puikiai parodo, kokia opi yra lietuvių MENINIO UGDYMO problema....

Linksmu zvigsniu

Maestro Roberto Antinio skulptura Puskalnis,kaipo buves artileristas,
verinu teigiamai.Haubicoms vieta parinkta tinkama.
Politiniu atzvilgiu,taip pat, viskas gerai.Baterija nutaikyta iSeima.

Už 100 tūkstančių litų būtų galima iš mirties nagų išplėšti mažų mažiausiai 10-20 beviltiškai nykstančių nuostabaus grožio Lietuvos dvarų, kuriems, deja, kažkodėl "neatsiranda" vos kelių tūkstančių litų kiauram stogui ar virstančiai sienai palopyti... Net Pažaislio baroko šedevro griūvanti tvora stūkso paramstyta kažkokiais klaikiais basliais - palyginti nedidelės sumos jai suremontuoti mat "nėra"! O štai tau - surūdijęs apsigimėli - ir 100 tūkstantėlių tik "bambonkė"? Kaip ir daugeliui panašių į tave apsišaukėlių...

O tavo tariamą grožį ir grakštumą neseniai labai tiksliai apibūdino A. Samalavičius: "Metaforiškai kalbant, Neries pakrantę galima pavadinti šiukšlynu. Ji yra klaikiai apleista. Dabar pasirinktas toks tariamo tvarkymo principas: atsiranda skulptūra – vamzdis, kuris daugeliui kelia asociacijas su kanalizacija. Ir tai esą ,,atgaivinimo programa“. O iš tiesų – absurdas ir vaizduotės stygius.

Galiausiai, suręsti tokią instaliaciją ties Nerimi – tai tas pats, kas dideliame šiukšlyne įmesti dar vieną šiukšlę" (http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5150819).

Štai taip. Šiukšlė esi, šiukšle ir mirsi. Kad ir kaip gražiai stengtumeisi tai paneigti tu arba kiti panašūs "auksaburniai"...

juk skulptorius nera romos popiezius ir gali klysti. Ar merginos neatejo i galva mintis, kad tai tiesiog nepavykes kurinys?

Gimdytojai viską išleido man. Kad būčiau tvirtas ir grakštus, kad džiuginčiau tuos, kuriems esu mielas ir brangus, kad stovėčiau ilgai ir nei upės ledai, nei piktavaliai žmonės man nebūtų baisūs.
O jei rimtai, tai už 100 tūkst. litų Vilniuje net vieno kambario buto blokiniame name kol kas dar negalima nusipirkti...
Dėl finansinių "nuotėkų" galit būt ramūs. Negalėjo jų būti. Tai aiškiai matyti kiekvienam, kas bent kiek nutuokia apie tokių medžiagų, kaip metalas ir betonas kainas, žino konstruktorių ir architektų darbo įkainius, supranta, ką reiškia supjaustyti ir suvirinti tokio dydžio metalo darinį, jį atgabenti ir sumontuoti. Tikėtina, kad autorius turėjo, ką valgyti, kol darė skulptūrą. Daugiau pinigų jam tikrai neliko. Taigi kūrinys tikrąja to žodžio prasme atsirado iš meilės menui

Pamiršai paminėti, "patriote", kiek mokesčių mokėtojų pinigų nusėdo tavo apsukrių gimdytojų kišenėse...

Tūkstantmečio vamzdis tūkstančiui metų
2009 m. vasario 14 d., per patį tikriausią Lietuvos vardo tūkstančio minėjimą, Vilniuje atsiradau aš. Mane sumontavo įsimylėję statybininkai – nes Šv. Valentino diena labai tinkama tokiam taikiam kūriniui atsirasti. Juolab, kad tądien gimė ir mano kūrėjas – skulptorius Vladas Urbanavičius. Nors man pačiam svarbiausia, kad Vasario 16 d. jau galėjau stebėti Gedimino bokšte plevėsuojančią trispalvę. Esu vamzdis – patriotas, ir savo pavyzdžiu rodau, kad Lietuva jau išaugo iš akmens amžiaus. Kad pagaliau totalitariniai vadų garbinimo ritualai užleidžia vietą pilietinės visuomenės diskusijoms. Net jei jos bus nukreiptos prieš mane – vis tiek tai geriau už vieną „teisingą“ nuomonę. Aš nesu miesto puošmena, nors mano lenktos formos ir surūdijęs kūnas nestokoja romantinio žavesio. Esu žvėris, kylantis iš upės, esu diskusijų katalizatorius ir nuobodaus miestovaizdžio trikdis. Esu tas, kurio neįmanoma nepastebėti. Visus, kurie manęs nekenčia, kviečiu kurti anekdotus ir rengti protesto akcijas. Kol jūs mane stebite ir baratės – esu gyvas.

Kodel siuksliu vezejai neatlieka savo tiesioginio darbo,kiek tai tesis,kodel svaistomi gyventoju pinigai.

Aš tik nuvažiavęs vieton ir pažvelgęs į kūrinį, suvokiau jo gilią potekstę. Tai vamzdis, kuriuo nuteka mokesčių mokėtojų pinigai į kanalizaciją.

kazkas is komentatorių labai "subtiliai" sulygino paryžiaus eifelį su vilniaus knalizacine žarna, vadinama, "skulptūra", kuri tikrai tiktu kur nor nykiame miegamajame rajone, nes pati yra siaubingai nyki....paryžius tokiu šūdvamzdžių ant Senos krantų reprezentacinėje vietoje nestato...bet aišku, čia gi Lietuva, pelkė, su kanalizacijos vamzdžių kultūra....

Na, glušų "menininkų" yra visur. Lietuvoje gal labiau koncentruotas tas glušumas. Štai, stiklinė piramidė prieš Luvrą Paryžiuje tokio glušumo chrestomatinis pavyzdys. Mums kiek lengviau, pasigrožėsime vamzdžiu ir priduosime kaip metalo laužą, o ką darys paryžiečiai?

Jei gu toki mena gali sukurti bet koks nekvalifikuotas darbininkas,tai ar tai menas.Tai nevykes statinys netinkamoj vietoj,nieko nesimbolizuojantis,nieko nesakantis,kazkodel sukeliantis negatyvias emocijas vel gi netinkamu metu,netinkamoj vietoj,nuvertinantis miesta,ta pacia upe,gyvenima,troskima prisiliesti prie kazko aukstesnio.Gal tai nebylus patvirtinimas,kad gyvena salia nevykeliai-menininkai,miesta tvarkantys zmones....

Reali priešprieša iš tikrųjų egzistuoja ne tarp "modernių" ar "nemodernių" meno formų, o tarp sugebėjimo ar nesugebėjimo deramai įjungti tas formas į architektūrinį miesto kontekstą. Ir šiuo atžvilgiu čia iš esmės nėra jokio skirtumo tarp čia aptariamo "vamzdžio", "verpstės", pasvirusios Gedimino karikatūros ar absoliučiai nevykusių Lukiškių aikštės projektų. Visa tai yra didesnis ar mažesnis šlamštas, demonstruojantis visišką mūsų monumentalistų profesinę impotenciją...

Tai vistik skulptūra yra skulptūra. Ji turi ir kontekstą ir turi kažkokį originalumą. Kas Berlyne yra skulptūra, tai nebūtinai ir Vilniuje bus skulptūra. Viename Londono parke yra kompozicija iš armatūros ir statybos "atliekų". Lietuvoje yra daug, net nuo socializmo laikų nebaigtų tvarkyti šiukšlynų, statybviečių.

Tokių vamzdžių, ir dar naudojamų pagal tiesioginę paskirtį Naujosios Vilnios rajone kogero ne vienas kyšo. Net senamiestyje lietvamzdžiai išsiklaipę ir sudarkyti. Pirma reikia apsišluoti, o tada rūpintis menais rūpintis. Kaip atrodo panelė, kuri nesipraususi, kvepinasi ir dažosi. Tai čia apie menus ir meno aplinką. O apie "skulptūrą" - tai tą "kompoziciją" pagal menų morfologiją, niekaip nepavadinsi "skulptūra".

Paminklai, jie turi transliuoti idėją. Jiems meniškumas nėra ir būtinas.