Suprasti kas yra tikrai menas, reikia mokytis 2000 metus.

Mielas G.P.,

sutikite, kad žmonių, kurie „minimum 20 metų“ studijavo meną ir turi supratimą apie baroko epochos estetiką, yra nedaug. Spragas būtų galima užpildyti, jeigu šiam pastatymui skirtame tinklalapyje (tokio lyg ir nėra) būtų išaiškinta, koks yra Varno pastatymo detalių barokinis turinys.

Nurodysiu du labai skirtingus pavyzdžius: vykusio ir nelabai vykusio informacijos pateikimo meno vartotojui.

Hieronymo Boscho paveikslai yra ne kokių nors haliucinacijų atvaizdai, o tam tikras simbolinis tekstas (jei atmintis man nemeluoja, ant žmogaus kūno nupieštos natos reiškia „oktavos demoną“ – žmogaus polinkį vertinti save „viena oktava aukščiau“, t. y. pervertinti). Besidomintieji Boscho kūryba gali tinkle rasti tuos išaiškinimus ar bent jau kryptis, kuriomis reikėtų tęsti paieškas.
Pvz.
http://en.wikipedia.org/wiki/Hieronymus_Bosch

http://northatlanticbooks.wordpress.com/2008/10/30/contemplating-hieronymus-bosch/

Taigi Boscho atveju meno vartotojas gali gana nesunkiai tapti „kompetentingas“. (99,9% mačiusiųjų Boscho paveikslus apie juos daug nekalba; ilgesnė nei 5 min. komunikacija šiuo klausimu atrodo kaip „paskaita“; tokia pati „sociologija“, matyt, būdinga ir Varno pastatymui – pažiūrėjom, patylėjom.) Jūs kalbate apie 20 metų. Tokios kompetencijos reikia aptarnaujančiam personalui – menotyrininkams, tinklalapių kūrėjams, o ne meno vartotojams.

Pateiksiu pavyzdį, kaip sakoma, „iš kitos operos“. Tiksliau, iš kitos operetės.
Kauno muzikiniame teatre, atrodo, vis dar rodomas spektaklis „Kipras, Fiodoras ir kiti“. Tai kūrinys, kuris, nepaisant „pasaulinio lygio“ muzikos kupros, galėtų būti savotiška „Kauno enciklopedija“. Galimybės idealios: Kipras Petrauskas ir Fiodoras Šaliapinas kaip du nešlubi velniai skrajoja virš Kauno, atskleisdami žiūrovui šio stebuklingo miesto užkampius, užkaborius, užkulisius. Kas nepaaiškinta scenoje, gali būti atskleista laikinosios sostinės istorijai skirtame tinklalapyje, kur medžiaga dėstoma tarsi žvelgiant nuo „Tulpės“ kavinės staliuko. Tačiau šios galimybės neišnaudotos! Tiesa, žiūrovas gali įsigyti „enciklopedinę“ programą, tačiau jos, manau, nepakanka.
Gaila (nors visai nepavydu), kad sklinda Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ šlovė, o Kunčiaus „Kipras, Fiodoras ir kiti“ taip ir liko nepagimdytas.
Patikslinsiu priekaištus. Kad ir koks būtų spektaklis, žiūrovo švietimo galimybės (o tai šalutinis dalykas) liko neišnaudotos.
Skaitinys laisvalaikiui – Kunčiaus libretas:

http://www.giedriuskuprevicius.hmf.ktu.lt/litterae/Herkus%20Kuncius_Kipras,%20Fiodoras%20ir%20kiti.pdf

Grįžkime prie Varno. Jis pastatė dvi barokines operas. Apie pirmąją buvo kalbama (girdėjau per radiją), kad sunku išlaikyti žiūrovo dėmesį, rodant vien dvikovą. Net jeigu aktoriai ant nuogų kūnų būtų užsivilkę permatomus šarvus (žinoma, tai joks barokas), manau, kad ilgiau 5 min. VIEN TAI nevežtų.
Statant antrąja operą irgi reikėjo pagalvoti, kaip išblaškyti žiūrovo nuobodulį. Opera - tai pramoginis žanras. Linksmina Plutono galva ir baubai – senių galvos ant laibų kojyčių. Nors baubas kaip mitologinis pornografinis personažas neatskleistas – juk baubui (tai moteriška būtybė) burną ir lūpas atstoja išoriniai lyties organai.

Mielas G.P., jūs rašote, kad „žmogus gali patirti palaimą bei nušvitimą, žiūrėdamas ir klausydamasis Jūsų aptariamą pastatymą ir neturėdamas specialaus išsilavinimo. Bet čia jau kaip kam Dievas davė...“ Manau, kad šiuo atveju prie palaimos ir nušvitimo veda libretas ir muzika. Tačiau tam nereikia eiti į Varno spektaklį. Pirmojoje operoje mirštanti Klorinda (jei ko nesupainiojau) kalba apie krikštą ir savo sielos išganymą. Antroji opera vaizduoja pomirtinį būvį pragare. Reikia gerai pasvarstyti, ar Varno pastatymas veda prie sielos išganymo. „Nedėkingųjų šokyje“ pragaro valdovas Plutonas ilgai mirkčioja, publika juokiasi. Pramoga.

Mielas Brazauskai,

Gal Jūs geriau rašykite apie politiką ir šiaip visuomeninėmis-socialinėmis temomis. Tai Jums visai neblogai išeina...

O tam, kad kategoriškai (tą Jūs beveik ir darote) vertinti Monteverdi ir G.Varno režisūrą, reikia minimum 20 metų mokytis meno ir turėti bent šiokį tokį supratimą apie baroko epochos estetiką.
Aišku, žmogus gali patirti palaimą bei nušvitimą, žiūrėdamas ir klausydamasis Jūsų aptariamą pastatymą ir neturėdamas specialaus išsilavinimo. Bet čia jau kaip kam Dievas davė...

P.S. Didelis ačiū muzikinės dalies "šefui" - Dariui Stabinskui. Pasaulinis lygis!