Kad paaiškėtų:

Konstitucinis Teismas savo 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, tam tikri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS 2006 m. kovo 14 d. NUTARIME konstatuoja, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kad miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus.

Jei pastudijuotumėte aplinkosaugą reglamentuojančius tarptautinės teisės aktus: JT Biologinės įvairovės konvencija, Biologinės įvairovės konvencijos Kartachenos biosaugos protokolą, JT ET Europos laukinės gamtos ir natūraliųjų biotopų apsaugos konvenciją (Berno konvencija), Konvenciją dėl prieinamumo prie informacijos, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teisėsaugos institucijas aplinkos apsaugos klausimais (Orhuso konvencija), JT Migruojančių laukinių gyvūnų apsaugos konvencija (Bonos konvencija), ET Europos kraštovaizdžio konvencija, direktyvomis- 79/409/EEB „Dėl laukinių paukščių apsaugos“, 92/43/EEB „Dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos“, 2001/42/EB „Dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo“, 2003/35/EB „Nustatančia visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas“, 2003/4/EB „Dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką“, Stambulo deklaracija dėl gyvenviečių, Nacionaline darnaus vystymosi strategija etc., mažiau spekuliuotumėte sovietmečio skriaudomis ir žmogaus teisėmis. Jūsų ir jūsų bendrų godumas,savanaudiškumas ir agresyvi laikysena gamtos atžvilgiu- štai tikroji grėsmė žmogaus teisėms...

Lietuvoje jau ...emigravo penktadalis gyventojų, tuoj bus sustabdyta atominė elektrinė... Aplinkos išsaugojimas - viskas, žmogus niekas. Kaip teigia Saugomų teritorijų asociacijos vadovo bendrapavardis (dirbantis VST Tarnyboje šeimyninės rangos principu) saugomose teritorijose geriau žmonių visai nebūtų (o juo labiau geriau žemės sklypų savininkų). Ir kas tai per visuomeninės organizacijos, taip ginančios viešuosius interesus? Iš kokių užsieninių fondų ir už ką gauna lėšų už taip kilniai vykdomą tautiečių išvijimą svetur. "Elkis su kitu taip, kaip nori, kad būtų elgiamasi su Tavimi". Nuo kada privačiu turtu gali disponuoti visi, kas netingi? Gal jau pas mus vėl komunizmas ar kokia jo pereinamoji stadija? Kodėl Lietuvos piliečiai negali disponuoti savo turtu ir naudotis jo teikiamais rezultatais, jei tai numatyta LR Konstitucijoje?

Jaučiuosi apgautas.
Absoliučios tiesios nėra ir nebus. Viena tiesą turi tas kas persikėles į Nac parką savo žemes niekada ten neturėtas, kita tiesa to kas ten atvažiuoja ir nieko ten neturi. Natūralu. Tam ir rinkimai kad išsiaiškinti kas už ką atstovauja
Jaučiuosi tokiu kaip Rutkelyte apgautas. Na kai balsavau per seimo rinkimus balsavau ne už personalijas, o už partijas, tam šiek tiek pasistudijavau ka kas siūlo savo , suradau kad gamtosaugoje TS-LKS viena labiausiai mano požiūrį atitinkančių programų pateikę, o saugotinos teritorijos iš viso super!
Tad va čia man ir neaišku kodėl ta Rutkelytė nesusirado partijos, panašiai kaip ji, tokių tikrai yra ?
O dabar išeina vieną renki o gauni visai kitą. Ir po to stebimasi kodel tas rinkimų aktyvumas toks....

Sveiki, noriu pacituoti mūsų žinomą sociologą ir filosofą, gyvenusį ir kūrusį emigracijoje šviesios atminties Vytautą Kavolį. Jis neabejojo, kad "Liberalų kuriama antroji gamta turi stiprų polinkį, vyraujantį tradicijoje, kurios pradininkas buvo Hobbesas, tapti fabriku, gaminančiu saugumą, galią ar turtą. Priklausomai nuo šios transformacijos laipsnio tiek gamta, tiek kultūra nustoja moralinių savybių – pirmoji redukuojama į išteklius, lengvai prieinamus moraliai nevaržomam naudojimui, o antroji tampa šių išteklių naudojimo priemone, vertinama tik pagal tai, kaip veiksmingai ji tarnauja tiems tikslams, kurie jai paskiriami tam tikrame socialiniame kontekste" (1998).
Spaudžiu dešinę šaunuolei Rūtai Baškytei. Manau, kad jos elgesys įkvepia ir kitus.

DĖL PERMAINŲ BŪTINYBĖS VALSTYBĖS SAUGOMŲ TERITORIJŲ POLITIKOJE

Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA)- nuo 1993 metų veikianti įtakingiausia nacionalinė privačių miškų savininkus atstovaujanti visuomeninė organizacija Lietuvoje- su dideliu susidomėjimu sekame šiuo metu vykstančius karštus debatus aplinkosaugos tema.

Mūsų asociacijos vienijami privačių miškų savininkai yra ne kartą įvardinę esminius spręstinus klausimus dabar galiojančiame Saugomų teritorijų įstatyme:
1. Kompensacijos už ūkinės veiklos apribojimus saugomose teritorijose
2. Žemės sklypų atsidalinimas (bendrasavininkių atveju, išskiriant namų valdą ir pan.)
3. Statybų galimybės saugomose teritorijose numatant galimybę žemės (miško) savininkams įsikurti savo valdose
4. Tikslinės žemės paskirties keitimo tvarka.

LMSA ir mus palaikančių visuomeninių organizacijų nuomone, Lietuvoje aplinkosaugos srityje jau senokai yra būtina neatidėliotina institucinė bei įstatiminė pertvarka, trukdančių darniam šalies vystymuisi perteklinių biurokratinių struktūrų bei procedūrų atsisakymas. Kilęs aršus nenorinčių jokios pertvarkos šioje srityje pasipriešinimas tik patvirtina tokią būtinybę.

Privačių miškų savininkus ypač neramina, kad vietoje darniosios plėtros politikos ir žmogaus teisių pripažinimo, praktikoje įgyvendinama vienpusiška ekokratinė politika, kuri pasireiškia vis plačiau įsigalinčiu atskirų aplinkosaugininkų susireikšminimu. Neretai dangstantis viešojo intereso skydu, besąlygiškai, dažnai savnaudiškai, ar net piktybiškai, saugomomose teritorijose stabdomos bet kokios gyventojų gyvenimo kokybės gerinimo iniciatyvos. Lietuva tampa paukščiams, žinduoliams, ropliams ir varliagyviams svarbi teritorija, o žmogui gamtoje nebelieka vietos. Vertinant vis plačiau įsivyraujantį nepagarbų požiūrį į žmogų ir jo santykį su gamta bei pesimistines šalies demografines perspektyvas, daugeliui kuriančių visuomeninių organizacijų, kurias vienija darnios plėtros idėja, - tai kelia didelį nerimą. Šis susirūpinimas išreikštas jau antrus metus vykstančiame Urbanistinių forumų judėjimo rezoliucijose.

Besikreipiantys į LMSA miško savininkai piktinasi, kad Lietuvoje saugomos teritorijos neretai steigiamos kolūkinės nacionalizacijos principu – suvalstybinama teisė į žemės naudojimą, ir viskas. Žmogus vieną dieną sužino, kad jo valda ar sodyba yra saugotinoje teritorijoje ir jis neturi beveik jokių teisių. Iš saugomų teritorijų ir miškotvarkos planavimo dokumentų „dingę“ kaimų valdos. Lietuvoje miško žemė aplinkosaugininkų laikoma "šventesne už šventą karvę". Miškuose nuolat didinami naudojimo apribojimai ir uždrausta bet kokia infrastruktūros plėtra (net tokiais atvejais, jei buvęs tremtinys nori atkurti savo tėviškės sodybą, jis negali miško žemėje to daryti), siekianti kuo didesnio saugomų teritorijų plotų natūralizavimo už tai gyventojams nieko nekompensuojant. Nuo sovietinės okupacijos pradžios (1939 m.) miškų plotai daugiausia žemės ūkio naudmenų sąskaita padidėjo maždaug 1 mln. hektarų. Šiame milijone hektarų gyveno keliasdešimt tūkstančių lietuvių šeimų ir dėl to niekas nei bloga aplinkos būkle nei viešųjų interesų ignoravimu nesiskundė.
Mes neraginame mažinti miškingumą. Priešingai – prašome sudaryti palankesnes sąlygas jo didinimui, mažinant dirbtinai sukurtas biurokratines kliūtis. Miškų savininkams yra nesuvokiamas totalinis draudimas įsikurti miško žemėje net ir tais atvejais, kuomet tai siejasi tik su rekreacija. Nelanksti ir nepažangi radikalios aplinkosaugos politika stabdo investicijas, naikina etnokultūrą kaime, neskatina jaunų žmonių verslumo regionuose, menkina miško valdų vertę.

Ypatingą dėmesį ragintume Jus atkreipti į vadinamus specialiuosius planus, kurie sudarko teritorijų planavimo dokumentų hierachiją, po jų priedanga vyksta ekokratijos savivalė, dažnai priimimami visuomenei nežinomi, savivaldybių bendriesiems planams prieštaraujantys sprendiniai. Reikalinga atsisakyti arba suteikti tik patariamąją funkciją specialiesiems žinybiniams planams, kurie negali turėti viršenybės prieš bendruosius teritorijų planus. Pats laikas atsisakyti ir tikslinių žemės paskirčių.

Aplinkosauginių draudimų mastai yra stulbinantys. Vilniaus regiono detaliųjų planų organizatorių ir rengėjų asociacijos skelbtais duomenimis, šiuo metu tokioms teritorijoms priskiriama apie 70 proc. Lietuvos ploto, o kai kuriuose rajonuose - virš 80 proc. Į apskaitą įtraukus žemės ūkio paskirties teritorijas, žemė su įvairiais apribojimais sudarytų 95 - 98 proc. Šiuo metu saugomose teritorijose uždraustos naudoti medienos vertė mokslininkų vertinimu yra apie 3,7 milijardo Lt (skaičiuojant apvalios medienos kainomis.).

Tokio pobūdžio sprendimus bandoma pakišti po „viešuoju interesu“, naudojant vienpusišką informaciją, kartais ir dezinformaciją bei nuolatinius žmonių gąsdinimus. Tokios politikos įgyvendinimą lig šiol sėkmingai užtikrino gamtosaugai vadovavusių funkcionierių, negerbiančių nei privačios nuosavybės nei prigimtinių žmogaus teisių, klanas, besiremiantis radikaliomis visuomeninėmis organizacijomis ir dosniai iš struktūrinių fondų apmokamų „grupės draugų“, atstovaujančių atskirus mokslo, visuomenės ir angažuotos žiniasklaidos atstovus. Klano interesai sumaniai pateikiami kaip visuomenės interesai. Pasaulyje visuotinai pripažįstami subalansuotos plėtros principai Lietuvoje stumiami į nuošalę.

Remiantis auščiau išdėstytu raginame neatidėliojant peržiūrėti šalies aplinkosaugos ir saugomų teritorijų politiką, tuo tikslu tikslinti Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Miškų, Teritorijų planavimo, Medžioklės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas darniosios plėtros požiūriu. Atkreipti dėmesį į tai, kad socialiniai, ekologiniai ir ekonominiai interesai iki šiolei išlieka nesuderinti, o viešo ir privataus sektorių bendradarbiavimas praktikoje pavirsta ekokratijos savivale. Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad Aplinkos ministerijoje būtina vidinė, struktūrinė reforma, kuri užtikrintų darnios plėtros principų įgyvendinimą, žmogaus ir gamtos saugojimo tiklsų suderinimą, o ne pastovų priešinimą. Esama, nedraugiška aplinkosauginė politika neturi perspektyvos.

Linkime konstruktyvaus bendradarbiavimo. Ateitis aplinkosaugoje- šiuolaikiška darniosios plėtros politika.

nepadoru skelbti tik Baškytes fariziejišką kritiką Rutkelytės straipsniui jo konkrečiai neįvardinant ir nenurodant, kur jis yra paskelbtas. Juk tai -
gryniausias stalininis metodas...

Baškytės liaupsintojams patarčiau paskaityti straipsnį "Didžioji gamtosaugos
valdininkų afera" - "Respublika" 2006 06 27. Prasiblaivysite...

Mes jau pergyvenome gerais norais iškeltą „nacijos grynumo“ ideologija - fašizmą arba kitaip rudąjį marą. Taip pat beveik atsikratėme „klasių kovos“ komunizmo ideologijos arba kitaip raudonojo maro. Bet dabar mes stovime „gamtosaugines“ isterijos „žaliojo maro“ priešaušryje ir ši isterija vis labiau ir labiau įsibėgėja. Ir vėl (kaip ir anksčiau su ruduoju ir raudonuoju maru) daugeliui žmonių atrodo normalu ir netgi sveikintina šios ideologijos įsigalėjimas. Žmonės netgi nesipiktina, kai šios ideologijos apologetai, tokie kaip Žakas Ivas Kusto, viešai pasisako, kad „tam, kad išsaugoti gamtą, mes turime sumažinti žmonių populiaciją iki puses milijardo žmonių“. Keista, kad nei pas viena nekyla klausimas kaip sumažinti? Gal užmigdyti? O gal kokiais nors specifiniais maisto papildais gražiai „civilizuotai“ „neskausmingai“ išmarinti?

p.s. Jei dar kas nesuprato aš paaiškinsiu: mes pergyvenę rudąjį ir raudonąjį marą ir per juos praradę milijonus žmonių gyvybių, stovime prie naujos ir dar labiau žvėriškos ideologijos įsigalėjimo ribos - ŽALIOJO MARO. Šis maras, net nesislėpdamas, vardan varnalėšų ir tarakonų išgyvenimo yra pasirengęs naikinti žmones (civilizuotais metodais).Įsivaizduokite, jūs nusiperkate žemės sklypą ir investavęs beprotiškus pinigus, įdėjęs be galo daug vargo ir triūso, pasistatote nuostabiai gražią sodybą – dvarą. Visi aplinkiniai džiaugiasi ir vedžioja savo pažystamus rodyti jūsų dvaro. Ir štai kas nors iš kolūkiečių nomenklatūros paveldosaugos departamento sužino, kad tokia nuostabi sodyba yra jų valdomame rajone. Gerais norais vedini, mus valdantys kolūkiečiai nutaria pradėti „saugoti“ šį nuostabų kūrinį.
Jums nežinant (na arba informuojant jus apie gerus ketinimus) jūsų sodyba įrašoma į kultūros paveldo sąrašą (Lietuvos įstatymai numato, kad į tokį sąrašą kolūkiečių nomenklatūra gali įtraukti ką tik nori, nuo savininko valios tai nepriklauso). Ir viskas, nuo to laiko jūs, nors ir nominaliai liekate šio kūrinio savininku, bet nebetenkate jokių teisių į laisvą disponavimą savo nuosavybę. Pav. Jei jūs staiga nutariate, kad vieno bokšto ne gana, o reikia pasistatyti dar viena bokštą dvarui arba, kad reikia pasididinti langus, kolūkietiška nomenklatūra, vadovaujantis jos pačios sukurtais įstatymais ir tvarka, saugodama kultūros paveldo objektą, jums to neleis (na nebent duotumėte kyšį).

Neseniai sužinojau įdomų faktą, kad visame Dubline (Airija), yra tik penki valstybės saugomi architektūros paminklai, kurių savininkams tai labai apsimoka, nes už tai, kad valstybė yra apribojusi disponavimą jais, savininkams yra išmokamos solidžios kompensacijos ir pačius pastatus prižiūri valstybė iš valstybinių lėšų. Mus valdantys idiotai kolūkiečiai, galvodami, kad Lietuva tai jų didelis tvartas, o Lietuviai tėra bebalsiai gyvuliai, vienu šratinuko brūkštelėjimu (įstatyminiais ir poįstatyminiais aktais) padarė 90 proc. Lietuvos saugomomis teritorijomis, kuriuose galioja visokie alogiškiausi apribojimai savininkams. Neseniai sužinojau, kad mano nuosavas namas, kuris buvo pastatytas 1989 metais, yra įtrauktas į Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos zoną (nors pats namas nėra senamiestyje), todėl bet kokie fasadiniai keitimai yra įmanomi tik su dykaduonių kolūkiečių nomenklatūros įsteigto „paveldosaugos“ departamento leidimu, o ten be 20 tūkstančių litų kyšio gali ir nesikreipti, nes jie negyvai užvaikys su įvairiais beprasmiais popieriukais kol galų gale nutars, kad leidimo jie neduoda.

Geri tie mūsų „paveldosaugininkai“, apsukrūs. Turbūt visi pamenate, kai jie pakėlė skandalą dėl buvusio telegrafo rūmų, priešais Vilniaus katedros aikšte, renovacijos. Tuomet verslininkai pakėlė stogą ir įrengė ten dar vieną aukštą. Kiek buvo „teisėto“ ir „natūralaus“ pasipiktinimo mūsų valstybės paveldo naikinimu. Visokie paveldosaugoje sėdintys diplomuoti, atestuoti, licencijuoti kolūkiečiai aiškino, kokia tai netektis Lietuvos visuomenei ir istorijai, jeigu stogas bus šiek tiek pakeltas. Po kiek laiko viskas aprimo, o verslininkai ne tik aukštą papildomą įrengė, bet dar ir kažkokį absurdišką ir visiškai nederantį prie tų rūmų priestatą prilipdė iš šono, tiesiai iš fasadinės pusės. Kažkodėl daugiau niekas nebereiškia pretenzijų dėl mūsų „neįkainojamo“ paveldo naikinimo. Greičiausiai vis dėl to, „neįkainojamas“ paveldas įgavo kainą ir prie Vilniaus iškilo dar kelių diplomuotų, mus nuo mūsų pačių saugančių, kolūkiečių vilos.

Neseniai viena pensininkė Zita Lukšienė, gyvenanti Anykščių rajone Žiurlių kaime, kultūros paveldo saugomo XIX amžiaus malūno savininkė (tipo), nutarė padovanoti tą savo „neįkainojamą“ kultūros paveldo vertybę, nes nebegalėjo išmokėti baudų už „kultūros paveldo objekto“ nepriežiūrą. Ji siūlė valstybei padovanoti šį malūną, bet valstybė, kažkokio vietinio kultūros paveldo departamento dykaduonio kolūkiečio asmenyje, atsisakė priimti "neįkainojamą" dovaną. Motyvas - nėra lėšų jo priežiūrai.
Senutė pasakojo, kad sovietai už tai, jog jos uošvis buvo šio malūno savininkas ištrėmė jį į Sibirą. Atėjus nepriklausomybei, mūsų šiandieninė įdijotų kolūkiečių nomenklatūra nebeturi galimybės baisios pažeidėjos niekur ištremti, todėl krauna kaimo buožei baudas už „neįkainojamos“ kultūros vertybės nepriežiūrą. Niekas nepasidomi, ar pensininkė turi lėšų sutvarkyti tą malūną pagal dabar galiojančius įdijotų kolūkiečių nomenklatūros įvestus normatyvus ir techninius reglamentus. Saugotojams nesvarbu, kad vien tik rekonstrukcijos projekto parengimui senutė turėtų suploti porą dešimčių tūkstančių litų, jau nekalbant apie tai, kad tik licencijuotos įmonės ir tik už labai didelius pinigus turi teisę vykdyti darbus tokiuose objektuose.

Ir vėl neseniai skaitome spaudoje, kad dykaduonių kolūkiečių džiaugsmui, Vyriausybės spaudos tarnyba skelbia, jog Vyriausybė patvirtino „Saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra natūralių buveinių bei laukinės faunos ir floros apsaugai svarbių teritorijų, sąrašą ir nustatė jų ribas. Tai papildomi saugomų teritorijų apsaugos reikalavimai dėl Europos Sąjungos (ES) Buveinių direktyvos įgyvendinimo“. Kaip skelbia Vyriausybės Spaudos tarnyba, tuo sudaryta galimybė įgyvendinti Buveinių direktyvos nuostatas, suteikti buveinių apsaugai svarbių teritorijų statusą saugomoms teritorijoms ar jų dalims. Patvirtintos 92 teritorijos, kuriose aptinkamos Europos Sąjungos (ES) svarbos natūralios buveinės arba augalų ar gyvūnų rūšys. Lietuvoje iš viso yra 55 ES svarbos natūralių buveinių tipai ir 50 augalų ir gyvūnų rūšių, kurias siekia išsaugoti ES, sukurdama bendrą šalių narių ekologinį tinklą „Natura 2000“.


Kas ten tose "saugomose" teritorijose gyvena, kokie tų žmonių lūkesčiai ir norai, kolūkiečiams tai ne svarbu. Jie mus visus priskiria savo besąlygiškai valdomo tvarto, bebalsių gyvulių kategorijai. Kolūkiečių nomenklatūra, prisidengiant EU direktyvomis, greitai Lietuvius pavers naujosios generacijos baudžiauninkais, neturinčiais nei nuosavybės, nei teisių, nei ateities. Greitai be jų parašo ir baldu namie nebepersistumsime. Kolūkiečiai labai greitai dauginasi, todėl vien tik pastatų arba teritorijų saugojimo jiems nebeužteks tam, kad įdarbinti visus norinčius. Tam, kad atsirastų papildomi etatai, jie greitai pradės saugoti mūsų namų baldus, namų apyvokos reikmenis ir jų meninę, bei estetinę vertę. Be to, dar įkurs namu floros inspekciją, ir tada jei norėsi nudėti kokį tarakoną, turėsi parengi pasekmių studiją ir medžioklę suderinti su jais. O jei ne duok Dieve, tavo namie užsiveis kokios nors i saugomas kolūkiečiu - europiečių knygas įrašytos blakės, tuomet pagal įstatymą tu privalėsi jas nemokamai savo krauju šerti.

Kas nesugeba kurti ir dirbti tas saugo.
Paveldosauginikai, aplinkosaugininkai, higijienosaugininkai ir kiti "saugininkai" kiek tų dykaduonių Lietuvoje jau yra, o kiek dar ruošiamasi priveisti įgyvendinant įvairias direktyvas ir konvencijas?

Leiskite paklausti, kada pasibaigs nieko doro sukurti nesugebančiu ir viskam trukdančių kolūkiečiu valdymas mūsų valstybėje? Jau dvidešimt metų mus valdo įdijotų kolūkiečių nomenklatūra. Jie prikūrė tiek visokių įstatymų ir norminių aktų, kad gyvenimas Lietuvoje rutuliuojasi taip lyg tai būtų kreivų veidrodžių karalystė. Atrodytų visi supranta, kad tokia tvarka-betvarkė tai įdijotizmas, bet kažkodėl tokią tvarką palaiko visos sparčiai besikeičiančios mūsų vyriausybės, maža to jos tą betvarkę dar labiau didina.

Kas veiksmingiau uz prokuratura, STT, FNTT?
Paveldosauga ir gamtosauga.
Nori pristabdyti konkurenta? Nori gauti gabaleli zemes ir buti pirmesnis ji iteisinant? Nepadeda prokuratura?
Kreipkis i KPD!!! Firma garantuoja. Bet koki projekta, bet kur iklampinsim bet kuriam laikui. Teismai tai tik pirmas zingsnelis pagal tai ka galime mes! Ir svarbiausia - Jums tai nieko nekainuos. Mes tai atliksime uz valstybes pinigelius.
:)
Va cia tai jega.

Dievinat ir mylit saugomus objektus?.....
Kvepia nukrypimais:)

...gaila, kad visi purvo pylėjai ant gamtosaugininkų, įsikandę kelis faktus kalba jau baisiai apibendrintai - jei jau tie „saugumiečiai“ tokie dviveidžiai, tai būkit geri - rašykit tikrus faktus. Be to dar Lietuvoj lyg ir turim prokuratūrą, stt, fntt...Tada tikrai būsit patriotai, o ne savanaudžiai spygautojai, drebantys dėl būgtai nuvertėjusio jūsų turto (jei sugebėtumėt - suraižytumėt Lietuvėlę po arą ir brangiai kad ir pačiam nelabajam parduotumėt).

Puikus, nuosirdus tikro Lietuvos patrioto atsakymas - ramus, islaikytas - pries politine korupcija ir atviru melu susikaupti politini kapitala. Nepavyks. Pamatysit, nepavyks.

Sėkmės, mieloji Rūta Baškyte, gamtosaugininkams niekada nebuvo ir nebus lengva. Jūsų "Todėl" labai teisingi ir turėtų priversti susimąstyti visus.

Kaip žlugdyti žmogaus iniciatyvą? Didinti mokesčius? Ne. Pakanka drausti kažką veikti - pvz., statyti, plėstis. O tai nykstančiuose kaimuose reiškia draudimą „kvėpuoti".

Atrodo, esi padorus pilietis, nesėdi rankų sudėjęs. Išvaikštai klerkų kabinetus, viską suderini, o vieną dieną šmaukšt - ir tu su savo ūkiu - saugomos teritorijos „prieglobstyje" (pvz., regioniniame parke). O čia nesaldu, oi kaip nesaldu gyventi... Ypač jei kažką darai. Nusispjaut, kad ES paramos projektas seniausiai suderintas su galybe institucijų (įskaitant ir regioninį aplinkos apsaugos departamentą), kad tau leista statytis, plėstis, ūkininkauti.

Vieną gražią dieną tau ima ir uždeda grandines - pvz., „nuleidžia" naujus parko dokumentus. O jie tave kausto. Nesvarbu, kad tu ne tik patsai stengiesi, dirbi, bet ir įdarbini kitus, maitini miestą, pritrauki ES pinigus į Lietuvos kaimo vietoves ir t.t.

Vieną dieną tau - kad ir Krekenavos, Sartų, Vištyčio, Pajūrio (ar kitame) regioniniame parke - ima ir apriboja pastatų aukštingumą, užstatomą plotą (nustato absurdiškai mažą normą - pvz., 300 m², nors reiktų bent jau kelis kartus didesnės). Ką tai praktiškai reiškia? Nors ir gavai ES paramą, tačiau negali ne tik statyti, bet taip pat rekonstruoti, renovuoti tvartus (pvz., tokius, kurių užstatymo plotas viršija 300 m²), kitus pastatus.

Kur dėti gyvulius? Prisiimti ES paramos įsipareigojimai: kaip juos įvykdysi? Virš tavęs pakimba Damoklo kardas. Ką daryti? Sukiesi iš paskutiniųjų. Tvartus stataisi ne regioniniame parke. Dažnai net 40 km nuo ūkio sodybos... Arba nestatai. Su baime lauki „svečių" iš Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA). Taip ir gyveni su tiksinčia bomba. Atvažiuos, patikrins: nestatai, „vilkini" projektą - grąžink pinigus!

Problemas kelia ne tik ūkininkai, bet ir paprasti kaimo žmonės. Štai Dzūkijos nacionalinio parko gyventojai yra supančioti jau antrą dešimtmetį. Kokio dydžio turi būti „tradicinė" dzūkų troba? Pagal 1997 metų parko planavimo schemą - vienokia, pasak dzūkelių - kitokia. Jie iki šiol nesupranta, kodėl bendras užstatytas plotas sklype negali būti didesnis kaip 300 m², o namas - 120 m²... Dzūkų godomis valdžia jau domisi - Marcinkonyse apsilankė net ministras (žr. „Ūkininko patarėjas" 2009 m. vasario 14 d., „Aplinkos ministras išgirdo skundus dėl draudimų Dzūkijos nacionaliniame parke"). Tačiau kas nuo to pasikeitė?

Kaip žmonėms gyventi? Lietuvos kaime žlugdome iniciatyvą. Europos Sąjunga veiklą Lietuvos kaime skatina, o mes - gniaužiame. Dėl įvairių ribojimų „saugomose" teritorijose ES parama (konkrečiai - Lietuvos kaimo plėtros programa, KPP) faktiškai stringa.

Tiesa, galima pripažinti, kad dalis reikalavimų - prasmingi (nes kiekviename parke, pvz., užstatomas plotas turėtų skirtis). Tačiau kartais nustatomi absurdiški statybų ribojimai. Kaip toli nueisime su tokia tvarka saugomose teritorijose? Kada regioniniuose parkuose peržiūrėsime tvarkymo taisykles, reglamentus? Mes klystame jau antrą dešimtmetį!
Ar mes norime kaimo žmogų grąžinti į balanos gadynę? Į laikus, kai viename trobos gale išsitekdavo keliolika žmonių, o kitame buvo laikomi gyvuliai?..

Rūta Rutkelytė yra TS-LKD narė
Rašykite, Jūsų laiškai padės prisidėti prie biurokratijos saulėlydžio:
Gedimino 53, 01109 Vilnius arba el.paštu: ruta.rutkelyte@lrs.lt

Kodel trinami komentarai kurie pries P. Baškyte?

Gerb. ponia Baskyte,
tikedamasis, kad skaitote savo straipsnio komentarus nusprendziau paprasciausiu butu patikrinti Jusu ryzta ir viesai deklaruojama pozicija nesitaikstyti su pazeidimais saugomose teritorijose.
Ne per seniausiai teko pabuvoti prie Skaiscio ezero, Traku rajone, ieskodami privaziavimo ar priejimo prie ezero veltui sukome ratus, visur pasitikdavo tvoros ir ,,privati valda" skelbimai. Dar anksciau del stipraus vejo teko temti pripuciama valti sito ezero pakrante, buvo puiki proga apziureti keliolika metru nuo kranto sustatytas vilas (urbanizacijos zona tesesi maziausiai kilometra, vilos viena nuo kitos per keliasdesimties metru atstuma stovi), valti temti teko meldais apaugusia ezero pakrante, nes kai kurios tvoros buvo nusitesusios net keleta metru i ezera. NEMACIAU NEI VIENO IKI PAT EZERO NEAPTVERTO SKLYPO.
Reziumuoju, Skaiscio ezeras tikrai netoli, be to laba grazus ir vertas aplankyti, o darbo Jums ir Jusu tarnybai ten apstu. Taigi, siulau kokia diena nuvaziuoti prie buvusios irklavimo bazes, prisipusti valtele ir plaukti i kaire. Be valties tikrai neisiversite, nes kai kur tektu gilokai bristi, o gal net plaukti, arba lipti per vandeni sustatytas tvoras.
Vasaros pabaigoje ketinu vel ten apsilankyti ir jeigu tvoros tebebus, tai sito paprasto testo busite neislaikiusi ir bent jau as tai tikrai Jusu deklaruojamu ryztu ir kova netikesiu.

Baškytei pagarba. O visi asmeninio statybinių projektų intereso pagrindu kylantys klausimai ir kaltinimai - niekalai. Jei turite ką pasakyti prieš Baškytę, prokurorai jūsų paslaugoms. bradauskas su paulausku, zujevu ir jakavoniu jau ne kartą mėgino.

Seniai laikas isdraskyti braskytes palivarka. Tipiska kolukieciu nomenklaturos atstove.

P. Baškyte, nerašykite pasiteisinamuosius straipsnius, o sudarykite programą .pagal kurią tos saugomų rezervatų problemos bus naikinamos, ir tvarkomos, taip , kad lietuvis nesijaustų Amerikos indėnu savo žemėje.
Ko gero,kuriate situaciją,kai važiuos užsieniečiai pažiūrėti kaip gyvena sulaukėję lietuviai pirmapradėje gamtoje.

Pirmiausia BAskytė ir jos chebra nepaiso įstatymų ir derina statybas saugomojoje teritorijoje t.y. ten kur pagal galiojančius įstatymus jų būti negali.

....KREKENAVIECAI KEIKIA VISA APLINKOSAUGA,NUGRIOVEME VISAS ISEIGINES,IDETUS DARBUS- LAISVU MINUCIU....
MES UZ GER.RUTKELYTES MINTIS!