Nors vienas autorius sugebėjo suformuluoti aiškią nuomonę apie tai, kas vyksta Irane. Ačiū.

Visi naudokites PERFACK prezervatyvais. Kokybė garantuota.

Manau kad Iranas yra suvereni valstybė kuri turi teise pati pasirinkti savo kelia ir ne tokiems kataliku fanatikams kaip Melianas aiškinti koki kelia turetu pasirinkti Irano liaudis

jau nia pirma karta atkrejpiui demesi kad melanas pila vandeniu an žydu maluna ir visada jam blogi rusaj

Ar tikrai tamstelė esi tiek negudrus, ar tik apsimeti? Ar kacapų babkės tokios mielos? Ar šiaip esi iš valstybės, kuri jungia Putino mudakus su Irano mulomis?
Prasmeg Dievo prakeiksme.

Tas pats scenarijus jau buvo - Irakas. Sadamas toks ir anoks reikia vaduoti Iraka ir jo zmones. Kas gavosi tik visiskas kvailys gali nesuprasti, tokiu skerdyniu nebuvo prie Huseino kokios vyksta prie "isvaduotoju", bet svarbiausia, kad apie 15% pasaulio naftos pereme " isvaduotojai". Irane vyksta paralelei , tik cia vieni didziausiu pasaulyje duju telkiniai. Tai kodel nepasakoma aiskiai ,kad isvystyta vakaru "demokratija" nenurims tol kol neigaus Irano istekliu kontroles. Jei JAV nori taikos ir ramybes kazkurios salies zmonems kodel "nevaduoja" S.Korejos kuri ir atomini ginkla turi, ir rinkimai vienpartiniai, ir vienbalsiai? O prisiminiau, juk S.Koreja neturi nei duju, nei naftos. Tai kam tada ja " vaduoti".

Geras straipsnis,kuriame į Irano visuomėnę pasižiūrėta pačių persų akimis,o ne iš užsienio pozicijų,aprašytos priežastys,dėl ko niekšą Achmadinedžadą reikia nuversti.Ne dėl to,kad jis nepatinka JAV,E.S ar Izraeliui.O dėl to,kad tik dar labiau stiprina melagių ir psichinių ligonių sukurtą liguistą sistemą,engia savo piliečius.

Autorius zino ka kalba:


http://www.youtube.com/watch?v=F7mZtlIXlOA&feature=related

http://www.youtube.com/watch?v=6lFNx3n0MNM

Abiem komentatoriams primenu, kad komentarai turėtų būti minimaliai susiję su straipsnio turiniu. Jeigu neturite ką į temą pasakyti - nekomentuokite. Suvedinėti asmenines sąskaitas eikite į teismus, turgų, alaus barą arba miško aikštelę. Dar kartas - ir bus užblokuoti IP adresai.

Mes tuo „žurnalistėliu“ Visocku nepasitikime, o ne savo nuomonę pasakyti bijome. Kokiu padugne reikia būti, kad į priešingą pusę išverstum nenorą filmuotis?! Juk įstatymai garantuoja žmogaus privatumą. Tačiau, atsisakius fotografuotis ar filmuotis, žurnalistai ima putotis. Atseit, sutrukdei jam sensaciją paskelbti ir susišluoti pluoštą banknotų.
Dabar mūsų visuomenėje jei ir reikia ko bijoti, tai banditų ir nužmogėjusių žurnalistų.

Gintaras Visockas

Šios temos imtis paskatino neseniai viešumoje pasirodęs kolegos žurnalisto Virginijaus Savukyno rašinys “Baimės visuomenė”. Štai nedidelė citata iš minėtos V.Savukyno publikacijos: “Mes judame į baimės visuomenę. Į tokią visuomenę, kur bet kuris žmogus nesijaučia saugus, nes žino, kad jis yra priklausomas nuo pačių įvairiausių institucijų. O tada žmogus aukoja savo laisvę į ramybę”.

Ši citata, man regis, labai taikliai apibūdina dabartinę Lietuvos situaciją. Su tokia dilema – viešai kalbėti apie negeroves ar vis dėlto geriau patylėti – mes visi susiduriame. Ir susiduriame labai dažnai. Kaip bebūtų liūdna, susiduriame kaskart dažniau ir dažniau. Bet dar liūdniau, kad tokiais atvejais dažniausiai nusprendžiame, esą tyla – gera byla. Tiksliau tariant, nutariame verčiau prikąsti liežuvį, patylėti, neišsišokti.

Žurnalistas V.Savukynas straipsnyje “Baimės visuomenė” pateikė konkretų pavyzdį (apie Miroslavo seniūno Jono Juravičiaus bėdas grumiantis su pasipūtusiais, susireikšminusiais ir bejausmiais Alytaus rajono biurokratais). Visuomenės dėmesiui aš noriu pateikti savąjį neseną “baimės visuomenės” pavyzdį, kuris itin įsirėžė atmintin.

Beje, naudodamasis proga kviečiu visus www.slaptai.lt skaitytojus bei gerbėjus neužmiršti šios temos. Rašykite mums, skambinkite mums, informuokite mus, pateikdami savuosius “baimės visuomenės” pavyzdžius. Skelbsime, publikuosime. Esu tikras, jog ši tema turėtų būti ne tik populiari, bet ir naudinga mums visiems – tiek leidėjams, tiek visuomenei. Tik keldami į viešumą visas negeroves be jokios išimties mes galime išjudinti melagius, prisitaikėlius, savanaudžius, tinginius, biurokratus, savimylas, realybės jausmą praradusius politikus ir t.t.

Taigi prieš keletą savaičių sulaukiau skambučio į mobilųjį telefoną. Paskambinusi moteris prisistatė esanti viena iš tų, kuriai itin artimas žmogus žuvo per tragiškus sausio 13-osios įvykius Vilniuje 1991-aisiais metais. Ji pareiškė esanti nepatenkinta mano straipsniu “Apie pavydą, šmeižtą ir intrigas”, kurį paskelbiau 2008-aisiais metais. Ji piktinosi, kad aš, žurnalistas, viešumon pateikiau ne visiškai teisingą informaciją. Poniai teko paaiškinti, jog tuo konkrečiu atveju tikrai esu nieko dėtas. Tiesiog išklausiau, kokias bėdas man tąsyk išdėstė tragišką sausio 13-osios naktį žuvusios Loretos Asanavičiūtės motina. Tad jei kas ir klaidina visuomenę, tai ne aš, pateikęs interviu su L.Asanavičiūtės motina, o L.Asanavičiūtės motina, davusi man interviu. Mat jos pokalbį esu įsirašęs į videokamerą, ir čia didelių nukrypimų tikrai negali būti.

Tada paskambinusi moteris paklausė, ar nesutikčiau susitikti su ja ir kitais sausio 13-ąją žuvusiųjų artimaisiais bei giminaičiais, kurie jaučiasi įžeisti dėl L.Asanavičiūtės motinos viešai pareikštų žodžių. Neatsisakiau susitikti ir išklausyti jų pozicijos. Tvirtinau, jog ne tik išklausysiu, bet ir pateiksiu spaudai interviu su jais. Tuo pačiu man labai knietėjo kuo greičiau sužinoti, kuo gi taip neįtiko tas interviu su L.Asanavičiūtės motina (paskelbtas ir laikraštyje “XXI amžius”, ir internetiniame portale www.slaptai.lt). Moteris pareiškė, kad susitikimo metu jie man viską išaiškins.

Tačiau susitikimas su sausio 13-osios žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų artimaisiais bei giminaičiais neįvyko. Neįvyko tik todėl, kad perspėjau, jog interviu įsirašysiu į videokamerą. Kad galėčiau tą video vėliau paskelbti internete. Maniau, kad toji moteriškė apsidžiaugs, nes jų poziciją dabar išgirs ne tik tie, kurie mėgsta skaityti straipsnius, bet ir tie, kurie nūnai dažniau žiūri, nei skaito. Maniau, kad toji moteriškė bus patenkinta, jog video su jų pasisakymais bus prieinamas tūkstančiams interneto lankytojų.

Apsirikau. Moteriškė, su kuria kalbėjau mobiliuoju telefonu, įsižeidė ir pareiškė: “mes atsisakome filmuotis”. Dar pabrėžė: “jokiu būdu”. Tada man nieko kito nebeliko, kaip pasakyti: “vadinasi, nebus ir interviu”. Atsisveikindamas pabrėžiau, jog filmuoju ne vien dėl didesnio populiarumo. Filmuoju dar ir dėl to, kad žurnalisto nebūtų galima apkaltinti iškreipus mintį, neteisingai sudėjus akcentus ar supainiojus faktus. Kad vėliau mano pašnekovai negalėtų papriekaištauti: "aš taip nesakiau, čia viską korespondentas supainiojo".

Po to keisto pokalbio prabėgo jau keletas mėnesių. O man vis ramybės neduoda esminis klausimas: kodėl sausio 13-osios aukų artimieji, priešingai nei L.Asanavičiūtės motina Stasė Asanavičienė, nepanoro duoti viešo interviu? Čia įžvelgiu tik du galimus variantus. Arba tame tekste “Apie pavydą, šmeižtą ir intrigas” Loretos Asanavičiūtės motina Stasė Asanavičienė papasakojo tikrai daug karčios tiesos, ir dabar kitiems sausio 13-osios aukų artimiesiems bei giminaičiams nėra kaip viešai, atvirai jai priekaištauti. Arba čia akivaizdus “baimės visuomenės” pavyzdys. 1991-ųjų sausio 13-ąją nebijojome stoti priešais tankus, nebijojome žvelgti mirčiai į akis, o štai šiandien, maždaug po 17-os metų, jau bijome atsistoti prieš filmavimo kamerą ir viešai papasakoti, dėl ko sopa širdį.

Kaip, kodėl taip greitai išsigimėme?

XXX