Valdas Adamkus: Lietuvos žmonėms sakau "Su Velniu".

Tauta visada verta valdzios , kuria isrenka.Kol Lietuvos pilietis neprades mustis i krutine ir prisiekineti-niekad nevogsiu, neimsiu kysio, neslepsiu mokesciu, nemeluosiu, tol bus kankinamas savo paties pasirinkimu.Dabartinis gyvenimo budas , matyt , daug kam priimtinas.Todel ir kentesim tol, kol nepradesim rekti , kad nenorim buti tokie, kaip anksciau...Ta krize patys ir sukelem savo supratimu, kad tai, kas bendra-musu visu, tai ne mano.O goduoliai isverte savaip-jeigu ne tavo, tai bus mano.Tai sovietinis principas, isaugintas naujoje nepriklausomybes terpeje.Dabar aiskiai matome viso to vaisius.Valstybe arteja prie KRACHO, O tais musu namais gali buti suskilusi gelda daugumai saziningu Lietuvos pilieciu.O nesaziningi pusvelciui supirks anu turta.Dauguma lietuviu issilakstys, O nesaziningieji atsives pigios darbo jegos is svetur, nes tai yra tik didelis berniuku biznis ir jokiu sentimentu lietuviskumui...Pinigai valdo.O tie, kurie valdzioje, nemokejo ir neismoks atstovauti tautai ir jos interesams, nes mato per oligarchu paauksuotus akinius..Tai zmones, uzkresti pinigu ir valdzios virusu, kurie net nesuvokia tikros savo ir kitu padetiesTodel net negali pateikti nauju ideju..Kaip Musolinio juodmarskiniai...

GEDA ,KAD TOKS BUVO,, PREZIDENTAS,,KURIS NESIRUPINO LIETUVA, O LINDO TEN KUR ŠUO......

Galetum ir nesikuklint.

Galetum ir nesikuklint.

Cituoju įdomią informaciją iš Sąjūdžio tinklalapio nepriklausomybe.lt:
,,Šiandien(mano pastaba 2009-06-19) studentai pradeda piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ inicijuotą akciją „Išdaviau“, kurios metu bus viešai įvardijami studentijos interesus AM „reformos“ metu išdavę oficialieji studentų atstovai. Akcijos tikslas – informuoti esamus ir būsimus studentus, jog studentų atstovybės bei jas jungiančios organizacijos Lietuvos studentų atstovybių sąjunga(LSAS) ir Lietuvos studentų sąjunga(LSS) net neketina ginti studentijos interesų esminiais klausimais, ir paraginti jaunimą aktyviau ginti savo teises.
Akcijos metu jaunimui universitetuose, viešajame transporte, stojimo į aukštąsias mokyklas dokumentų pridavimo vietose ir kitur bus dalinamos skrajutės su juos, svarstant aukštojo mokslo reformos ateitį, išdavusių LSAS ir LSS vadovų – Indrės Vareikytės, Dainiaus Dikšaičio, Jono Okunio – atvaizdais ir trumpu jų išdavyčių aprašymu bei internetine nuoroda, kur galima perskaityti daugiau informacijos apie LSAS ir LSS išdavystes. Taip pat bus jaunimui matomose vietose kabinami tokio paties pobūdžio plakatai.
„Aukštojo mokslo reforma buvo paversta tik studentų apmokestinimu ir bankų interesų tenkinimu. Ateityje mokamų vietų tik daugės, o tikros reformos ir kokybės augimo taip ir nebus, – sakė piliečių grupės narys Gediminas Ringys. – LSS ir LSAS vadovai visą laiką studentijai už nugarų bendradarbiavo su valdžia, siekiančia apmokestinimo. Už tokias išdavystes dosniai atsilyginama. Štai LSS buvusiam vadovui, agitavusiam už Steponavičiaus aferą, atiteko šilta Steponavičiaus patarėjo kėdė, – paniekos savo pareigas išdavusiems karjeristams neslėpė piliečių grupės atstovas.

Skrajutėse ir plakatuose teigiama: „LSAS prezidentė Indrė Vareikytė dalyvavo mokesčių ir paskolų įvedimo aferoje“, „LSS vadovas Dainius Dikšaitis studentų vardu siekė apmokestinimo“, „LSAS neprotestavo prieš drakonišką apmokestinimą ir trukdė kitiems tokį protestą organizuoti“ ir t.t. Adresu mitinguok.uzeik.in studentai gali išsamiai susipažinti su LSAS ir LSS išdavysčių virtine.''

GO HOME JUDA!!!

Bet as tau p.Adamkau sakau Sudie ...aciu uz bardaka

Eik tu nupezes seni, i uztarnauta pencija. Toks jausmas, kad ce visi verkia, kad tu iseini. Nebutum tu, tavo vietoj butu kitas. Dabar kaip koks herojus.

varyk is lietuvos, senas nusikalteli, i savo JAV. cia tau ne vieta

tokiam prie6 visa lietuviu tauta ir pasauli susikompromitavisiam padarui kaip adamkui sakyti, kad "lietuva - mano namai" apsiver2ia liezuvis, nes oligarcija, klestinti mafijs, korupcija, masine emigracija, degradacija - tai jo globotiniai, augintiniai, kuriems rekia senelio priziuretojo, kad galetu ir toliau gyvuoti blogis

ACIU PONAS, PREZIDENTE, UZ VISA JUSU PADARYTA DARBA.

PAGARBIAI, ANDRIUS.

Pakelta galva? Kažin, ar garbinga taip didžiuotis savimi? --------------1995 m p. Adamkus parašė man laišką, kad kovos prieš LDDP (archyve). Nekovojo, net liko draugais su LDDP vadu AMB, nes tapo dėl turto įsigijimo kaimynais. Nereikia, pone Prezidente, nei savęs peikti, nei girti. Nes savo kieme pranašu nebūsi. Geriau paskaityti (nežinau, gal ir kadencijos pasibaigimo proga) Jums, neabejoju, žinomo politologo iš Vakarų Edward'o Lucas'o naują straipsnį apie Lietuvos ir dar 2 jos sesių žlugimą originalo kalba (en). Lietuva Jūsų valdymo metais iš tigro tapo kate, kaip kažkas seniau jau prognozavo. Ar jūs galite pasitaręs su kuo norit iš padėjėjų, pagalvoti ir atsakyti, kodėl taip atsitiko? Nors tas Lucas Jus ir giria*, bet rezultatas valstybės mastu gavosi labai nekoks. Baisus. ponui Kubiliui, amžinam luzeriui, vėl tenka srėbti Jūsų valdymo košę, deja.---------------
*)http://www.foreignpolicy.com/articles/2009/06/18/the_collapse_of_the_baltic_tigers?page=0,4---
**)So how did the Baltic countries do it, succeeding so brilliantly and so quickly? Part of it was luck: Russia was weak, and its potential for mischief was initially quite limited. In addition, the Baltic diasporas provided a serendipitous assortment of unlikely leaders. Lithuania’s president, Valdas Adamkus, spent most of his life as a civil servant in the U.S. Environmental Protection Agency. His Estonian counterpart, Toomas Hendrik Ilves, was raised in the United States and educated at Columbia University. Former Latvian President Vaira Vike-Freiberga spent most of her life in Canada as a psychology professor. Hundreds of lesser-known others in the 1990s helped rebuild everything from the diplomatic service to business...."

Pagarbiai
inž, 67 m

Teisingai, Fermeri, sakyk - "be Dievo". kaip gyuvenai, kokią politiką vykdei, taip ir išeik. Velniop.

Mūsų nevilties prezidentas
Publikuota: 08:31 Autorius: Valdas Vasiliauskas / „Lietuvos žinios“
Jis mylėjo skrabalus. Audrių Siaurusevičių. Ir save. Pasak gandų, jis mylėjo ir Lietuvą. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti.
Didinti straipsnio tekstą Mažinti straipsnio tekstą
Jis šventė su Lietuva visas šešias dienas ir naktis, spindėjo šalia karalių ir valstybės vadovų, taip pat savo draugų. Jis buvo visur, galėjai pamanyti, kad jis vienas valdė Lietuvą tūkstantį metų. Visi kiti valstybės vadovai buvo prisimenami nebent atsitiktinai.
Žinoma, atsitiktinai sutapo jo atsisveikinimas su rūmais S.Daukanto aikštėje ir Lietuvos vardo tūkstantmetis. Todėl ne vienas per klaidą patikėjo, kad tai ne Lietuvos jubiliejus, o jo išleistuvės, kokių pasaulis dar nematė. Pikti liežuviai plaka, kad ir čia apie viską buvo pagalvota.
O juk jis valstybės vadovu tapo, galima tarti, atsitiktinai. Niekad neblizgėjo moksle (universitetą vargais negalais baigė tik 34-erių), politikoje (vadovavo išeivijos negausiai ir neįtakingai organizacijai "Santara-Šviesa"). Pasakyčiau dar stipriau: jis užėmė kito vietą. To, kurį jis gėdingai paliko 1993 metų šaltoje Lietuvoje, bailiai pabėgdamas iš prezidento rinkimų vajaus vadovo posto. Vėliau sužinojau, kad ši išdavystė Lietuvoje buvo dėsninga: Amerikoje savo draugą buvo įgudęs skųsti Sovietų Sąjungos ambasadai.
Todėl ne vienas per klaidą patikėjo, kad tai ne Lietuvos jubiliejus, o jo išleistuvės, kokių pasaulis dar nematė. Pikti liežuviai plaka, kad ir čia apie viską buvo pagalvota.
Vilties prezidentu Stasys Lozoraitis tapo per mano lengvą ranką - prieš rinkimus 1993-iaisiais su juo žurnale "Veidas" išspausdinau pirmąjį Lietuvoje interviu, kurį pavadinau "Mūsų vilties prezidentas".
Tik po to, kai antrajai kadencijai balotiruotis kategoriškai atsisakė prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, o dešinieji rengėsi į prezidentus kelti pirmąjį atkurtos nepriklausomos valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, įvarydami visiems neokomunistams ir kagėbistams mirtiną siaubą, Lietuvoje vėl pasirodė jis. Tiksliau - jo šlepetės.
Kokia dabar būtų Lietuva, jeigu teismas būtų atmetęs daugiau nei abejotinus jo advokatų argumentus? Ar ne mažesnis atsitiktinumas, kai vos per plauką laimėjo prieš Artūrą Paulauską? Tokia pati vargana gendant kompiuteriams atsitiktinė pergalė ir prieš Kazimirą Prunskienę - lyg Lietuvos ir išeivijos rinkėjams balsuojant iš nevilties, neturint kito pasirinkimo. Tad ko verti jo reitingai, jeigu jų nepatvirtino nė vieni rinkimai, prisimenant ir triuškinamą pralaimėjimą Rolandui Paksui. Atsitiktinis prezidentas?
Puikiai žinau, kad politikoje atsitiktinumų nebūna, prezidentais atsitiktinai netampama. Į valstybės vadovo postą jį svieste įsviedė galingos politinės jėgos, lyg nematoma ranka būtų už ausų tempusi į aukštesniąją klasę netikusį mokinį. Nekurkime naujų konspiracinių teorijų ir nesąmokslaukime, tiesiai šviesiai pasakydami, kad ta ranka - senoji ir naujoji nomenklatūra, pasivadinusi Lietuvos elitu, nūnai apimančiu ir dalį išeivijos, ne tik "Santarą-Šviesą", bet ir įtakingus verslo sluoksnius (Juozas Kazickas). Todėl gal be reikalo jis skundžiasi, kad liko vienišas, niekas jo negina.
Tos jėgos, drūčiai supykusios, užsimojo sumalti į dulkes visus jo kritikus. Ir ypač mane. Sakytum, šie atgailą padarę laisvamaniai buvo užpirkę mišias, kad galą gaučiau, nes išdrįsau suabejoti jų šventuoju - tiek purvo ant mano galvos per visą gyvenimą nebuvo išpilta, mobilizuojant ir vietines pajėgas. Tai buvo man suteikta malonė: paaiškėjo, kas yra kas.
Vienas iš nedaugelio jo gynėjų, kuriam šiek tiek rūpėjo ir tiesa, o ne vien apdumbluoti oponentą, buvo žurnalistas Mykolas Drunga. Polemizuodamas su manimi dėl "Santaros-Šviesos", propagavusios šūkį "Veidu į Lietuvą", ir Lietuvių fronto bičiulių (LFB), atsisakiusių santykių su okupuotos Lietuvos valdžia, priešpriešos, M.Drunga nuoširdžiai rašė: "Bet jie (LFB) ir nepasiekė to, ką pasiekė besivadovaujantys šūkiu "Veidu į Lietuvą" - ogi šiltesnius, dalykiškesnius ryšius jau laisvoje Lietuvoje tarp buvusių išeivių ir pavergtųjų." Kadangi LFB nepalaikė ryšių, jie šiandien "Lietuvoje turi daug mažiau pažįstamų ir bičiulių". Suprask: mes, bendravę su pavergta tėvyne, išugdėme jai prezidentą, o LFB, kietai laikęsi okupacijos nepripažinimo politikos, liko svetimi Lietuvai. M.Drunga pasakė esmę, tik ne tą, kurią ketino.
Čia niekad nebuvo nei veido, nei Lietuvos - viskas, ką paliesdavo Kremlius ir KGB, virsdavo melu. Galėčiau tik įtarti, ar skambus šūkis "Veidu į Lietuvą" nėra čekistų nukaltas (labai panašu į jų braižą). Tačiau "Lietuvos žinių" išspausdintoje daug triukšmo sukėlusioje aukščiausio rango KGB viršininkų pulkininkų V.Kariniausko ir E.Baltino 1986 m. rugsėjo 25 d. pažymoje "Santara-Šviesa" ir kiti" apibendrinama KGB sėkmingo darbo su šia liberalios išeivijos federacija patirtis įspūdinga. Taip pat - ir laiko atžvilgiu: "Pradedant 1970 m. mes sistemingai panaudojame pačių santariečių "tribūną" Tarybų Lietuvos pasiekimų kultūros ir mokslo srityse propagandai, tuo pačiu formuojasi labiau objektyvus pačių santariečių požiūris į respubliką. Į daugelį federacijos suvažiavimų buvo siunčiamos agentūrinės grupės ir atskiri agentai, kurie skaitydavo santariečiams pranešimus apie Tarybų Lietuvos pasiekimus literatūros, meno, muzikos srityse, o taip pat pasirodydavo su koncertinėmis programomis, - rašoma KGB ataskaitoje ir džiugiai raportuojama apie pasiektą tikslą - sukiršinti, suskaldyti išeiviją. - Klausimas dėl santariečių palaikomų ryšių su Tėviške tapo vienu iš svarbiausių veiksnių, sukėlusių jų nesutarimus su VLIK'u, ALT'u ir kitomis kraštutinėmis reakcingomis emigrantų organizacijomis."
Taigi, išeiviai išvysdavo tik atsiųstų iš Lietuvos agentų "veidus". Taip pat ir į Lietuvą buvo atgręžti "Pirklio", "Matildos", "Reginos", "Daktaro", "Šokėjo", "Gudriosios", "Krabo" ir kitų KGB užverbuotų santariečių "veidai", kurie iš tikrųjų tebuvo kaukės.
Ne tik agentai, bet ir dori santariečiai neįtarė, kad jie veidu atsisukę į Lietuvą kabutėse. Kalbu ne tik apie sovietinį tautinį kičą - ansamblį "Lietuva", poetiškais pavadinimais draugiją "Tėviškė", "Inturisto" viešbučius "Gintaras" ir "Lietuva". KGB kiekvieno emigranto sutiktuvėms Lietuvoje kruopščiai pasiruošdavo: iš anksto būdavo sudaromi visų giminių ir pažįstamų sąrašai, kad prie svečio negalėtų prieiti koks prašalaitis, išskyrus patikimus asmenis. Laimingas tautietis neįtardavo, kad šalia jo besisukiojantys paslaugūs, mandagūs ir inteligentiški "Lietuvos žmonės" - kruopščiai atrinkti asmenys. Jis Lietuvos neregėdavo. Ir tautiečio slapčiomis atvežti "Akiračiai" ir "Metmenys" keliaudavo į spec. fondus, kur juos galėjo skaityti tik tie patys atrinkti veikėjai.
Išeivijos "šiltesni, dalykiškesni ryšiai" su pavergtaisiais Lietuvoje buvo akylai kontroliuojami ir, savaime suprantama, tik su KGB susijusiais asmenimis. Tie seni pažįstami jau nepriklausomoje Lietuvoje jį sutiko iškėstomis rankomis - šis vakarietis neokomunistinių ir kagėbistinių jėgų vėliavnešio vaidmeniui tiko kur kas geriau nei buvęs pirmasis CK sekretorius, šalia kurio stovėdamas pasirodysi, kas esąs.
Jis mėgo viską, kas gražu – gerus kaklaraiščius, auksinius tualetus ir intelektualų draugiją. Tačiau neturiu įrodymų, ar jis yra perskaitęs bent vieną šiuolaikinio lietuvių rašytojo knygą.
Per jo dešimtmetį buvo sukompromituota liustracija ir užmiršta desovietizacija; atgimė ir suklestėjo senoji nomenklatūra, pasipildžiusi naujais rekrūtais; visose srityse įsigalėjo korumpuoti klanai, godžios monopolijos, nuožmiai plėšiančios Lietuvos žmones. Ir nekontroliuojamos specialiosios tarnybos, vykdančios privataus ir net užsienio kapitalo užsakymus. Sugrįžo net viduramžiškas favoritizmas, kai jo dvaro numylėtiniai galėjo daryti, ką nori (Božena, Siauras). Per dvi jo kadencijas buvo sukurta neteisinga oligarchinė valstybė, kurią sudarkė įžūli nebaudžiama korupcija, milžiniška socialinė atskirtis ir iš kurios masiškai lyg karo metais bėga žmonės.
Jis mėgo viską, kas gražu - gerus kaklaraiščius, auksinius tualetus ir intelektualų draugiją. Tačiau neturiu įrodymų, ar jis yra perskaitęs bent vieną šiuolaikinio lietuvių rašytojo knygą. Jis užsienio vizitų metu su savimi tampėsi skrabalų virtuozą, pasaulio sostinėse pristatydamas lietuvius lyg egzotiškus indėnus - kyla įtarimų, kad jis taip ir nesužinojo, jog Lietuvoje apstu pasaulinio lygio dirigentų, vokalistų, muzikantų, baleto šokėjų. Aš tikrai žinau, kad šis gabus artistas (apsimetėlis) net per dvi kadencijas nė karto nebuvo lietuvių dramos teatre, kuriuo galėtų didžiuotis kiekviena tauta, kiekviena Europos kultūra.
Ką pamatytume, jeigu nukristų jo atgręžtas į Lietuvą "veidas" - puiki išvaizda, išmoktos grimasos, džentelmeno manieros, taurios kalbos? Nenustebčiau, jeigu išvystume bauginančią tuštumą.
P.S. Įamžinant jo viso gyvenimo nueitą kelią, siūlau padiskutuoti dėl vienos idėjos. Iš okupacijos laikų prisimename susigiminiavusius miestus, tarkim, Vilnius ir Erfurtas. Ar nevertėtų Lietuvos TSR kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais draugiją "Tėviškė" ir Amerikos lietuvių federaciją "Santara-Šviesa", kuri stiprino tokius pat kultūrinius ryšius su Lietuvos TSR, paskelbti susigiminiavusiomis organizacijomis? Būtų atkurtas istorinis teisingumas.

Teisingai pasakė p Adamkus . Jis daugiau turėjo reikalų su velniu,daugiau tas šėtonas jam įtakos darė...