Bubububu -rusafobija is po slenkscio.............

ir kur gi jie taip eina

iki manęs gal nedaeis

taves,meliane, tikrai nelies, labai tu jau smirdi!!! eik vaiku i darzeli gazdinti!!! blogiausia, kaip savi paskutini unitaza atima !!!

"kkk" komentatorius - kaip ir dera ruskiu draugui: chamas, nepraustaburnis ir debilas....

ejline žydiška rašleva

Ir kur gi tam jam uostei?

Aišku, kad iki tavęs "nedaeis". Sustos "šventoriuje", kaip rašo autorius.

Ir ko gi čia taip išsigando Balso.lt redakcija, kad paslėpė šį tekstą "Pilietinės visuomenės" skyrelyje? Tema tikrai aktuali, mes tikrai esame infantili tauta, kuri nejaučia artėjančio mirtino pavojaus ir neturi jokios tautinės savigarbos. Štai žydus anoniminiuose komentaruose aploti - čia mes drąsūs(ypač kai tu žydų Lietuvoje praktiškai nebeliko).
Iki šiol Balsas.lt talpino pas save drąsius Čyvo, Meliano ir kt. tekstus, nebijodavo dėti jų į "Rinktinius tekstus". Kažkas keičiasi?

Palyginimui perskatykite Ronkaičio tekstą tuo pačiu klausimu ("Rinktiniuose tekstuose"). Tai bent.

informatyvus tekstas, nuostatos revanšizmo atžvilgiu aiškios ir negali jų smerkti.

Rusofobija autorių galima būtų kaltinti tik tuo atveju, jei revanšizmas taptų oficialiai skelbiama Rusijos valdžios doktrina. Bet tuomet tiek pat kaltas būtų bet koks veidrodis. Dabar jis yra remiamas, bet oficialiai neskelbiamas.

Ronkaitis auklėja Ažubalį, kuris yra oficialus asmuo. Tai, ką gali sau leisti Melianas, vargu ar tinka Ažubaliui.

balsas tikisi kad prunskienes sunus 10 lt numes uz ta paslepima

Visiškai teisingas ir pagrįstas logiškais argumentais bei istorine patirtimi straipsnis.

Oficialus asmuo ar ne - pirmiausia jis privalo būti pilietis ir turėti nors kiek tautinės savigarbos. Ronkaitis aiškiai jos neturi. O čia autorius viską sukalė nors ir nediplomatiškai (kam to reikia?), tačiau absoliučiai tiksliai ir teisingai. Užtenka nosį krapštyti.

ta pačia tema s.Spurga:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-12-09-saulius-spurga-nauja-partija-su-rusijos-veliava/36692

Jie ateina - mes išeinam.
Visiems laikams.

Praeivis.. > Vytautui Ju
2009-12-09 19:24:48
Labai gaila, kad neatskriate pelų nuo grūdų. Kas turi ausis, tas girdi, ką sako Grybauskaitė. Jos protas nėra susipykęs suų sielka ir ji kuo puikiausiai atskiria tiesą nuo melo, kalbą tiesą ir yra visų, kuriems tiesa ir teisingumas svarbus, atstovė. Todėl jos ir nemėgsta sąmokslininkai. Ji yra Obamos falango žmogus. O Obama, kaip matom, nebekeleklupsčiauja Izraeliui ir dėl to turi nemažai priešų būtent iš tų, kurie norėtų visam pasaulyje įsteigti orwelišką gyvulių ūkį. Iki Kisindžerio vizito pas Putiną atrodė, kad ir Rusija tam priešinasi. Dabar man tai neaišku. O Jei galėtumėte įrodyti, kad Rusijos tikslai sutampa su Izraelio bei JAV neokonų, tai tikrai būčiau dėkingas. Ir visiškas nonsnsas Grybauskaitę sulyginti su Prunskiene, net įsižeidžiau... kaip rinkėjas.:)

Kodėl šitą tekstą nukišo į nematomą vietą, neparašė (pirmame puslapyje) ne autoriaus pavardės, ir, pagaliau, po nepilnos paros nubuksavo į archyvą? O tuo metu puikuojasi pirmame puslapyje Ronkaičio rašliava. Tai reikia suprasti, kad tokia yra redakcijos generalinė linija?

Gagarijos nepriklausomos valstybės pačių naujausių laikų istorija

2009.11.16
Imantas Melianas

Mokslinė fantastinė apybraiža (visi joje aprašyti įvykiai ir jų dalyviai yra išgalvoti, o bet kokie sutapimai su Jūsų neva atpažįstama tikrove – atsitiktiniai)

Nors Gagarijos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas dar prieš tūkstantį metų, šį daug iškentėjusi šalis jau du kartus buvo pradingusi iš politinio pasaulio žemėlapio, ir abusyk – savo neprognozuojamos kaimynės Hamlandijos “deka”. Bet maždaug prieš dvidešimtmetį gagarams pavyko išsivaduoti iš dusinančio hamlandų glėbio, ir atrodė, kad šį simpatiška tauta jau visiems laikams užvertė juoduosius savo istorijos puslapius.

Bet Hamlandija nebūtų Hamlandija, jei taip lengvai paleistų Gagariją iš savo gniaužtų, juolab kad pačioje Gagarijoje atsirado jėgų, kurios tiesiog prašyte prašėsi “priglaudžiamos” buvusių skriaudikų. Dalis jų buvo vertelgos, fantastiškai pralobę iš hamlandiškų dujų perpardavinėjimo, kiti – jauni ir ambicingi klerkai, susispietę daugiausia Gagarijos užsienio reikalų ministerijoje. Stebėdami atgimusios valstybės politikų nekompetenciją, šie išsilavinę, bet ne itin dorovingi vaikinai nutarė patys pasirūpinti jos reikalais ir, pasivadinę skambiu “valstybuoklių” vardu, palaipsniui perėmė į savo rankas pagrindines valstybės institucijas. Kadangi “valstybuokliai” buvo niekieno nerinkti ir todėl niekam (bent jau Gagarijoje) neatskaitingų, jie greitai pasinėrė į korupciją ir tapo lengvu Hamlandijos specialiųjų tarnybų grobiu. Jungiamąja grandimi tarp hamlandų žvalgybininkų ir Gagarijos “valstybuoklių” tapo jau minėti vertelgos iš “GazSnabo” – Gagarijoje įregistruotos Hamlandijos dujų milžino “Centrogaz” dukterinės įmonės.

Taip Gagarija palengva vėl pradėjo slinkti atgal į hamlandišką pelkę, bet absoliuti tautos dauguma apie tai dar nieko nenutuokė. Padėtis pasikeitė prieš maždaug tris metus, kai išsigandusių “valstybuoklių” prašymu hamlandų specialiųjų tarnybų pasamdyti kileriai likvidavo aukštą gagarų kontržvalgybininką, kuriam pavyko užčiuopti baisų pėdsaką, vedusį nuo “Centrogazo” iki aukščiausių Gagarijos valdžios ešelonų ir jo paties tiesioginių vadovų. “Valstybuoklių” klano neformalus lyderis Alpanas Janofka panikoje apleido Gagarijos URM’ą ir jau ketino pabėgti pas savo “šefus” Hamlandijos sostinėje Makfoje, tačiau gavo iš jų šifruotę: “Nesiblaškyk kaip nekalta mergelė, situacija yra kontroliujama. Viskas bus gerai. Aškuninas”.

Prasidėjo ilgas ir skausmingas, tačiau, kaip tuo metu atrodė, perspektyvus Gagarijos valstybės ir visuomenės apsivalymo procesas. Gagarijos parlamentas – Seimsetas - pradėjo kontržvalgybininko žūties tyrimą, dėl ko pagaliau buvo priverstas pasitraukti jo vadovas, kaip paaiškėjo – buvęs Hamlandijos specialiosios tarnybos ilgametis informatorius, o vėliau - ir jos atsargos karininkas Afidas Potsas. Tyrimas išryškino pražūtingą “valstybuoklių” vaidmenį, griaunant Gagarijos valstybės pamatus, ir sudarė prielaidas jų eliminavimui iš tautos ir valstybės gyvenimo.

Bet nesnaudė ir Makfa. Hamlandijos prezidento Ultimero Futino bendras Aškuninas (beje, irgi Ultimeras) nemelavo, rašydamas Janofkai, kad “situacija kontroliuojama”. Suvokus, kad “valstybuokliai” nedovanotinai “apsišvietė”, Makfoje buvo nuspręsta patraukti juos į antrą planą (gal dar prireiks), o į pirmąjį iškelti vadinamąjį “atsarginį variantą”.

Reikalas tas, kad “GazSnabas” nebuvo vienintelė “Centrogazo” dukterinė įmonė Gagarijoje. Talkinant Hamlandijos specialiosioms tarnyboms, šalyje lygiagrečiai buvo įsteigtos ir kitos parazitinės firmos - “Bella Moritae” ir “Impera Gagaria”. Būtent jų pagalba Makfa jau anksčiau buvo įkūrusi Gagarijoje vieną iš jos kontroliuojamų politinių organizacijų – buvusio suvirintojo ir diplomų padirbinėtojo Fikforo Upskifo vadovaujamą Naudos partiją. Bet po “valstybuoklių” fiasco to jau nepakako. “Apsišvietus” šiems veikėjams, tuometnio Hamlandijos prezidento (šiuo metu – premjero) Futino kabinete buvo nutarta įkurti Gagarijoje dar vieną prohamlandišką “valdžios vertikalę”. Šįkart, atsižvelgiant į pačios Hamlandijos pavyzdį, nuspręsta pradėti ne nuo partijų, o nuo būsimo kandidato į Gagarijos prezidentus, kuriuo buvo pasirenkta gagarų estetinius ir mentalinius standartus atitinkanti eprobuhalterė Dafija Fryb. Buvo numatyta, kad po jos išrinkimo prezidente bus galima pradėti ir visaliaudinės autoritarinės partijos “Mes su tavimi” (MST) formavimą.

Ko jau ko, tačiau politinių intrigų ir ideologinių diversijų srityje Makfa visada buvo nepralenkiama, todėl po maždaug trijų metų parengiamojo darbo jos antpečiuotų polittechnologų triūsą vainikavo visiškas triumfas, ir panelė Fryb iš tikrųjų tapo nauja vis dar nepriklausomos Gagarijos vadove (tiesa, pusė gagarų prezidentinius rinkimus paprasčiausiai boikotavo). Buvo suaktyvintas ir iki tol užkonservuotas “antrasis ešelonas”, kurio pagrindu pradėjo formuotis naujas “Centrogazo” penimas klanas – vadinamieji “pragmatoidai”. Skirtingai nuo “valstybuoklių”, “pragmatoidai” jau neslėpė, kad, jų manymu, Gagarija tiesiog privalo liautis erzinusį savo didžiąją kaimynę ir “atsigręžti į Hamlandiją veidu”. Tokiu būdu, Hamlandijai pavyko sukurti puikiai veikiantį mechanizmą, kai patys gagarų valdžios klanai pradėjo rungtis tarpusavyje, siekdami įrodyti savo lojalumą jau nebe savo šaliai, o šeimininkams Makfoje.

Tikros demokratijos beveik niekada neragavusi valstietiškos prigimties gagarų tauta (neskaitant saujelės intelektualų) iš pradžių visiškai nepastebėjo naujosios prezidentės autoritarinių pretenzijų (“aš darysiu daugiau, negu man leidžia Konstitucija, nes to nori Gagarijos žmonės”) ir jos išsišokimų prieš pagrindinį Gagarijos sąjungininką – Jungtinius Amofikos Kantonus (JAK). O juk žinant Hamlandijos geopolitinius apetitus, be JAK teikiamų saugumo garantijų Gagarijos, ko gero, tuo metu jau nebūtų likę politiniame pasaulio žemėlapyje.

Ne ką įžvalgesni buvo ir Seimseto deputatai, kurie, varžydamiesi dėl “Centrogazo” numetamų trupinių , visai neturėjo laiko pakelti akių aukštyn ir apsižvalgyti. O apsižvalgę jie pamatytų tikrai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, vienas menkai težinomas Dantijos (šalis priešais Gagariją, tik kitame jūros krante) laikraštis išspausdino provokuojantį straipsnį, kuriame įtikinėjo, kad būtent panelė Fryb būtų geriausia turtingos tarptautinės organizacijos - Eprofos Sąjungos prezidente. Dantijos specialiosioms tanyboms pavyko išsiaiškinti, kad šia publikaciją apmokėjo ne pati Hamlandija, o kai kurios Eprofos Sąjungos stambių valstybių korporacijos, kurios pasirodė nesugebančios įveikti savo priklausomybės nuo hamlandiškų dujų ir jas lydinčių sultingų kyšių.

Tų pačių Dantijos žvalgybininkų nuomone, visa tai dar nereiškia, kad, kitaip nei prieš septyniasdešimt metų, Hamlandija nutarė tenkintis tik energetiniais ir kitais “minkštais” (pavyzdžiui, korupciniais) Gagarijos užvaldymo būdais. Kaip paaiškėjo, tuo atvėju, jei gerai surežisuotas ir atitinkamai “pateptas” scenarijus pradėtų strigti, Makfa yra numačiusi ir tiesioginės invazijos variantą. Tuo tikslu prieš kurį laiką Gagarijos oro erdvėjė buvo įvykdyti keli incidentai, kurie turėjo patikrinti ne tiek pačios Gagarijos, kiek jos stambesnių ir stipresnių sąjungininkų (pirmiausia – JAK) reakciją ir ryžtą.

Šioje vietoje naujausia Gagarijos istorija virsta jos dabartimi ir ateitimi. Kaip tokiais atvėjais rašoma, “būs daugiau”.


Balsas.lt

bla bla bla rusofobas bla