brazauskai, baik tingėjęs

pritariu Linui

koseliena.bred syvoj kobyly.

Tomas Venclova (ir ne tik) bandė pasinaudoti Sokrato vaizdiniu, kaip simboliu, kaip etikete savo minčių paryškinimui. Tuo tarpu A. Brazauskas atskleidžia tikrąjį idėjų gyvenimą slypintį už Sokrato vardo ir kitų.

Tas vertinga. - Lauksime pamąstymų ir apie kitus "sokratais įvardintus asmenis :)

atostogaukite, o ne užsiimkite niektauza. Ar jau nebegalite nerašyti? Tai gal geriau į ligoninę, o ne atostogų?

užteks atostogauti. II-os dalies laukiam nesulaukiam

manau, kad tai ne "chamizmas' bet ideologinė intoksikacija... kaip ir Donkiuj, beje

aha, aš irgi. Tik paskui sužinojau, kad tai didelis žmogus, o tais laikais mes važiavo į Nemuno rajoną degtinės pirkti iš nelegalų. Ir jis buvo tiesiog draugas iš Maskvos.

Mano pažįstamas Brodskis, niekada bjauriai nekalbėdavo apie lietuvius ir Lietuvą. Nors trukūmų ir tada buvo ir dabar. Tai yra nesulyginama su Venclovos "chamizmu".

Jis taip sakydavo - "vam litovcam vidniejie" (jums lietuviams aiškiau)

kada nors aš jums papasakosiu apie fatališką Brodskio ryšį su Lietuva, ypač su viena karališka Samogitijos šeima

anglosaxiškai teisinė, globalistinė kultūra - net ir pats taelntingiausias policininkas/prokuroras nušalinamas nuo tyrimo, kai yra paliečiami yra jo artimieji.

Kažkokia žemiausio rango aziatinė kultūra pas tą Venclovą - motina žydė, žmonos ar tai lenkės/rusės. Tokie tipai turi būti nušalinami nuo viešosios erdvės.

O čia diskusija, diskusija, diskusija

prabus dar lietuviškieji Diopgenai, išlįs iš savo bačkų ir parodys globalistams kur yra Šiaurės Atėnai ir kokia turi būti tikroji demokratija...
tai ne globalistų peršama demonokratija:)

Kas gali būti bendro tarp Tomo Venclovos ir visų mylimo Josifo Brodskio?
Brodskis, Solženycinas - tikri disidentai, negalėję sugyventi su Melo imperijos "tiesa". O Venslova tik parodomasis "disidentas", priklausęs "disidentų desantui", permestam į Vakarus:)

Kilęs iš sovietinės nomenklatūros, vienas iš nedaugelio, kuriems buvo leista laisvai išvykti į Vakarus ( ne į Tolimuosius rytus ar Šiaurę),iškeitęs Lietuvą į sotų gyvenimą vienoje iš turtingiausių šalių, vedęs rusaitę, dėstantis rusų literatūrą anglakalbėje šalyje, neprisidėjęs prie nepriklausomybė atstatymo, neparlėkęs gimtinėn pirmą atgautos nepriklausomybės dieną kurti laisvos Lietuvos, galintis iš sočios kasdienybės kritikuoti ir dergti neišmanėlius, likusius Lietuvoje. Atspėkite - kas tai?

nežinantiems kas yra globalizmas (rudasis ir raudonasis fašizmai yra jo atmainos)vertėtų paskaityti Viliaus Bražėno knygą „Sąmokslas prieš žmoniją“.
Kas yra kosmopolitizmas, gerai apibrėžė M.Bulgakovas: šeštojo, Tėvynės jausmo neturėjimas arba jo praradimas.

Bravo, Arūnai, Jau senokai pastebėjau senstantį ponaitį Tomą ( bent jau internete skaitau viską, ką T. Venclova parašo ) vis nukrypstant nuo tikrovės "į pūdymus", vis labiau prarandantį sveiką objektyvumą...Lyg kažko bijotų, lyg kažkam "atidirbinėtų"...Gal dėl amerikoniškos pensijos stengiasi tas mūsų intelekto "bokštas" superpesimistiškai ir net mizantropiškai "varyt" ant savo tėvynės geriausių protų...Kartais pagalv oju, kad jis ( T.V.) jau senokai išsisėmė ir ...tiesiog pavydi kitiems...kad ir drąsos kritikuot sistemą...Ir iš kur pas jį tokios pretenzijos į absoliučią tiesą...Išlepinom mes jį...

šaunus atsakymas globalaus trockizmo propaguotojui venclovai, kuris jau nebėra lietuvis.

o mažiesiems siūlo "modernų" susinaikinimą.
Venclova,vertindamas lietuvių,lenkų, rusų,žydų (seniau dar vokiečių) santykius,sumaišo galios proporcijas. Būtų teisus jeigu rusų ,lenkų ,žydų (vokiečių) būtų tik Lietuvoje, panašiai kaip karaimų. Realybė gi visai kitokia,ir už vargšelių skriaudžiamų mūsų mažumų pečių visai netoli stovi daugumos, kiekybiškai,fiziškai ir kultūriškai nepalyginamai galingesnės už visą lietuvių tautą . Kodėl Venclovai taip rūpi mažumos tautų,kurioms lietuviai kuo mažiausiai tegali pakenkti ,o tie patys karaimai kažkaip rodos nė nešmėstelėjo kontekste ? Vadinasi Venclova užjaučia ir gina nuo lietuvių tik stipresnius už lietuvius?

darbas

dėkui administratoriui, kad pastūmė reklamas į šoną ir nebetrukdo skaityti straipsnių.

Dėkui už pareklamavimą:) Perskaičiau R.Gudaičio straipsnš. Gal kiek ir reiktų jį patrumpinti, bet visgi jis yra pats taikliausias iš visų. Na, kad ir ši citatėlė:

"Aš suprasčiau, jei dūstama būtų dėl tikrų mūsų gyvenimo blogybių: nekompetentingos ir diletantiškos valdžios, korupcijos ir nemeilės žmogui, savo tėvynainiui, dėl piktžaizdžių, gerai atrodančios oficialios tikrovės ir realaus gyvenimo. Į straipsnio kontekstą prašyte prašosi viena nutylima Antikos asmenybė – Periklis, juk Lietuvai reikia išmintingo valdymo, protingos ir atsakingos demokratijos. Periklio, to demokratijos tėvo, dvasios labai stinga „Šiaurės Atėnams“, ir, jeigu autorius dėl to dustų, reikėtų tučtuojau pasirūpinti deguonimi, kadangi būtų pataikyta pirštu į akį. Ne, aimanuojama, dejuojama, pergyvenama dėl Arvydo Juozaičio, Romualdo Ozolo, Vytauto Radžvilo – šie žmonės, esą, ne tik nepriima globalios ir liberalios ideologijos postulatų, bet ir drįsta ginčytis su jais, tais postulatais. Jie netolerantiški, archajiški ir nelaisvi. Dėl tokių pažiūrų laisvoje Tėvynėje autoriui kaip mat ima stigti oro, ir tai rimta Lietuvą kamuojančios negalios diagnozė."

arba šita:
"Leiskite „reflektuoti“ kai kuriuos teiginius. Kalbama apie dvi stovyklas – vieną mielą autoriui, neva artimą Sokratui ir antrą, o ši visokeriopai stoja už provincializmą, priešinasi eurointegracijai ir globalizmui, kuris esąs visuotinis, amžinas ir nekvestionuojamas gėris. Pirmoji simpatijų, privalumų, ateities šaltinis, antroji, esą, daug ką paveldėjusi iš sovietinės sistemos. Vienai nesigailima pagyrimų, antroji karikatūriška. Pirmoji, esą, niekados nerašytų „donosų“ (argi – o kas puola skųsti Lietuvą menkiausiai progai pasitaikius ir skaito pareiškimus iš eurotribūnų, kaip jiems, tikriems ir atsidavusiems Lietuvos europiečiams, sunku ginčytis Lietuvoje, kaip čia jų, vargšelių, niekas nesupranta, kliudo, kas trina rankas pirmai progai pasitaikius: štai dabar tai Europa jums pasakys! – pavadinkime tokį elgesį angliškai, tačiau jis liks nė kiek ne menkiau koktus)."

arba šita:
"Pamokslus, kokie santykiai turėtų būti su rusais, lenkais ir žydais, turėtų analizuoti tie, kurie lemia mūsų užsienio politiką. Man rūpi kitas aspektas. Kodėl mes, kodėl Lietuvos valstybė, esą, nuolatos klysta? Kodėl reikalaujama nuolatinių atsiprašinėjimų už nesamas nuodėmes? Gal mes nuo LDK laikų nesame tolerantiški kitoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms, gal mes nelaikome jų broliais? Gal mūsų įstatymuose ir praktikoje esama diskriminavimo ar nelygiateisiškumo apraiškų? Gal Lietuvos valstybė atsisako mokėti kompensacijas už prarastą turtą? Gal dešimtis kartų nebuvo apgailestauta ir atsiprašyta? Ar raidė „w“ pavardėse įrodo kažkokią skriaudą? Šie provokatyvūs Tomo Venclovos pasažai tikrai patiks užsienyje, o Lietuvoje jie gali prisidėti tiktai prie tautų santykių komplikavimo. Kam patinka pilti vandenį ant šito malūno rato, tas straipsnį laikys po ranka: teisingai lietuvis rėžia teisybę į akis lietuviams!
...Kai legenda dūsta, o gyvenimas vis tiek gražus, mes sugrįžtame į Šventaragio slėnį išsiaiškinti, ką pasakė išmintingasis Periklis su mylima savo Aspazija Nežinomam Lietuvių Diogenui, mastančiam Lietuviškoje statinėje ir kodėl stratego vėlei Lietuva neatrodo beviltiškas barbarų kraštas...
- Kol jūsų neišspausdino „The Economist“ ir kol apie jus nepranešinėja kas dešimt minučių ekstra žinių laidose visi lietuviški televizijos kanalai, kol netapote įžymybe ir žvaigžde,- maloniai tarė Periklis angliškai, - tol jūs esate, niekas, Diogenai."