INFORMACIJA; Kokiu teisiniu pagrindu Jaltos konferencija atidavė paranoikui J.Stalinui visą Rytų Europą?Kokiu teisiniu pagrindu Prūsijos gyventojai,apie 1,5 milijono senių,vaikų 1944 m buvo masiškai išžudyti?Tai yra karo nusikaltimai,neturintys senaties termino.Taip ir Vilniaus okupacija,buvo J. Pilsudskio suderinta su Vokietija,mainais už Dancigo koridorių. Lenkija teisiog buvo “įspirta” į Lietuvą.J.Pilsudskis buvo Vokietijos slaptai angažuotas.J.Pilsudskio Lenkija leido vokiečiams realizuoti Dancigo koridoriaus idėją ,todėl J.Pilsudskis yra vienas iš niekingiausių Europos politikų,klastingai okupavęs Rytų Lietuvą,mainais atidavęs vokiečiams Lenkijos pajūrio sritis.
Arvydas Damijonaitis

Į savo šaiką būtinai pasikviesk poną V.Landsberg ir pan V.Adamkovič su Božena.

Na tu ir debilas. Kaip kitaip galima pavadinti tą, kuris psichinio ligonio veiksmus irgi sugeba panaudoti tautinės nesantaikos kurstymui.

INFORMACIJA: “ Lenkų”,tomaševskių antilietuviška melo “politika” yra
aplaistyta lietuvių krauju:
Širvintų rajono Draučių kaime 1998m
vasario 15 d “tikras lenkas” L.ZAVISTONOVIČ dviem medžiokliniais
šautuvais sušaudė kaimynus,dešimt lietuvių ūkininkų su
vaikais.Tai yra " akovcų " vykdytos lietuvių valstiečių sušaudymų lenkų okupuotoje Rytų Lietuvoje " praktikos" tęstinumo pavyzdys.
Neapykantą,primityvų antilietuvišką fanatizmą skatina Lietuvos įstatymų
nepaisymas kai kuriuose Rytų Lietuvos miesteliuose ir kaimuose
(pavyzdžiui,užrašai okupacine lenkų kalba);
Lietuvos teritorijoje būtina užtikrinti Lietuvos įstatymų veikimą,provokatorius "lenkus" tomaševskius demaskuoti (rusų spec tarnybų priedanga,kolaboravimas).

koks gi tulzingas. Sakyciau pagal tema netgi labai tolerantiskas. Gaila, tik kad diskusijos nukrypo visai kiton pusen.

Kaip nusibodo stūgavimai dėl tirpstančios Lietuvos. Garbės žodis, gana.

Andrius Užkalnis, www.DELFI.lt
2011 gegužės mėn. 27 d.

Sakiau daug kartų, ir sakysiu vėl: nusibodot, jau skersai gerklės man su tais verksmais, kad Lietuvoje surašė žmones ir jų dabar mažiau, negu galvojot, kad kada nors bus.

Lietuvių tikrai sumažėjo. Pirma, kažkiek žmonių gyvena Vakarų Europoje ir Amerikoje. Kiek jų – niekas nežino, ir visi spėjimai ir skaičiavimai yra išlaužti iš piršto, nes visos pasaulio vyriausybės taip pat beviltiškai prognozuoja demografinius rodiklius, kaip girtas lietuvis Airijoje, vairuodamas neteisinga gatvės puse, laikosi eismo taisyklių. Vyriausybėms apskritai reikia uždrausti ką nors prognozuoti, nes viskas – nuo oro taršos ir šiltnamio efekto ir ozono skylės iki bulvių derliaus ir automobilių skaičiaus plente visada būna numatoma ir suplanuojama neteisingai.

Čia lygiai taip pat, kaip ir bukaprotiškos Britanijos valdžios prognozės 2004 m. prieš plečiant Europos Sąjungą – girdi, iš Rytų Europos atvyks nuo 5000 iki 13000 žmonių per metus. Daugiau žmonių atvyko per pirmą savaitę, bet šiandien jau visi apie tai pamiršo, o užvis labiausiai - vyriausybės ekspertai.

Žinote, kodėl nereikia nuo to gimstamumo gelbėtis? Todėl, kad čia ne mūsų unikali problema. Nesusitvarko niekas, ir mums viltis ne didesnė. Tai viso aptingusio, savanaudiško Vakarų pasaulio bėda. Žmonės nenori gimdyti ir auginti vaikų, nes jie nori gyventi savo malonumui. Lietuva ne vienintelė, kur krikštynų mažiau nei laidotuvių. Kol kas Lietuva tik tuštėja, bet Vakarų Europos šalys, kurios savo nelaimei sukūrė dosnias socialinės globos sistemas, tuščios nelieka. Jau šiandien Belgijoje populiariausias naujagimio vardas yra musulmoniškas. Britanijoje beveik trečdalis kūdikių gimsta šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų pats negimęs Britanijoje. Daugelyje tų šeimų namie angliškai nekalbama.

Ir jūs vis dar manote, kad mūsų lietuviškos bėdos ką nors labai nustebins? Čia panašiai, kaip paaiškėjus kokiai nors vaikų tvirkinimo ar medicinos darbuotojų aplaidumo istorijai. Iškart iš visų pusių pasigirsta: „čia taip tik Lietuvoje gali būti, durnių kraštas, genocidas, žmogėdrų valdžia“. Niekas nesako, kad prievartaujami vaikai arba neteisingais vaistais per aplaidumą nuodijami ligoniai – tai gerai. Tai yra baisu. Bet taip būna visur, ir visi bliaunantys ir vaitojantys apie tai irgi žinotų, jei nors kada nors atsiverstų kokį nors nelietuvišką laikraštį ir paskaitytų, kas darosi tose šalyse.

Lygiai taip pat faktas, kad po dvidešimties metų lietuvių odos spalva bus žymiai margesnė, ir bus mažiau mėlynakių ir šviesiaplaukių gali nepatikti, bet kovoti su juo beprasmiška.

Taip, tie žmonės irgi bus lietuviai, taip, jie irgi bus Lietuvos dalis, ir nereikia čia cypti, girdi „tikros Lietuvos nebus“, nes niekur neparašyta, kokia yra tikra Lietuva, išskyrus romantines svajones. Ir tikro lietuvio nustatyti neįmanoma nei pagal kraujo grupę, nei pagal kaukolės formą.

Ar mes galime pakeisti Lietuvos gyventojų skaičių, arba stabdyti ar greitinti to skaičiaus kitimą į vieną ar į kitą pusę? Atsakymas: ne, negalime, nebent draustume išvykti iš šalies. Kodėl? Todėl kad dar niekam tai nepavyko.

Jei kam nors, pavyzdžiui, prieš 100 metų pasakytų, kad Vilniuje po šimtmečio bus kalbama daugiausiai lietuviškai, tuometinis vilnietis turbūt būtų pakraupęs, kad tai „nebus tikras Vilnius“, nes Vilniuje juk tuomet lietuvių procentas buvo vienaženklis.

Kovoti ten, kur negali laimėti, yra ne tik beprasmiška: tai ir kenksminga, nes išeikvotas laikas ir pastangos dingsta negrįžtamai. Jie galėjo būti kam nors tikslingai panaudoti, bet nebuvo, ir tai yra praradimas.

Tiems, kas dabar kažką bamba apie strategijas ir ilgalaikius tautos saugojimo planus, reikėtų pasidomėti, kiek pasaulyje buvo bandyta demografinės inžinerijos, sakykim, po Antrojo pasaulinio karo, ir kiek tokių projektų pavyko. Žinote, kur demografiniai projektai būdavo sėkmingi? Tik ten, kur jie buvo vykdomi spygliuotos vielos arba kulkų pagalba.

Visi pavykę demografiniai projektai – tai baisybės ir karo nusikaltimai, nuo buvusios Jugoslavijos etninių valymų iki kokios nors Kambodžos, kur Mirties laukų vadinti kruvinais net neapsiverčia liežuvis, nes ten didžiausio pasaulyje demografinio rėmuose buvo išnaikintas trečdalis tautos.

Teigiamų pavyzdžių, kur kam nors nuo vyriausybės suprojektuotų planų būtų pasidarę geriau, tiesiog nėra.

Logiškas idėjos apie valstybinį įsikišimą patikrinimas būtų toks: ar mes galime pakeisti Lietuvos gyventojų skaičių, arba stabdyti ar greitinti to skaičiaus kitimą į vieną ar į kitą pusę? Atsakymas: ne, negalime, nebent draustume išvykti iš šalies. Kodėl? Todėl kad dar niekam tai nepavyko. Jei žinote kokią nors vietą pasaulyje, kur būtų įvykdytas panašus dirbtinis demografinis projektas be prievartos, prašau paminėti ją. Salėje tyla. Ar realu, kad Lietuva, laisva šalis, Europos Sąjungos narė, galėtų riboti laisvą savo žmonių judėjimą? Ne, nerealu. Tai ir viskas, temos pabaiga.

Kinijoje titaniška ir nenuilstanti vyriausybės kova su gimstamumu (nes šalis bijojo, kad neišmaitins augančio gyventojų skaičiaus), prasidėjusi 1978 m. kaip „vieno vaiko politika“, pasirodė silpna, apgailėtina ir neefektyvi palyginti su tuo poveikiu, kurį padarė visuomenės turtėjimas, masinis persikėlimas į miestus ir vaikų skaičiaus sąsaja su šeimos gerove, kuris augimą sutramdė ne blogiau, nei į kiemą atvažiavęs neplanuotai grįžusių tėvų automobilis išleidžia visą garą iš romantiškai įkaitusio jaunimo vakarėlio.

Todėl geriausia būtų dabar apsiraminti. Kaip besigydančiam nuo alkoholio priklausomybės, mums reikėtų prašyti Dievo, kad išmokytų priimti tai, ko negalime pakeisti, drąsos keisti tam, ką pakeisti galime, ir išminties, kad atskirtume vieną nuo kito.

Visgi reikėtų pasakyti ačiū Medeliui už šitą tulžingą tekstą. Komentarai šiam straipsniui galėtų tapti puikia medžiaga studijai apie mūsų tautos etnostereotipus.

Kai ptritrūkstama argumentų, tai belieka tik vimtelti kažką ne į temą ir ad hominem. Visai kaip paties minimiems komentatoriams.

Tik nepasprinkime nuo to savo kuklumo ir tolerancijos. Tik pasirodo straipsnis apie žydus, arba apie lenkus, ar apie musulmonus - komentarai net nenuodingi, jie pūlingi.

Niekas čia nekalba apie santvarką aplamai. Taip, Lietuva buvo autoritarinė valstybė, kokiomis anksčiau ar vėliau tapo visos Rytų Europos valstybės išskrus Čekoslovakiją. Tačiau Lietuvoje tautinių mažumų padėtis buvo daug kartų geresnė nei Lenkijoje. Pačių lenkų čia niekas negrūdo į kalėjimus už atsisakymą susilietuvinti pavardes, žydų pogromų nebuvo, jie galėjo laisvai veikti, o rabinai, kaip ir kitų konfesijų dvasininkai iš valstybės algas gaudavo. Apie vokiečių reikalus Klaipėdos krašte nė nekalbu, nors to pasekoje buvo užauginta gyvatė užantyje.
Dėl sąmoningumo lygio tai irgi tuftelę sumalei - bailių vadukų ir nupirktų sabotažininkų veiksmai absoliučiai nerodo bendro tautos sąmoningumo lygio. Koks jis aukštas Lietuvoje pasirodė pokaryje, kai tuo tarpu lenkijoje stalinizmo lenkiškoji versija buvo įvesta pakankamai lengvai.

gudrutis tas mūsų Nurcacis, apsiskaitęs lenkiškų vadovėlių šlykštukėlis. Sako, reikia vadovautis ne knygele, o faktų visuma, o visumą žino tik jis. Kaip ir apie lenkišką savimonę. Ar pamiršai, kaip Vilniaus regione buvo uždarinėjamos lietuviškoje mokyklos tarpukaryje? Arba kaip Armija krajova (tarp kitko, globojama ir apginkluojama nacių) žudė žmones vien už tai, kad kalbėjo lietuviška? Ir kaip čia atsitiko, kad kažkur toli Baltarusijoj dar buvo kalbama lietuviškai, o prie Vilniaus staiga 200 metų lenkiškai. Aukštesnė kultūra? Ar tai iš Lenkijos ji atėjo, o gal iš Vokietijos, iš Prancūzijos per Lenkiją?Taip, Vilnius sulietuvėjo, o kaip norėtum, dar įvežti 100 tūkst. lenkų į Liet. sostinę? Štai kur faktų visuma. Tai tu nenori jos matyti iš faktų visumos ištraukdamas demagogiją. Smirda.

visa bjaurastis yra ta, kad gina šovinistines ir revanšistines pozicijas labai rafinuotai ir sugeba taip išversti istoriją ir faktus, kad mažiau apsiskaitęs gali ir patikėti. Tai blogiau negu kvailys, bet žiūrint į ateitį anksčiau vėliau tokiu ir liks. Kaip Pilsudskis :)- be smegenų ir širdies.

Sakai Lenkija tarpukariu normali valstybė buvo? Tada ir Irakas prie Sadamo labai normali valstybė buvo. Aišku iki Stalinistinio gulago netraukė ir iki 3reicho dar tolokai buvo, bet netitulinės tautos tai kentėjo konkrečiai: tiek lietuviai, tiek baltgudžiai, tiek ukrainiečiai. O ir antisemitizmas buvo jei ne įteisintas, tai bet jau į jo apraiškas nebuvo rimtai žiūrima, kaip pvz į getto lawkowie (suolų getus) universitetuose, neoficialias kvotas į juos, reguliarius pogromus ir boikoto kampanijas ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Tad nereikia čia ginčuose su įvairiais lapūchais nukrypti į priešingą pusę. Joje irgi tiesos nėra.

Lenkijos imperiją atsatyti siekiantis Nurchaci's pasirinko nicką neatsitiktinai:

НУРХАЦИ (1559-1626) , маньчжурский (чжурчжэньский) хан. В 1616 основал династию Поздняя Цзинь. Вел войны с империей Мин.

Ką sako Nepriklausomybės atkūrėjai?---2010 rugpjūčio mėn. 16 d. 09:41 Lenkų žurnale V. Landsbergis išdėstė nuomonę, kad J. Pilsudskis lietuviams bendriausia prasme lieka nelaimės ir ilgalaikės žalos figūra, ypač „dėl 1920 m. Vilniaus, Lietuvos istorinės ir konstitucinės sostinės, užgrobimo jėga ir išdavyste, sulaužant sutartį“. „Jei ne ta klaida, abiejų šalių istorija būtų plėtojusis visai kitaip – išties, kur kas laimingiau. Lenkija tuomet laimėjo nedaug ir neilgam. Lietuva prarado daug ir ilgam. Taigi pralaimėjo abi valstybės, nes kiekviena neteko draugo, o netrukus abidvi pakliuvo į sovietų nelaisvę“, - teigė V. Landsbergis. Pasak politiko, abiejų tautų santaika buvo atkurta tik Solidarumo ir Sąjūdžio laikais, laiminant lenkų popiežiui Jonui Pauliui II.
„Toks nuo 1920 m. išlieka lietuvių akyse lenkų valstybės viršininkas J. Pilsudskis. Ką gi, save vadindavo lietuviu arba tuteišu, pakeliui gelbėjo (savo labui) Vilnių nuo bolševikų 1919-aisiais, – apie tai irgi žinome, – bet šie dalykai pasilieka mūsų sąmonės pakraštyje. Kas kita yra Römeriai, Giedraičiai-Giedroicai, Milošai – tuos turime širdyje“, - lenkų žurnalui rašė europarlamentaras.

Tegul tie lenkai čia gyvena, bet gyvena pagal Lietuvos įstatymus, o autorius teisus - pilšūdskis čia niekada nebus gerbiamas, kaip ir tie, kurie atėjo kartu su juo ir jo idėjomis. Juo labiau, kad beveik visa Suvalkija ir dalis Dzūkijos vis dar likę jo pasekėjų rankose.

O Vilnių mes "relituanizavome" iš naujo sovietinės okupacijos metais - nuo 1944 - 1945 metų. Bet "relituanizavome" ne atlietuvindami Lietuvos lenkus, o tik mechaniškai - atsikeldami čia gyventi iš lietuviškų rajonų, panašiai kaip rusai į Kaliningradą. Čia tiems smarkuoliams, kurie siūlo Lietuvos lenkams "nešdintis". Dovanokite, bet jie (Lietuvos lenkai) yra senovės lietuvių, gyvenusių šiame krašte jau Mindaugo laikais, palikuonys, ir ta prasme jie gyvena SAVO namuose. Nepatinka jie mums - galime pakuotis čemodanus ir varyti į savo Raseinius, Biržus ir Vilkaviškius. Arba išmokime civilizuotai sugyventi (čia taikau ir lenkų nacionalistams).

Tu ką, rimtai tiki, kad keli šimtai tūkstančių tautiškai susipratusių Vilniaus krašto lietuvių galėjo per kažkokių 19 metų (1920 - 1939) virsti lenkais? Taip nebūna, jei nutautėdavo tai tik vienetai. Štai Mažosios Lietuvos lietuvininkai ir po 700 vokiečių valdymo metų buvo išlaikę ir kalbą, ir savimonę, ir dabar būtų išlaikę, jei ne 1945 metų rusų įvykdytas Rytprūsių gyventojų genocidas. Arba kodėl tada mes netapome rusais per 120 carinės ir 50 sovietinės okupacijos metų? Ir kodėl tada mūsų lenkai per daugiau kaip 20 metų "neatlietuvėja"? O juk tarpukario Lenkija buvo normali valstybė - ne fašistinė ir ne komunistinė.
Kaip žmonės tiki nesąmonėmis.

Žinai, jaunuoli, istorija yra mokslas, o ne priedas prie kokios nors, kad ir "tautinės", ideologijos. O Lietuva nėra Papua - Naujoji Gvinėja, kurios istorija europiečiai pradėjo rašyti tik XX a. - prieš tai buvo tik žodiniai mitologizuoti čiabuvių prisiminimai apie savo protėvius.
Lietuvos ir jos regionų (įskaitant Vilniją) etninė istorija yra neblogai dokumentuota ir aprašyta įvairių tautų autorių. Supraskime vieną kartą, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vyko ir dabar vyksta etniniai procesai, dėl kurių kinta etnodemografinės proporcijos. Etninės teritorijos ir etninės sienos taip pat nėra nekintančios.
Jeigu vadovautis žinių visuma, o ne vien tik kažkokia knygele, tai pamatysime, kad kalbiniai ir tautiniai pokyčiai Pietryčių Lietuvoje prasidėjo jau XVI a. (tikrai ne nuo Želigowskio akcijos). Buvo taip, kaip buvo - lietuvių kalba jau nuo tų laikų (niekieno neužkariautoje Lietuvos valstybėje) palaipsniui traukėsi šiaurės vakarų link, užleisdama vietą gudų kalbai. Valstiečiai baudžiauninkai - ar jie kalbėjo lietuviškai, ar gudiškai - jokios tautinės savimonės tada neturėjo. Ją turėjo politinė klasė - bajorai, kurie irgi nepriklausomai nuo namuose vartojamos kalbos (lietuvių, gudų, vėliau - ir lenkų) laikė save lietuviais. Panašiai kaip dabar škotai, kurie tuo pačiu metu laiko save ir britais, tuometiniai Lietuvos bajorai buvo ir Lietuvos, ir visos Abiejų Tautų Respublikos patriotai.
Taip buvo maždaug iki XIX a. antros pusės pradžios, kai po baudžiavos panaikinimo prasidėjo vadinamieji tautiniai atgimimai - iš pradžių lenkų, o paskui - lietuvių ir gudų. Tautinių atgimimų esmė buvo tai, kad dabar "tauta" buvo laikomi ne tik bajorai, bet ir žemesnių luomų atstovai. Būtent jų pastangomis šnekamoji liaudies kalba įgavo sunorminta literatūrinę formą; atsirado poreikis suteikti jai oficialų statusą. Bet visa bėda tame, kad Pietryčių Lietuvoje lietuvių (taip pat gudų) tautiniai atgimimai pavėlavo - ir miestiečiai, ir aplinkinių kaimų valstiečiai jau buvo apsisprendė būti lenkais (dėl aukšto lenkų kultūros ir kalbos statuso). Taip bajoriškas Abiejų Tautų Respublikos patriotizmas mutavo į modernų lenkišką tautiškumą. O civilizuotame pasaulyje žmonių tautybė nustatoma ne pagal jų kilmę, o pagal tai, kuo jie patys save laiko, taigi pagal jų savimonę.
Taip kad nereikia pasakų apie XX a. pradžios lietuviškai kalbantį Vilnių ir jo apylinkes - tuo metu buvo išlikę tik atskiri kaimai, kur dar laikėsi lietuvių kalba (Gervėčiai, Lazūnai, Dieveniškės etc.). Į šiaurė nuo Neries/Vilijos jau apie porą šimtų metų buvo kalbama lenkiškai, į pietus - gudiškai (bet su lenkiška savimone).
Taip, čia Lietuva, bet čia kitokia Lietuva, ir todėl ją bei jos žmones reikia išmokti mylėti tokius, kokie jie yra - kitaip rizikuojame prarasti šį nuostabų kraštą.

Sakai, Leninas padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybei? Latvių gatvėje sėdi, padla, juk taip?