Naujienos
Pirmojoje dalyje prakalbome apie tai, kad „žydų kortą“ Maskva būtų linkusi išnaudoti prieš Lietuvą nei kiek ne mažiau džiugiai, nei paminklų reikalus Taline.
Ir nebūtinai pretekstu tampa paminklinio mastelio įvykiai. Štai „antros lietuvių religijos“ jubiliejuje kažko nepasidalino lietuvis Šarūnas Marčiulionis ir žydas Šabtajus Kalmanovičius. Ko nepasidalino – vienas Dievas težino. Tačiau tūlas Mauša Bairakas iš to išpūtė visatos masto incidentą. Pagal Bairaką, Marčiulionio išpuolis buvo antisemitinis: neva jis pasakė verslininkui, kad žydams ne vieta Lietuvos krepšinyje. Nors telekameros jokio antisemitizmo nefiksavo, Marčiulionis viešai atsiprašė – tai negelbėjo. O visur esantis E. Zurofas jau paskelbė pasauliui graudžių pareiškimų.
Kas jis - Mauša Bairakas? Pastaruoju metu spauda dažnai mini jo vardą. Šiek tiek (nors ir ne žydas būdamas), stebiu tai, ką viešoji erdvė praneša apie žydų gyvenimą Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo. Kažkaip anksčiau šio vardo nepastebėjau, bet gal esu neatidus. Žinau Simoną Alperavičių, žinau brolius Emanuelį ir Marką Zingerius. Teko skaityti kūrybą ir sykį sutikti Arkadijų Vinokurą. Girdėjau, kaip dainuoja Liora Grodnikaitė – akompanuojant Arkadijui Gotesmanui, atliekant Anatolijaus Šenderovo kūrinį... Na, nebent – pasufleravo patys žydai – Bairako pavardė šmėsteldavo ten, kur spauda gvildeno ginčų dėl nuosavybės Kaune peripetijas. O čia politinis reikalas – antisemitizmas Lietuvos krepšinyje! Ne juokai...
Maža to, nespėjo aprimti skandalas dėl Kalmanovičiaus, M. Bairakas vėl įskriejo į eterį. Šį kartą – pagrindinėje Nacionalinio transliuotojo analitinėje laidoje. Siužetas, parodytas „Savaitėje“, tiek aktualus šio straipsnio kontekste, kad privalau jį aptarti.
Taigi, š.m. balandžio mėnesio 9 d. žiūrovai išvydo M. Bairaką. Nacionalinio transliuotojo žurnalistė – siužeto autorė – jį pristatė kaip „Kauno žydų religinės bendrijos“ pirmininką. Jis pats prisistatė Lietuvos piliečiu. Čia pat M. Bairakas pranešė esąs čia su labai pilietiška misija. Nei daug, nei mažai, bet jis tenori, kad iš Simono Alperavičiaus (Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko) būtų atimtas ordinas, kurį pastarasis gavo prieš keletą metų. M. Bairakas dėl to norįs kreiptis į prezidentą. Kodėl reikia atimti? O gi todėl, kad tas nenaudėlis Alperavičius, sovietų gadynėje, yra parašęs antisionistinių tekstų bei negerai rašė apie prieškarinę Lietuvą. Kažką apie buržuazinę diktatūrą.
Televizijoje tuo metu buvo rodomos pageltusios brošiūros, kurias, pasak paties Bairako, jis neseniai gavęs iš draugų Izraelyje, pas kuriuos viešėjęs.
Šiek tiek nustebau, nes nežinojau, kad žydų valstybei nebegresia niekas, nebėra nei „Hamas“, nei „Hezbolah“, nei kitų bėdų. Visi rimti žmonės teieško Simono Alperavičiaus senovinių rašinių. Ar tik nebus tos brošiūros išnirę iš kokios nors Lubiankos archyvinių rūsių – gimė šventvagiškai „rusofobiška“ mintis?.. Toliau M. Bairakas ėmė ir sustiprino mano keistus įtarimus. Jam esą labai svarbu „išsiaiškinti su Alperavičiaus disertacija“. Tačiau ieškosiąs pastarosios (su draugais) ne kur kitur, o Maskvoje. Ir „ras“ – užtikrino M. Bairakas. 2 psl. >
Tomui 2007-06-01 00:03
Puikus straipsnis. Daug informacijos ir tiesos.
Tai kiek... 2007-05-31 15:57
Tai kiek ponas Tomai tau S. Alperavicus tau pazadejo ar Jus sieja kiti rysiai?????
Tomui Cyvui 2007-05-30 12:48
Ciniskas ir kvailas straipsnis
Išminčius Abejojančiam 2007-05-25 09:40
Viskas gan smulkiai ir nuosekliai surašyta Čyvo straipsnio pirmoje ir antroje dalyse, po to...