Naujienos
Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo reforma tampa permanentine.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje gana dažnai diskutuojama apie būtinumą įteisinti tiesioginius merų arba net seniūnų rinkimus. Deja, kur kas rečiau kalbama apie tai, kokios turėtų būti “visaliaudiškai išrinktų” merų ir savivaldybių tarybų prerogatyvos ir jų sąveikos mechanizmai, tarsi tai būtų neesminiai arba antraeiliai dalykai. Nenorom prisimeni vėlionio Gintaro Beresnevičiaus taiklų pastebėjimą, jog lietuviai dalyvaudami rinkimuose įsivaizduoja renką ne piliečiams atskaitingą valdžią, o genčių vadus (tiesa, tuomet buvo kalbama ne apie savivaldybių, o apie Prezidento rinkimus, tačiau tai nekeičia reikalo esmės).
Dėl sunkiai suvokiamų priežąsčių dar mažiau dėmesio visuomenė skiria kitam aptariamos problemos aspektui – Lietuvos administracinei teritorinei reformai arba, kas būtų tiksliau, ją ištikusiam paralyžiui. Taip teigti leidžia pasirinktas reformos modelis ir jos vykdymo tempai. Bet gal aš perdedu? Trumpam grįžkime į mūsų netolimą praeitį.
Prieš daugiau kaip septyniolika metų atkūrusi savo nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo iš sovietinės praeities, be kitko, ir komandinei planinei ekonomikai pritaikytą administracinį teritorinį suskirstymą. Suprantama, kad jis turėjo būti pakeistas, todėl jau 1992 metais Aleksandro Abišalos vyriausybė buvo parengusi visai realistišką šalies administracinės teritorinės reformos projektą, kuriame visą Lietuvos teritoriją buvo siūloma padalinti į 89 – 92 maždaug vienodo dydžio savivaldybes. Tokių kompaktiškų savivaldybių sukūrimas ne tik sudarytų prielaidas atsigauti sovietmečiu nugyventiems nedideliems miestams bei miesteliams ir priartintų (tame tarpe ir tiesiogine prasme) savivaldybių valdžia prie gyventojų, bet ir, kas svarbiausia, skatintų gyventojų bendruomeniškumą Deja,šiam projektui nebuvo lemta tapti kūnu, nes jis neatitiko nei vietinės, nei besiformuojančios (ar iš anų laikų užsilikusios ) “centrinės” biurokratijos gyvybinių interesų.
1992 metų pabaigoje Seimo rinkimus laimėjusi LDDP nukreipė procesą visai kita linkme. 1994 metais įsteigusi vienintelę naują Visagino savivaldybę, ji atsidėjo “makroprojektui”, kuris turėjo užtikrinti gerai apmokamų darbo vietų Seimo rinkimų barjero neįveikusiems bendrapartiečiams sukūrimą. Taip jau 1995 metais Lietuva praturtėjo “apskritimis” – teritoriniais monstrais, kuriems iš pradžių dar reikėjo sugalvoti kažkokias jų egzistavimą pateisinančias funkcijas. Dalis tų funkcijų buvo perimta iš savivaldybių, tokiu būdu ne skatinant teritorinės savivaldos plėtrą Lietuvoje, o ją varžant.
Tenka apgailėstauti, tačiau konservatoriai, visiškai pagrįstai kritikavę apskričių , kaip nereikalingos ir iš esmės parazitinės valdymo grandies, įsteigimą, kardinaliai pakeitė savo nuomonę po 1996 metais laimėtų Seimo rinkimų – tada pasikeitė tik pavardės ant apskričių valdininkų kabinetų durų.
Buvo per tuos metus pasiūlyta ir visiškai fantastiškų projektų. Pavyzdžiui, valdišką statusą turinti ir todėl, atrodytų, solidi įstaiga – Etninės kultūros valstybinės globos taryba rimtu veidu siūlė atsisakyti apskričių (ką galima būtų tik sveikinti) ir įkurti jų vietoje keturis regionus, arba sritis – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją. Beje, Klaipėdos kraštui buvo siūloma suteikti Žemaitijos subregiono statusą (autonomiją?). Buvo pridėtas net specialus žemėlapis, kuriame, pavyzdžiui, Vilnius buvo įjungtas į Dzūkijos srities sudėtį. Prisivažinėtume į Alytų įvairius reikalus betvarkydami… 2 psl. >
Petras 2007-07-05 20:36
Manau reiktų pradėti nuo seniūnų tiesioginio rinkimo, ir dideliuose miestuose padidinti...
Nurchaci to Povilas P. 2007-07-05 11:07
Tai gal susitinkam? Trokštu susipažinti iš arčiau. Fiziškai.P.S. Povilas P. - tai P.P....
Povilas P. Vade Mecumui, Nurchacui ir kitiems Lietuvos griovėjams 2007-07-05 11:00
Mes dar jus išsiaiškinsime, purvini paksopedai
Kėglis Boulingo kamuoliui 2007-07-05 00:17
Perskaičiau