Naujienos
Lietuvos Respublikos Prezidentui, Jo Ekscelencijai p. Valdui Adamkui
Nijolė Bražėnaitė – gydytoja, visuomenininkė, lietuviško sąmoningumo išeivijoje ugdytoja, įsipareigojimo nepriklausomai Lietuvos valstybei tradicijų puoselėtoja, jaunimo globėja ir jo prasmingos veiklos savosios šalies labui skatintoja.
N. Bražėnaite gimė 1923 m. rugpjūčio 26 d. Utenoje. Anksti mirus tėvui, o taip pat ir dėl Antrojo pasaulinio karo sąlygų, jai pačiai teko rūpintis išlikimu, atsiskyrus nuo artimųjų, vėliau – ir nuo savojo krašto.
1941 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune pradėjusi studijuoti mediciną, studijas baigė jau 1947 m. Leopoldo Franzeno universitete Innsbrucke, Austrija. 1948–1953 m. dr. Nijolė dirbo Nacionalinio kraujo transfuzijos centro ir Vėžio instituto Paryžiuje asistente. 1948 m. vasarą Paryžiuje ji susipažino su partizanine užduotį čia vykdžiusiu Juozu Lukša–Daumantu. Užsimezgė jų draugystė, pasibaigusi vestuvėmis 1950 m. liepos 23 d. Tuebingene.
Tačiau jau po savaites, 1950 m. rugpjūčio 1 d. jie turėjo išsiskirti. Išsiskyrė visam gyvenimui. Juozas Lukša grįžo kovoti į okupuotą Lietuvą, kur 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo, pakliuvęs į pasalą. Net 6 metus Nijolė nieko nežinojo apie savo vyro žūtį.
1953 m. JAV kongreso komisijos Sovietų okupacijos aplinkybėms Baltijos šalyse ištirti pirmininkas Charles J. Kersten susipažino su tuometine VLIK‘o sekretore Vokietijoje Nijole Bražėnaite-Lukšiene ir nuo tada ji tapo kongresmeno globotine. Ji svariai prisidėjo prie Ch. J. Kersteno komisijos veiklos efektyvumo. Tarpininkaujant Ch. J. Kerstenui 1954 m. jai buvo leista atvykti į JAV.
Jungtinėse Valstijose jai vėl teko iš naujo mokytis. 1959 m. ji įgijo teises gydytojo praktikai. Nuo to laiko N. Bražėnaitė-Lukšienė dirbo įvairiose New Yorko ligoninėse patologe, vėliau laboratorijų ir departamentų direktore. Drauge ji dirbo ir pedagoginį darbą – dėstė medicinos universitete.
Visą savo laiką, kuris likdavo nuo profesinės veiklos, N. Bražėnaitė-Lukšienė paskyrė lietuvybei puoselėti. Ji buvo VLIK‘o darbuotoja, Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos, Ateitininkų federacijos, Lietuvių katalikų mokslo akademijos, Pasaulio lietuvių katalikų organizacijų sąjungos, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio, Lietuvių katalikų religinės šalpos nare, dažnai – tų organizacijų valdybų nare. Pastaruoju metu ji yra Tautos fondo tarybos narė.
Nepamiršo dr. Nijolė ir savo artimųjų. Iki 1966 m. ji bylinėjosi su tuometinės Sovietų Sąjungos vyriausybe dėl okupuotoje Lietuvoje likusios motinos – vienišos našlės – išleidimo į Vakarus, susijungti su užsienyje esančiais šeimos nariais. Ir jai pasisekė tą bylą laimėti. Dr. Nijolės pastangomis ir lėšomis 2004 m. Dialogo kultūros institutas išleido knygą “Ir dar valandėlę…” (294 p.). Tai svarus, ryškus, įtikinamas dokumentas, liudijantis mūsų žmonių atskirties, vargo ir tautos tragedijos mąstą okupacijos metais. Ši knyga 2007 m. JAV išleidžiama jau ir anglų kalba.
Dr. Nijolė Bražėnaitė gebėjo jautriai ir kilniai atskleisti taip pat ir Juozo Lukšos asmenybę, pagarbiai įprasminti jo atminimą. 25-erius metus ji laikė paslaptyje savo susirašinėjimą su Juozu Lukša. 1977-aisiais, minint žymiojo partizanų vado 25-ąjsias žūties metines, N. Lukšienė prasitarė apie tuos laiškus ir net išdrįso kai ką iš jų pacituoti. Intelektualų ir bičiulių įtikinta dr. Nijolė sutiko pasidalyti Juozo Lukšos vidinio pasaulio atšvaitais. Taip atsirado epistolinio palikimo knyga „Laiškai mylimosioms“. Nuo 1980 m. iki 2004 m. išleistos jau 3 šios knygos laidos 2 psl. >
gabriele 2009-01-17 16:35
kodel niera vertimo