Pastaruoju metu mūsų spaudoje ir viešojoje mintyje nesunku pajusti vis labiau įsigalinčią tendenciją nuvertinti ikikarinę Lietuvą kaip esą defektyvią, atsilikusią, nedemokratišką ir visai kitaip netobulą, lyginant su dabartinės Lietuvos pasiekimais.
Paaiškinti šią tendenciją nėra sudėtinga – Vilnius, pirmą kartą tapęs tikra moderniosios Lietuvos sostine (juk sovietiniu laikotarpiu jis buvo viso labo tik administracinis sovietinės Lietuvos centras), turi pagaliau sukurti savo naująją legendą, galutinai nustumdamas į paraštę Kauną.
Kad ir kaip būtų, vis labiau knieti paklausti, ar tikrai nūdienos Lietuva visais požiūriais taip jau stipriai pranoksta smetoninę Lietuvą. Kad dabartinėje Lietuvoje esama daugiau demokratijos ir politinio pliuralizmo – taip, dėl to tikrai abejoti netenka.
Kad ir kokia netobula bei deformuota būtų mūsų politinė sistema, aiškiai stokojanti tikrų politinių partijų (o ne socioekonominių valdžios ėmimo ir išlaikymo darinių), tikros savivaldos (o ne vietvaldos) ir tikros viešosios erdvės (o ne kapitalo, politinės galios ir įtakos klikų užsakomos propagandos ruporų), ji vis dėlto neabejotinai pranoksta ikikarinės Lietuvos politinio gyvenimo kokybę – ypač po 1926 m., kada šalyje buvo paleistas parlamentas, nustojo normaliai funkcionuoti politinės partijos ir įsigalėjo cenzūra.
Dabartinė Lietuva neabejotinai pranoksta ano meto Lietuvą savo bendruoju ekonomikos ir kultūros potencialu – visiškai kito lygio kultūrinės institucijos, nepalyginamai daugiau išsilavinusių žmonių, nepalyginamai daugiau nei tada parašoma knygų, pastatoma teatro spektaklių ir panašiai.
Tuo metu keletas reikšmingesnių filosofijos ir istorijos tekstų vertimų – Friedricho Nietzsche’s „Taip kalbėjo Zaratustra“, Fustelio de Coulanges’o „Senovės miestas“ ar dvitomė Hippolyte’o Taine’o „Meno filosofija“ atrodė dideli laimėjimai. O juk šiandien jie kelia šypseną vien pagalvojus apie vakarietiškų akademinių tekstų vertimo kiekybę ir kokybę dabartinėje Lietuvoje.
Pagaliau net nesvarstau tarptautinių santykių ir saugumo aspektų – tai jau ne tik nūdienos Lietuvos politikų nuopelnas, bet ir bendroji Europos būklė, kurios nė iš tolo negalima lyginti su ano meto situacija, kada ne tik Europa, bet ir visos liberalios bei demokratinės vertybės patyrė krachą. Tad kalbos apie ES ir NATO čia būtų tiesiog neadekvačios – pasaulis tiek pasikeitė, kad mums būtų nerimta prisiimti nuopelnus už fundamentalius jo pokyčius.
Ir vis dėlto manęs niekaip neapleidžia mintis, kad ano meto Lietuva kažkuo buvo gražesnė ir europietiškesnė už dabartinę. Gal čia kaltos la belle époque liekanos bei bendras to laikotarpio estetizmas, persmelkęs smetoninę Lietuvą – gražūs žmonės (sovietmečiu man stiprų įspūdį darė žmonių veidai ano meto nuotraukose, stipriai kontrastavę su sovietinės Lietuvos žmonių veidais), neabejotinas stiliaus pojūtis, įspūdingos mados, net ir visos Europos mastu puiki modernioji ikikarinio Kauno architektūra. Man ano meto Lietuva atrodo gerokai estetiškesnė ir elegantiškesnė už dabartinę. 2 psl. >
Naujienos


















is JAV 2007-07-17 06:14
Gera, kad posaki 'bukim biedni bet teisingi' su isitikinimu kartoja Laima Mogeniene, Seimo ir...
zzz 2007-07-17 00:33
Geras bet liudnas straipsnis kuris atspindi tai ka ir as jauciu. Man atrodo kad prieskario...
aissa 2007-07-16 18:17
Tai ka dabar daryti, kad esame tokie neeuropietiski? Ir kodel butent sie kriterijai nagrinejami...
inž 2007-07-16 16:31
Gimiau 1942, todėl anos Lietuvos nemačiau. Prisimenu tiek, kad mano a.a. tėvas-valstietis...