Naujienos
Ar mes vis dar bijomės vokiečių? Vien uždavus tokį klausimą Europos Sąjungos kuluaruose kiltų susierzinimas ir nepasitenkinimas. Į jį priimta atsakyti šitaip: žinoma, ne! - rašo dienraštis „Financial Times“. Esą vokiečių baimė – tai atsilikimas, praeities atgyvena. Karas juk pasibaigė seniau nei prieš 60 metų.
Lenkija ES išsišokėle dabar tapo daugiausia dėl to, kad beatodairiškai pažeidinėja šį mandagumo susitarimą, pastebi dienraštis. Neseniai įvykusio ES valstybių vadovų susitikimo išvakarėse Lenkijos premjeras Jaroslawas Kaczynskis pareiškė, kad jo šalis turinti teisę į didesnį atstovų skaičių balsuojant, nes tai kompensacija už Antrojo Pasaulinio karo metais vokiečių nužudytus lenkus.
J. Kaczynskis nekeičia požiūrio ir pasibaigus ES viršūnių susitikimui. Jis perspėjo, kad „Vokietijoje dedasi labai negeri dalykai“ ir palygino dabartinę padėtį su prieškario Europos situacija, kuomet žmonės bijojo kalbėti apie vokiečių įtakos stiprėjimą. Vokiečiai įsiuto, rašo „Financial Times“. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris pareiškė, kad Lenkija nepagrįstai vadovaujasi „istoriniais prietarais“.
Kaczynskio argumentai iš tikrųjų skamba keistokai, o jo formuluotės mandagiam Briuseliui pasirodė pernelyg šiurkščios. Ir visgi jis iškėlė visai Europos Sąjungai svarbią problemą: ar iš tikrųjų Vokietijos klausimas Europai tėra tik praeities dalykas? – klausia „Financial Times“.
Pasak dienraščio, neabejotina, kad ES raidos pagrindu tapo siekis sulaikyti Vokietiją – paprastai tai mandagiai vadinama karo Europoje atsisakymu. ES ėmė formuotis šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį – viskas prasidėjo nuo Prancūzijos bei Vokietijos anglių ir plieno pramonės sujungimo. Šios dvi šakos buvo pasirinktos neatsitiktinai – tai buvo karo instrumentai. Pasak istoriko Tony Judto, šio proceso tikslas – „perimti išimtinę Ruro baseino ir kitų svarbiausių Vokietijos resursų kontrolę iš vokiečių“. Nuo pat pradžių Vokietija buvo Europos kasininkė, o Prancūzijai atiteko bene didžiausia šio proceso nauda. Vokietijos pasirengimas mokėti rodė, kad bendroji žemės ūkio politika – iki šiol viena iš brangiausių ES programų – iš esmės buvo paslėpta pokario reparacijų mokėjimo forma, teigia dienraštis.
Įsitvirtinęs įtarumas Vokietijos atžvilgiu ir toliau daro poveikį daugumai svarbiausių ES sprendimų. Euro įvedimas – pats svarbiausias iki šiol žingsnis siekiant ekonominės ir politinės integracijos – didžiąja dalimi buvo reakcija į Vokietijos susivienijimą. Prancūzijos prezidentas François Mitterrandas iš pradžių dėl to buvo supanikavęs. Tuomet Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis jį įtikino, kad vieningos valiutos įvedimas leis negrįžtamai įjungti Vokietiją į suvienytą Europą.
Tačiau nepaisant to Prancūzija ir toliau žvelgė į Vokietiją su nepasitikėjimu, rašo dienraštis. 2000 m. būtent prancūzai suvaidino vaidmenį, kuris šiuo metu atiteko lenkams – jie pasipriešino, kad daugiau gyventojų turinti Vokietija gautų didesnę įtaką balsuojant. Prancūzai pareiškė, kad svarbiausia ES įkūrimo pasibaigus karui sąlyga buvo lygybės tarp Prancūzijos ir Vokietijos išlaikymas. Dauguma vokiečių tokiais pareiškimais buvo nepatenkinti. Laikraštis „Frankfurter Allgemeine“ klausė: „Kodėl mes jau 50 metų spaudžiame vieni kitiems rankas virš Verdeno kapų, bet taip ir nesugebėjome įveikti senų įtarinėjimų? 2 psl. >
aissa 2007-07-19 12:36
Kad mums visiems toki supratima apie ano amziaus ivykius, koki turi kiekvienas vokietis. Gerbiu...
Savanoris 2007-07-18 20:04
Kodėl turime mes ir Europa bijoti vokiečių? Tai pati kultūringiausia Europos tauta, poetų ir...