Naujienos
Prieš 1967-ųjų Meilės vasarą gyvavo bytnikų karta, kurių kontrkultūrinis etosas buvo išreikštas Jacko Kerouaco knygoje „Kelyje“. 1957 išspausdintas Kerouaco sąmonės srauto padiktuotas romanas tūkstančius bendraminčių ieškotojų atvedė į San Francisko šiaurinį paplūdimį, bytnikų kultūros centrą. Kai prisidėjo LSD ir elektrinės gitaros, miestą įsupo nauja psichodelinio undergroundo banga. Ten buvusieji prisimena keičiančią psichodelinės patirties galią.
Jie, jaunų vaikinų ir merginų armija, užvaldė Vakarus ir netgi turėjo savo žygio maršų, tokių, kaip Scott McKenzie „San Francisco (Be Sure and Wear Some Flowers in Your Hair)“. Laikraščiai tai vadino „Gėlių vaikų invazija“. Koks šimtas tūkstančių jaunuolių vos pasibaigus mokslo metams atvyko į Meilės vasarą. Jau po Velykų miesto gatvės prisipildė vaikų iš visos šalies.
Bet tai nebuvo kokie nors poetai bytnikai, kokie jau važiavo čia anksčiau. Tai buvo purvini ir apiplyšę atstumtieji, ir juos, dieną ir naktį besibūriuojančius Haight Ashbury, visi pradėjo vadinti gatviniais žmonėmis.
Davidas Getzas: Man buvo 25 metai, ir aš išties maniau, kad žinau, ką gyvenime reikia veikti, kad aš išties žinau, kaip mokyti piešimo ir panašiai... O po to užsimečiau rūgšties... Sutikau Peterį Albiną ir sukūrėme grupę. Dar prieš prisijungiant Janis (Joplin) galvojau: „Tai jėga, aš daug ko išmoksiu, tapsiu šitos didelės scenos, dar tik kylančios, dalimi, ir patirsiu malonumą grodamas muziką“. Būdamas grupėje nebepaišiau. Nebebuvau mokytojas. Nebebuvau samdomas darbuotojas. Mano plaukai buvo ilgi. Pradėjau atrodyti kitaip, nei kiti.
Michaelis Rossmanas: 1965-ųjų pabaigoje prasidėjo roko šokių vakarai. Tai buvo pirmieji vieši renginiai vadinamoje kontrbendruomenėje, Haight Ashbury.
Prieš tai, kai tūkstantis ilgaplaukių keistuolių pasirodė pirmuosiuose Family Dog šokiuose, niekas nežinojo, kad mieste šitiek hipių. Šokiai pasirodė esą populiarūs ir greitai buvo perkelti į Fillmoro salę. Dar buvo atidaryti savaitiniai šokiai Avalono pokylių salėje, ir San Francisko roko undergroundo aukso amžius įsisiūbavo. Šokėjai, pagauti kvapą atimančio kaifo, grūdosi į sales, į pulsuojančius psichodelika šviesos šou. Didelė auditorijos dalis buvo apsvaigusi nuo LSD. Grupės dažniausiai taip pat. Kai kas vadino tai dionisiškais gentiniais ritualais.
Bob Weir: Palikau namus, kai man buvo septyniolika, ir patekau į tokią situaciją, kur galėjau pradėti gerą arba bent jau padorų gyvenimą, komunose darydamas tai, ko visada norėjau – kurdamas muziką. Buvo tiesiog nuostabu išėjus iš namų įžengti į tokią aplinką ir sugebėti taip gyventi. Mes buvome jauna menininkų komuna ir neturėjome kovoti tiek, kiek paprastai kovoja kiti jauni menininkai, nes kaimynystėje susikūrė didelė rinka, kurioje mes galėjome realizuoti savo kūrinius.
Stewart Brand: 1966 sausį mes padarėme Trips festivalį, ir per tris naktis atvyko apie 10 tūkst.. žmonių. Niekas nežinojo, kad pasaulyje tiek daug hipių, jau nekalbant apie Bay Area.
Revoliucija sklandė ore. Laisvamaniai ėmėsi socialinių veiksmų. Grupė žmonių iš Haight Ashbury, besivadinančių digeriais, pradėjo kasdien tiekti nemokamą maistą, pagamintą iš vietinių supermarketų ir restoranų maisto likučių. Digeriai greitai atidarė nemokamą parduotuvę, kur visos prekės buvo dovanojamos.
Vienas mano draugas skaitė knygą apie Gerrardą Winstanley'ų, anglų eretikų bendruomenės – tarp kitko, labai krikščioniškos – digerių – lyderį. Jie su kitu mano draugu, dalyvavusiu mimų trupėje, sukūrė manifestą ir priklijavo ant mimų trupės studijos durų. Kaip Martinas Liuteris, kuris savo 95 tezes priklijavo ant katedros durų. Daug žmonių prisidėjo prie idėjų, tokių kaip „viskas yra laisva – daryk ką nori“, skleidimo 2 psl. >
vytcka 2007-07-22 14:19
Smagus straipsnelis