“Aš didžiuojuosi mūsų Tėvyne, aš didžiuojuosi mūsų Lietuva” – kalbėjo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, švęsdamas Karaliaus Mindaugo dieną..
“Mūsų žodis yra girdimas ir svarbus” – teigė valstybės vadovas, žengdamas per savo antrosios kadencijos trejų metų slenkstį.
Mūsų Tėvyne, mūsų Lietuva didžiuojuosi ir aš, ir, žinoma, daugumas lietuvių, pritardami prezidentui, kad didžiuotis yra daug kuo. Tačiau pasididžiavimas iš tikrųjų yra ne tiek valstybė, kurią taip labai pabrėžia Adamkus, bet ją, aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje bajorų sužlugdytą, 1918 metais Vasario 16-tąją iš naujo įkūrusi ir 1990 metais Kovo 11-tąją atkūrusi lietuvių tauta, kuri šiandien, deja, vos ne šios Adamkaus vadovaujamos valstybės patvory.
Tai dar kartą, šalia nuolat mano paties stebimos ir žiniasklaidos aptariamos valdžių veiklos, akivaizdžiai įsitikinau aštuonioliktą kartą Tėvynę lankydamas ir šešias savaites joje pabuvojęs. Ne tokios Lietuvos tikėjausi, kurią per šį apsilankymą mačiau, o ji, deja, tokia yra daugiausia tik dėl jai vadovaujančių bei atstovaujančių pareigūnų arba nesugebėjimo, arba nepajėgumo, arba tiesiog nenoro jos labui dirbti. Ir ne “už dėkui” aukotis, kaip įvairių laikotarpių dėl jos kovoję ir mirę lietuviai, beje, kai kurie net ir jo neišgirdę, kaip, pvz., Lietuvos miško broliai partizanai, bet už didelius, o kai kurie už labai didelius atlyginimus, gretinant juos su jų vadovaujamų piliečių atlyginimais. Tad ar galiu aš jais didžiuotis? Ar gali jais didžiuotis Lietuvos valstybės kūrėja lietuvių tauta?
Juk niekam negali būti nežinomos lietuvių tautos tauriausių vaikų kovos dėl savo tėvynės laisvės ir valstybinės nepriklausomybės, prasidėjusios devynioliktojo šimtmečio vidury ir jų iškovota nepriklausomybė 1918 metais. Taip pat ir pogrindžio veikla pirmosios Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu, 1941 metų visuotinis lietuvių tautos sukilimas, priešnacinė veikla Hitleriui Lietuvą okupavus, vėliau dešimties metų partizanų karas prieš raudonąjį okupantą. Taip pat ir daugialypė pogrindžio veikla komunistams išžudžius partizanus bei kovos naujam laisvėjimui įsiplieskus praėjusio šimtmečio pabaigoje.
Primenu, jeigu kas dar nori užsimerkti: kovotoja - tik lietuvių tauta, tauriausi jos vaikai. Tad jie, ir tik jie, o nes kas kitas yra mūsų, visų lietuvių, visos lietuvių tautos ir jos sukurtos Lietuvos valstybės pasididžiavimas, ir tik jiems priklauso mūsų pirmoji padėka bei pagarba. Jos akivaizdinis įrodymas būtų tūkstantmečio proga, kartu su Valdovu rūmų atidarymu, atidengimas jų prisiminimui bei pagarbai pastatyto paminklo pačioje garbingiausioje Lietuvos vietovėje, sostinėje Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Kelis straipsnius dėl to paskelbiau išeivijos ir Lietuvos spaudoje, myniau takus šio aštuonioliktojo apsilankymo metu, mano minčiai pritarė ir pats Vilniaus meras per asmenišką pokalbi jo paties įstaigoje, bet… Grįžau į Lemontą įsitikinęs ir, be abejo, nusivylęs: žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklo Lukiškių aikštėje nebus. Laisvė, šviesa, džiaugsmas turi sklisti piliečiams iš šios vietovės, rašoma jau kažkieno sukurptame šios aikštės išvystymo plane. Tam tikslui numatyta išleisti net 45 milijonus litų. Ne, žuvusiųjų dėl savo tautos laisvės ir valstybinės nepriklausomybės lietuvių kovotojų, ypač partizanų, prisiminimo bei pagarbos jiems nereikia. Nors Vilniaus meras yra šios aikštės šeimininkas ir mano minčiai visu šimtu nuošimčių pritaria. Ir gnybia širdį iki pačių gelmių. 2 psl. >
Naujienos


















tikras lietuvis 2007-07-24 21:29
Ne paminklus reikia statyti,o žmonėms sąlygas,kad Lietuvoje galėtų pragyventi,o...
tikras lietuvis 2007-07-24 21:26
Ne paminklus reikia statyti,o žmonėms sąlygas,kad Lietuvoje galėtų pragyventi,o...
Šiukšlyno gynėjui 2007-07-24 14:13
"šiukšlyne gyvenančių lietuvių vaikui". Kas iš tikrųjų šiandien Lietuvoje...
Nekreipkite dėmesio 2007-07-24 13:53
Laikas nuo laiko pasirodo komentarai, pasirašyti pravarde "tikras lietuvis"....