Naujienos
Dickinsono kolegija
Mano pirmasis sąlytis su akademine Amerika įvyko 1993 m., man laimėjus IREX (International Research and Exchanges Board) stipendiją. Pasirinkęs Dickinsono kolegiją, kurioje profesoriavo Vytautas Kavolis, priartėjau prie savo didžiosios svajonės – dirbti kartu su žmogumi, kurį jau tada laikiau pačiu iškiliausiu lietuvių teoretiku, dirbančiu civilizacijų teorijos, lyginamųjų civilizacijos studijų ir kultūros teorijos srityse.
Dickinson College – tai viena iš vadinamųjų kolonijinių kolegijų, įkurta 1773 m. ir pavadinta Pensilvanijos valstijos gubernatoriaus Johno Dickinsono vardu. Tame pačiame Carlisle mieste veikia ir Johno Dickinsono vardo teisės mokykla (Dickinson School of Law), bet ji neturi nieko bendra su Dickinsono kolegija. Iš tikrųjų ši prestižinė teisės mokykla yra garsiojo Pensilvanijos universiteto (The Pennsylvania State University) dalis.
Carlisle mieste veikia ir garsi aukštoji karo mokykla – JAV kariuomenės karo kolegija (U.S. Army War College), su kuria man teko visai netikėtai susidurti tada, kada jau vėliau – užbėgu maloniesiems skaitytojams už akių ir iškart pasakau, kad tai įvyko 1999 m. – susipažinau ir susibičiuliavau su aukštu Latvijos karininku Gaidžiu Zeibotu ir jo žmona Dzintra.
Grosadmirolas Gaidis Zeibots, šiandien vadovaujantis visoms Latvijos karo pajėgoms, tais metais tapo pirmuoju Baltijos šalių karininku, patekusiu į šios kolegijos šlovės galeriją. Kadangi jam buvo leista į iškilmes pasikviesti savo bičiulius, į šį garbingą ratą, kartu su būriu latvių išeivių JAV, patekome ir mes su mano žmona Jolanta.
Ilgai nekomentuosiu laimingų – gal net pačių laimingiausių – mano gyvenimo metų, kurie man padovanojo draugystę su genialiu lietuvių sociologu. Vytauto Kavolio dėka aš išmokau rašyti tekstus akademiniams Vakarų žurnalams, iš jo aš gavau pačias svarbiausias teorinės ir akademinės meistrystės pamokas redaguojant, rašant, kritikuojant, diskutuojant, o galiausiai ir susibičiuliaujant arba ramiai išsiskiriant – šitos Vytauto pamokos man buvo tokios svarbios, kad neperdėdamas galiu pasakyti, jog be šio didžio žmogaus nebūtų ir manęs.
1993-1994 mokslo metus praleidau Dickinsone kaip tyrinėtojas – skaitydamas, rašydamas ir padėdamas Vytautui redaguoti tekstus „Metmenims“. Sykiu sužinojau, kad vienam semestrui gavau Fulbrighto dėstymo stipendiją. Laimingas likau Dickinsone 1994 m. rudens semestre iki 1995 m. vasario ir pradėjau dėstyti tris kursus – du vienas pats (tai buvo „Lyginamosios civilizacijų teorijos“ ir „Ideologijos ir utopijos“), o trečią („Istorijos filosofija: Rusijos atvejis“) kartu su savo kolega ir bičiuliu iš Dickinsono Filosofijos katedros, profesoriumi Philipu Grieru.
Gan greitai supratau, kad kaip danguje, taip ir žemėje – visur esama gerų ir prastų studentų, bet jei jau laisvųjų menų kolegijoje susiduri tikrai su inteligentiškais ir aukšto motyvacijos lygio studentais, patiri didelį akademinio darbo komfortą. Didelis dėstymo krūvis tokioje kolegijoje yra tik viena darbo pusė – kita prasideda po paskaitų, kada tenka individualiai dirbti su reikliais ir itin žingeidžiais studentais 2 psl. >
Tomas 2009-04-15 23:17
labai įdomu ir prasminga. O piktieji internautai pyktį pasilaikykite sau.
Laura 2007-08-02 12:01
Taj wat siaubūnaj jūs
nuoširdžiausias palinkėjimas 2007-08-01 20:53
Ū-tiu-tiu- tiū.., koks fainulka, net amerikėj buvai. Sakai, patiko... Tai ir palinkėjimas...
Imigrantas 2007-08-01 15:24
Is JAV grizta tik nevykeliai ;)