Naujienos
Ne tik Vilniuje, bet ir kitur Lietuvoje jau galime pasimėgauti kiniškais, indiškais ir kitų tautų kulinariniais pasiekimais. Kulinarinė įvairovė yra geras dalykas, bet, manau, retas būtų patenkintas, jei užsienietiška virtuvė išstumtų cepelinus, bulvinius blynus bei šaltibarščius. Pasimėgavę egzotika daugelis mėgstame sugrįžti prie to kas įprasta. Ne tik dėl įpročio – juk, galų gale, tai tiesiog skanu.
Nenoriu užtempti šios kulinarinės metaforos - ji tik įvadas pastebėjimui, jog knygų pasiūloje atsitiko kažkas panašaus. Pasiūla milžiniška, pasirinkimas kuo įvairiausias, galime paskaityti apie gyvenimus, kurie klostosi švedų, japonų, prancūzų, net eilėje Afrikos visuomenių. Be abejo tai gerai, tačiau apie mūsiškę visuomenę nelengvai ką sužinosime, net lietuviška autoriaus pavardė nėra pakankama nuoroda, būna tose knygose ir apie Tibetą, Kroatiją ar Londoną, o daugiausia - apie autoriaus kančias.
Iš kritikos nedaug naudos. Tvirtinimas, kad jos iš viso nėra, šiek tiek perdėtas. Ji yra, bet neatlieka pagrindinės kritikos užduoties - netaupo laiko. Ji selektyvi, neapžvelgia visos knygų pasiūlos, daug ką visai praleidžia, kad ir mano mėgstamus detektyvus. Tenka rinktis pačiam.
Trumpa digresija: kodėl dažnai renkuosi detektyvus? Jau kuris laikas nusibodo skaityti apie autorių kentėjimus, ir ne tik lietuvių autorių – visų.. Detektyvinis žanras užtikrina, jog dėmesio centre atsiras ne autorius, o visuomenę (ar jos dalį) sukrečiantis įvykis. Po to seks to įvykio pasekmes aprašantis tekstas. Kiek įtikinamai pavyksta, priklauso nuo autoriaus sugebėjimų, tačiau šiame žanre ir mažiau profesionalaus autoriaus tekstas gali suteikti skaitymo malonumo ir naudingos informacijos.
Štai todėl, kai knygyne nebežinau ką rinktis, pirmiausia peržiūriu detektyvus. Nors patys mėgstame save gąsdinti, jog nėra baisesnių nusikaltėlių negu mūsiškiai, prozoje tai neatsispindi. Skaitydami tokio pobūdžio tekstus daugiau sužinosime apie Londono, Niujorko, Maskvos bei Sicilijos nusikaltėlius. Tačiau pastaruoju metu teko nustebti. Spręskit patys: ar lentynoje pastebėję Pavelo Borkovskio „Lizdų ardytoją“ arba Zurabo Džavachašvilio „Imperatoriaus mįslę“, suprastumėt, jog tai tikrai yra „lietuviškos“ knygos?
O visgi taip yra. Verta pabrėžti, jog abi knygos parašytos ne tinginių vakariečių, kuriam šovė galvon vietoj „Transilvanija“ parašyti „Lithuania“. Štai tuomet pasitaiko keisčiausių kuriozų, kai aprašomieji vietiniai gyventojai minta arkliena, o prie progos paragauja ir žmogienos. Ne Lietuva jiems svarbu, o skaitytoją šiurpinanti egzotika. Abejose minėtose knygose viskas kitaip - rašoma apie realią, mus supančią aplinką, pasakojimų laikotarpis užkabina ir dabartį, ir mūsų regiono praeitį.
Abu autoriai yra mūsų bendra piliečiai. Pavelas Borkovskis, gimė ir augo Nemenčinėje, Zurabas Džavachišvilis didžiąją dalį savo gyvenimo praleido Lietuvoje. Abu iš teisėsauginės aplinkos: P. Borkovskis buvęs prokuroras, dabar teisėjas, Z. Džavachišvilis yra Policijos Viešųjų ryšių skyriaus komisaras. Jų profesija rašytojiškame kontekste svarbi, nes tekstams suteikia autentiškumo 2 psl. >
to 12 2007-08-06 10:53
ir zinoma ta "tiesa" kazhkuo labai siejasi su detektyvais ir apskritai siuo straipsiu....
to 12 2007-08-06 10:47
ir zinoma ta "tiesa" kazhkuo labai siejasi su detektyvais ir apskritai siuo straipsiu....
12 2007-08-06 07:37
Ne apie save, o apie visas kitas moteris, pasakiau gera tiesa
12-ajai 2007-08-05 15:12
Jūs čia apie save?