Prezidentas Valdas Adamkus „už nuopelnus Lietuvai“ valstybiniais žymenimis šiais metais apdovanojo dvi išraiškingas asmenybes: Holivudo Šlovės alėjoje grindinio žvaigždute įamžintą lietuvių kilmės aktorę Rūtą Lee Kilmonytę ir kuklią gydytoją, jokių pėdsakų „amerikietiškame grindinyje“ neįspaudusią, tačiau lietuviškojo sąmoningumo dirvonus kantriai ir ištvermingai jau dešimtmečius purenančią visuomenininkę Nijolę Bražėnaitę Paronetto.
Pirmoji yra garsi tuo, kad jos draugu buvo Frankas Sinatra, „atidaręs jai duris į Holivudą ir leidęs apeiti Marlene Dietrich“, kad jos „geriausia draugė yra milijardierė Paula Kent Meeham“, kad nuo aktorės „nė per žingsnį nesitraukia jos vyras Webas Lowe“...
Rūtai Lee Lietuvoje buvo patiestas raudonas kilimas, laikraščiai ir žurnalai buvo pilni jos nuotraukų, pasikalbėjimų, prie jos glaudėsi fotografuotis politikai bei kiti visuomeninį nereikšmingumą juntantys asmenys, televizijos operatoriai fiksavo bemaž kiekvieną Holivudo aktorės žingsnį Lietuvoje. Nacionalinis transliuotojas susuko net penkių dalių dokumentinę apybraižą „Rūta Lee. Penki vakarai Vilniuje“, kuri pradėta transliuoti šv. Velykų išvakarėse, nelyginant tokia proga prideranti Geroji naujiena, lyg Prisikėlimo varpų gausmas.
Nijolė Bražėnaitė Paronetto tokio žiniasklaidos ir politikų dėmesio, žinoma, nė iš tolo nesusilaukė. Tiesą sakant, ir ko gi žmogus, neturintis draugų milijardierių, šiais laikais pas mus gali tikėtis? Argi bus jis įdomus tiems, kuriems turtas yra vienintelis žmogiškosios vertės matas?
Jokiu būdu nenoriu čia priešpastatyti Rūtos Lee ir Nijolės Paronetto asmenybių. Abi jos, kiekviena savo srityje, gyvenime daug pasiekė, abi išliko lietuvių tautos narėmis, kiekviena pagal savo galimybes garsino Lietuvos vardą ir reprezentavo lietuvių tautą svetimtaučių akyse okupacijos metais, nusipelnė Lietuvos valstybės dėmesio ir vertai buvo apdovanotos. Ir jos tikrai nėra atsakingos už tai, kaip ir kokiu mastu Lietuvoje apie jas buvo rašoma, kalbama ar rodoma. Greičiau tai – mūsų pačių dvasinės savijautos atspindys.
Apie Rūtą Lee vargu ar galima ką pridurti, ko spauda dar nebūtų pasakiusi. Tuo tarpu apie Nijolę Paronetto ne vienas Lietuvoje visiškai pagrįstai galėtų klausti: o kas ji tokia apskritai ir kodėl ji buvo apdovanota?
Jei pasakyčiau – už meilę, už ištikimybę, už kantrybę, už ištvermę, už pasiaukojimą – ar likčiau suprastas?
Dažnai susimąstau: kodėl Lietuva tokia nelaiminga, išsivadavusi iš okupacijos ir atgavusi teisę pati spręsti savo likimą? Juk pagal daugelį socialinių kriterijų, kaip liudija apklausos, lietuviai yra vieni didžiausių, jei ne patys didžiausi pesimistai iš visų Europos Sąjungos valstybių piliečių. Ir tai nepaisant to, kad Lietuva, pagal pragyvenimo lygį, patenka į penktąjį dešimtuką iš beveik dviejų šimtų nepriklausomų pasaulio valstybių. Vadinasi, daugiau kaip 150 pasaulio valstybių gyvena už mus skurdžiau, tačiau ne vienos jų gyventojai, spėčiau, jaučiasi laimingesni nei lietuviai. Kokios priežastys 2 psl. >
Naujienos


















credit rebuild 2008-05-02 06:43
hello nice site!http://theodorejlacour52.blogspot.com
TT 2007-08-10 19:19
Tapkinio prezidento klausimas iki šiol nutylimas.Užsienio moterų apdovanojimas,daug kam LR...
inž 2007-08-07 06:40
Malonu, kad Valiušaitis parašė apie Nijolę.
*** 2007-08-07 01:57
Myli ir džiaugiasi tas, kuris laimi, o pralaimėjusiam - nusiminimas ar neapykanta. Emocijas...