Naujienos
Pokalbis apie šį bei tą su rašytoju Tomu Arūnu Rudoku (nuotraukoje) naujutėlaitės knygos skambiu pavadinimu „Pornomūza“ pasirodymo proga
Apie knygą
Su Tomu A. Rudoku mudu seni bičiuliai, ir vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Todėl, sutarę susitikti jaukioje Vilniaus senamiesčio kavinėje, į susitikimą abu atėjome pusvalandžiu anksčiau. Tačiau išsiblaškę po skirtingus kavinės kampus nepamatėme vienas kito. Tiesiog kantriai lūkuriavome ir tiek. Galbūt apskritai tądien nebūtume susitikę, jei ne kolega Darius Pocevičius, netyčia užklydęs į tą pačią užeigą ir sėkmingai mus subūręs krūvon.
Nedelsdamas įjungiau diktofoną ir paprašiau papasakoti apie naująjį (kišeninį!) romaną „Pornomūza“. Tačiau apie savo kūrinį T. A. Rudokas nebuvo linkęs kalbėti, jis pasakė tik tiek: „romane viskas parašyta.“ „Apie knygą aš tau nieko nesakysiu. Nieko! Supratai?“ – vėliau tepridūrė, ir skaudžiai prisiminė metus, praleistus „kurorte“ (šitaip švelniai rašytojas pavadino pataisos darbų koloniją Kybartuose), o konkrečiau – apie paras karceryje. Neslėpdamas apmaudo T. A. Rudokas kalbėjo, kaip tekdavę leisgyviam grįžti su visa savo manta, o tai būdavę ypač sudėtinga, mat per paras, praleistas karceryje, nuteistasis palengvėdavęs bent penkiolika kilogramų ir visiškai netekdavęs jėgų.
Meluočiau sakydamas, kad autorius buvo visiškai abejingas savo knygai. Anaiptol. Jis mikliai atėmė maniškį romano egzempliorių ir čia pat pardavė šiuo metu neveikiančios „Suokalbio“ kavinės senbuviui, kuriam niekada netrūksta šlamančiųjų. „Tenka pačiam pardavinėti knygas. Juk žinai, kokie dabar honorarai“, – paaiškino. O kai paprieštaravau, kad jis pardavęs maniškį egzempliorių, pažadėjo kitą dieną grąžinti. Beje, prasitarė jau pardavęs keturias knygas po 10 litų.
Apie žmones
„Sėdint kolonijoje, Jurgiui atrodė, kad laisvėje bus viskas kitaip. Tačiau jis pats pasikeitė, o pasaulis – ne. Žmonės liko tokie patys. Arba tapo dar blogesni“, – rašoma „Pornomūzoje“. Tiek romano herojus Jurgis Mitkis, tiek ir kūrėjas piktinasi niekaip neišsenkančia mūsų visuomenės agresija. T. A. Rudokas pasakojo, kaip kartą jam teko muštis su gatvėje sutiktu nepažįstamu rusu. Šis teigęs, jog dangus yra žydras. „Ne, – juokais paprieštaravo Tomas, – dangus nei žydras, nei mėlynas, jis yra giedras!“ Ir to pakako, kad įsižiebtų konfliktas...
Apie pagirias
Degtinę su kava maišiusio ir tokį kokteilį uoliai vartojusio pašnekovo pasiteiravau, kaip jis ginasi nuo pagirių. Jeigu visiškai nėra pinigų, tuomet tenka gerti vandenį iš krano, – T. A. Rudokas atviravo, — nors paprastai keturiomis ropojąs iki kiosko ir pasistengiantis kaip nors įsigyti butelaitį dantų eleksyro, populiaraus tarp pigių svaigalų vartotojų. Jeigu pinigėlių nėra, troškulio kamuojamam rašytojui tenka pasitelkti savo iškalbą bei vyrišką žavesį. Tačiau ginantis nuo pagirių nepakanka tik įsigyti svaigalų, reikia dar kaip nors išsisukti nuo „bendražygių“, kurių prie kiosko dažniausiai netrūksta. Pamaniau, kad jeigu žmogus nuolat vartoja skystį skalauti dantims – jo dantys turėtų būti ypač sveiki. Į tai T. A. Rudokas atsakė: „Neturiu aš jokių dantų iš viso! 2 psl. >
asdfghjkl 2009-05-24 01:55
tevuks pasielge eilin kart kaip o sese galetu buti ir gailestingesne,...
asdfghjkl 2009-05-24 01:44
Net jumoro nesuprantate: RUDOKAS turi dantis, kurių pavydėt gali!! Nesuprantu, kokio bybio...
Vorė 2007-10-11 21:06
Dviejų py...ų reklaminis straipsnelis. Apie knygiūkštę, kurią į rankas imti šlykštu....
Vilma 2007-10-11 13:31
Jėzau, apsimyžęs, dvokiantis, bedantis Rudokas dingo kavinės tamsoje su trim žaviom...