Naujienos
Kosmopolitiniame ir koprodukciniame Lietuvos NOBT repertuare Lietuvos kūrėjų pavardės – įvykis, vertas dėmesio. Režisieriaus Jono Jurašo režisuota Christopho Willibaldo Glucko opera „Orfėjas ir Euridikė“ – jau trečias šio režisieriaus darbas Vilniaus operos scenoje po Giuseppes Verdi „Aidos“ ir Broniaus Kutavičiaus „Lokio“.
Šiandieninis operos žiūrovas ir klausytojas į teatrą eina ne sužinoti istorijos, o pasiklausyti muzikos ir dainininkų, panardintų į režisieriaus, scenografo ir šviesų dailininko sukurtą aplinką, kuri dabartiniame teatre jau senokai praradusi stilistinio vieningumo ir nuoseklumo sampratą. Galų gale ir pats bet kokio pastatymo vertinimas nebetekęs vieningų kriterijų, daugiausia dėmesio skiriant atlikėjų – muzikantų bei dainininkų – meistriškumo analizei.
Kiekvienas operos režisierius ir dailininkas savo kūrybingumą demonstruoja, savaip perskaitydamas libreto remarkas ir veiksmo vietos aprašymus – J. Jurašas ir scenografas Andrzejus Strumillo mitinę operos veiksmo vietą perkėlė į gana lengvai atpažįstamą Rugsėjo 11-osios griuvėsių aplinką, o pragare savo mylimosios ieškantį Orfėją sutapatino su terorizmo pasekmių pragare žuvusiųjų ieškančiais gelbėtojais. Daugybė detalių, atskleidžiančių šias aplinkybes, naudojamos ir režisūroje (Glucko partitūrą papildant apokaliptiniais griuvėsių garsais), ir scenovaizdyje (dangoraižių fragmentų projekcijos, šonuose styrančios gelžbetonis konstrukcijos), ir kostiumuose (ryškiomis spalvomis rėkiantys gelbėtojų drabužiai, jų šalmai su žibintuvėliais, kraujuoti tvarsčiai).
Greta šių istorinių, kad ir stilizuotų aktualijų – apibendrintos kultūrinių simbolių citatos, Kazimiro Malevičiaus „Juodo kvadrato“ erdvinis variantas, monumentalūs gedėtojų drabužiai, didžiulės gėlės, balkšvi, plazdenantys vėlių siluetai.
Visi šie skirtingi elementai netrukdė sekti veiksmo ir ieškoti bei surasti tiesioginių ar paslėptų asociacijų, kurias norint galima ir ciniškai interpretuoti – kaip iš viršaus krintančias žuvusiųjų iškamšas, nuovargį ir išsekimą imituojančių „gelbėtojų“ eiseną ar ant lyno kabantį Amūrą su žibintuvėliu ant šalmo (ko verta vien jau jo atbulinė eiga).
J. Jurašas rūpinosi turtingu, su įprastine operos statika diskutuojančiu reginiu, todėl spektaklyje nemaža plastinių, choreografinių elementų, kuriuos sukūrė Vesta Grabštaitė. Ne visi jie tolygiai įdomūs, tačiau surasta keletas įsimenančių režisūrinių-choreografinių sprendimų – pavyzdžiui, vėlių pasirodymas tarp gedėtojų, taktiškai prabylant apie tai, kad kiekvienas turi po savo Euridikę, kurią svajoja parsivesti atgal iš požemių karalystės. Baltųjų vėlių siluetai – sulenkti keliai, alkūnės, aštrūs riešai ir keltys – primena ir rytietiškus, ir graikiškus ikonografinius motyvus, o erdvinės kompozicijos (slystantys siluetų pasikartojimai tai kairėn, tai dešinėn, kubo ekrane ryškėjantys šešėlių siluetai), nors lyg ir jau kažkur matytos, kartais leidžia apčiuopiamai pajusti antrąją spektaklio realybę 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.