Naujienos
Apie fanatizmą ir jo išgydymo galimybes dar kartą susimąsčiau ką tik pasibaigusioje 2007 metų Geteborgo knygų mugėje, nuėjęs į dvi diskusijas su įžymiu (ir, deja, į lietuvių kalbą dar neišverstu) Izraelio rašytoju Amosu Ozu.
Kadangi fanatizmo problemai esu neabejingas (man ją yra tekę teoriškai svarstyti, o ir būsimojoje savo knygoje apie įaudrintą tapatybę taip pat ketinu jos imtis), šios diskusijos buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis Geteborgo knygų mugėje – beje, ji yra gerokai turtingesnė savo seminarų turiniu ir mažiau komercializuota nei Vilniaus knygų mugė.
Amosas Ozas pristatinėjo į švedų kalbą išverstą savo eseistikos rinktinę „Kaip išgydyti fanatiką?“, todėl visas jo kalbėjimas ir buvo sunertas ant šios temos siūlo. Beje, kaip ir daugelis kitų garsių Izraelio politikų ir intelektualų, Ozas yra litvakų kilmės – jo tėvas iki išvykimo į Palestiną prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno ir studijavo literatūrą Vilniuje.
Ozas apie save kalbėjo nedaug, bet paminėjo keletą įdomių detalių, iš kurių išryškėjo fanatizmo temos pasirinkimas bei aktualumas jam pačiam. Jis gimė 1939 metais britų valdomoje Palestinoje ir buvo auklėjamas dešiniojo sionizmo dvasia, nuo vaikystės būdamas šventai įsitikinęs, kad žydai visada ir visur yra 150 nuošimčių teisūs, o visas likęs pasaulis jų atžvilgiu yra 150 nuošimčių neteisus.
Tokį mažojo Amoso Klausnerio (tai jo pirmoji pavardė) įtikėjimą – arba ankstyvą fanatizmą, paties Ozo žodžiais tariant – sugriovė du žmonės. Pirmasis buvo britų policijos seržantas (tuo metu, kaip atrodė, priešas), su kuriuo berniukas užmezgė bičiuliškus santykius ir pradėjo mokytis anglų kalbos (seržantas gi iš mažojo savo bičiulio pramoko hebrajiškai).
Bičiulystė su priešu tapo didžiąja gyvenimo pamoka, kad tavo priešas nebūtinai turi būti su ragais ir iltimis – priešingai, priešas gali būti malonus žmogus, savo asmenybe ir gyvenimu niekuo dėtas dėl tarp jūsų atsiradusios bedugnės. Pastaroji juk galėjo atsirasti dėl jo valstybės politikos, ideologijos arba atsitiktinumo – kad ir tokio, kaip patekimas į kariuomenę arba gimimas netinkamu laiku. Juk pakanka nebūti šauktinio amžiaus, kad nebūtum mobilizuotas, neitum į kariuomenę, nedalyvautum kare ir netaptum tau visiškai nežinomos ir niekuo nenusikaltusios tautos priešu.
Antroji gyvenimo pamoka, padėjusi Ozui atsikratyti vaikui būdingo juodai balto pasaulio suvokimo ir ankstyvo fanatizmo, buvo beviltiška dvylikamečio meilė aštuoniolikos metų merginai – su ja bendraudamas mažasis Amosas, pasak jo paties, atsikratė berniukui būdingo moters, kaip nepažįstamos ir nesuprantamos būtybės, mistifikavimo.
Ozas atmetė iliuziją, kad fanatizmas yra kažkokių išskirtinių grupių, kurias mes matome tik televizijos ekrane, monopolija. Anot jo, tai virusas, kurį kiekvienas iš mūsų savyje nešioja. Švaros ir tvarkos fanatizmas yra dažnas reiškinys, tik, laimei, jis nėra pavojingas. Tiesiog esama nepavojingo fanatizmo, bet perkeltas į politiką, religiją ar tarptautinius santykius fanatizmas virsta destruktyvia ir baisia jėga 2 psl. >
pk10 2007-10-11 11:17
o pikto juoko baimė ir jo neigimas kaip kažko visai kartais neblogo, nėra tam tikras...
To senpuu 2007-10-10 15:39
Žinoma, šmaikštauja. Tada, kai ypač nekenčia- mandagus žmogus sako: gerbiamasis, o kai...
senpuu 2007-10-10 06:19
Gerb. Uspaskich, Gerb. Prunskienė, Gerb. Paksas.šmaikštauja draugai piliečiai...
ononimas 2007-10-09 17:23
donckiui moka kruvinus dolerus sarasistu klanas. nuverte Tautos ISrinkta Prezedenta Paksa, dabar...