Naujienos
Liustracija Lietuvoje lieka įdomi. Su įstatymais, naudingesniais jos objektui nei šalininkams. Su komisija be pirmininko. Tai dar būtų pusė bėdos.
Buvusios pirmininkės Dalios Kuodytės pastebėjimas, kad liustracija nevyksta žmonių protuose, kad paniškai bijoma tiesą net girdėti, o ne tik sakyti ir galiausiai pasvarstymas, jog būsimajam („kamikadzei“?), kuris ryšis dirbti šį darbą, ji „geriau nesakytų nieko“, verčia pamąstyti plačiau. Apie patį liustracijos kontekstą.
Svarbu net ne tai, kaip meistriškai, pasinaudojant vieno pirmųjų jos entuziastų – Virgilijaus Čepaičio – tikrų ar tariamų ryšių paviešinimu, o taip pat (sąmoningai?) pasiūlius nesveikai radikalius apribojimus, buvo diskredituota pati idėja ir pradėta, viešąją erdvę ilgainiui užvaldžiusi, nomenklatūros ir sovietinių skundikų bei kolaborantų reabilitavimo veikla.
Internete, praėjus septyniolikai metų po LTSR pakasynų, galima rasti tokių „perlų“:
„Skiriamoji riba tarp garbingų ir padorių žmonių ir savanaudžių niekšų eina visai ne ties KGB slenksčiu, bet žmogaus viduje. O ten pažvelgti ir pamatyti iš šalies neįmanoma. Bandymai atskirti „gerus“ nuo „blogų“ yra advokatavimas liustracijos velniui Liuciferiui žmonėms kankinti. Kodėl taip? Niekšai visada mokės išsisukti, jie ryžtingi veikti, gudresni už patiklius ir naivius. Tiesa ta, kad LTSR nebuvo pragaras, kaip ir LR nėra rojus.“
Va taip. Kolaboravimo ir išdavystės, patriotizmo bei rezistencijos priešprieša patalpinama kažkur „giliai į vidų“, kur nepasieks nei kunigas, nei psichologas, o juolab liustracija. Neįlįsi juk sielon buožintojams ir stribams, enkavedistams ir kagėbistams. Gal jie netgi neblogi savaip žmonės buvo – šeimomis rūpinosi, trisdešimt sidabrinių, užuot pragėrę, išleisdavo kokio „vojentorgo“ krautuvėlėje ir vaikučiams kasdien nupirkdavo ledų. O kad ten kažkas kažką padarė negerai, tai niekis – žmogaus sielos mat neperprasi.
LTSR nebuvo ne tik pragaru. Tai tebuvo, kaip yra įžvelgęs A. M. Brazauskas, „tam tikra valstybingumo forma.“ O toje formoje, cituotą atsiliepimą parašiusiam žmogui, gal tikrai buvo nei geriau, nei blogiau. Tai nebūtinai reiškia, kad jis kagėbistas, nomenklatūrininkas ar „apsukruolis“, tempdavęs po apatiniais iš kombinato servelatą ar tarybines dešreles, mokėjęs sąžiningai uždirbtą kyšį už nupiepusį „žiguliuką“ (nes paskyros negalėjo sulaukti metų metais). Tai gal tiesiog reiškia, kad žmogui daug nereikėjo, niekur jis nelindo, buvo nei baltasis, nei raudonasis, jo šeimą apėjo trėmimai, buožinimai ir žudymai. Kažkaip susiveikdavo sovietų gadynėje pasiturintį gyvenimą simbolizavusį tualetinį popierių, džiaugdavosi „pajokais“, kuriuose prieš šventes rasdavo žaliųjų žirnelių ir pamėlusį ančiuką už 1 rub. 20 kap.
Tie kiti, kuriuos ištrėmė, nužudė, apiplėšė ir kitaip nurašė į „gamybos nuostolius“ jam liko tolimi, ir nedomino nei tada, nei dabar. Tai, kad iš visos šalies buvo pavogta 50 metų normalesnės, bent jau artimesnės europietiškajai, raidos, jam irgi tik erzinanti tezė ir nieko daugiau. Rezistencija liko taip pat – „nei gera, nei bloga“. Ji „jokia“. Daugių daugiausiai – „ir vieni, ir kiti niekšai“. Tai dar labai atvira ir santykinai sąžininga pozicija 2 psl. >
qqxppakmtd 2008-03-24 22:33
Hello! Good Site! Thanks you! http://eushkpzutcxwu.com
Tomas J. 2007-10-12 11:55
Turime komunistų valdžią: premjeras - komunistas, Seimo pirmininkas - komunistas (stribo...
ale, to ignas 2007-10-11 10:56
Ka gi, Ignai, balotiruokis i seima... Tik va, kazkaip tai nuojauta snibzda, kad nepalaikys taves...
ignas to ale 2007-10-11 10:10
Trukt uz vadziu ir vel is pradziu. Ar lyst i subine okupantuio ar priesintis - vienodai gerai ir...