Naujienos
Vis labiau savo unikalumą prarandančio Vilniaus įvaizdis dažnai kuriamas miestui nebūdingais dalykais, brangiai kainuojančiu kiču. Užsienio ekspertai įžvelgia ne profesinius, bet politinius dalykus, rašo "Lietuvos žinios".
Vilniaus senamiesčio išsaugojimu rūpinasi net kelios institucijos, jos sėkmingai pateisina posakį: "Daug auklių, vaikas - be galvos." Į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytas miestas sparčiai netenka savo istorinės auros; restauruojant ir atliekant kitus neva atstatymo darbus vis dažniau naudojamos kiniškos medžiagos, vis labiau įsigali akivaizdus architektūrinis kičas.
Pamiršti įsipareigojimai
Dar 1992 metais Lietuva ratifikavo UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvenciją, įsipareigojo jokiais savo veiksmais nežaloti paveldo. Gražius, taurius valstybės siekius bei unikalų mūsų sostinės paveldą įvertino ir pasaulis. 1994-aisiais UNESCO, atsižvelgdama į Lietuvos iniciatyvą ir įsipareigojimus, Vilniaus senamiestį įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.
Šis pripažinimas suteikė išskirtinį pasaulio paveldo miesto statusą, o kartu tai reiškia, jog Vilniui taikomi ypatingi reikalavimai. Tarp jų yra dar nominacinėje byloje mūsų pačių įrašytas įsipareigojimas saugoti išskirtinę miesto vertę - autentiką, kurios, išlikusios nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos, esame be galo turtingi. Įsipareigota neužstatyti ir arti senamiesčio esančios teritorijos - apsaugos zonos. Nes tik taip išryškėja senamiesčio panorama, ją galima deramai įvertinti.
Todėl apsaugos zonoje planuojama miesto plėtra, bet kokios, ypač dangoraižių, statybos ne tik nepageidaujamos, bet ir turi būti derinamos su o UNESCO Pasaulio paveldo centru.
Užsienio ekspertų išvados
2004 metais, kai visuomenė itin aktyviai ėmė protestuoti prieš paveldo naikinimą, reiškė susirūpinimą tuo metu rengtais Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu bei Vilniaus senamiesčio detaliojo plano projektu, Kultūros ministerija į Vilnių pakvietė tarptautinius ekspertus dr. Ray Bondiną, o vėliau ir Margarethą Ehrstrom, Hansą-Jacobą Roaldą. Specialistai, išanalizavę padėtį, pateikė savo komentarus, išvadas ir rekomendacijas.
Kaip vienas didžiausių susirūpinimą keliančių dalykų nurodyta tai, jog yra net kelios institucijos, agentūros ir pareigūnai, atsakingi už paveldo išsaugojimą, tačiau nėra tiksliai apibrėžtos teisinės atsakomybės, o valstybės ir savivaldybės reglamentai prieštarauja vienas kitam.
Tarp pagrindinių senamiesčio ir jo apsaugos zonos problemų - kylančios statybos, istorinių pastatų, jų unikalių detalių pakeitimai (dažnai įvardijami kaip rekonstrukcija ar atstatymas), viešųjų erdvių, žaliųjų plotų užstatymas. Užsienio ekspertai atkreipė dėmesį ir į tai, jog Lietuvoje nepagrįstai mažos baudos už pažeidimus.
Plastikinis kičas
Senamiestis - tai ne tik seni mūrai, bet ir atskiros jo detalės, tarsi ir maži dalykai, kurie spinduliuoja išskirtinę Vilniaus dvasią. "Ypač brangus Lietuvai medis, iš jo drožtos durų rankenos, vartai bei varteliai, langų rėmai. Tikras daiktas traukia ir žavi. Tai ne plastikas - pigus pakaitalas. Todėl medinių langų rėmų pakeitimas plastikiniais, man primena kičą, plastmasinius karolius, bižuteriją architektūroje, - "Lietuvos žinioms" kalbėjo Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, restauratorė Gražina Drėmaitė. - Vilniui būdingi barokiniai stoglangiai, o ką matome užlipę ant Gedimino kalno? Viso senamiesčio stogai, net Lietuvos nacionalinio muziejaus, nukloti "Velux" langais. 2 psl. >
SOKRATAS 2007-10-10 02:39
Nejaugi dar kažkam neaišku, kad lietuviai patenka į didžiausių Europos Sąjungos pusgalvių...
vika 2007-10-09 17:23
Gandai sklando, kad senamiestis teisiškai nesaugomas, nes paveldo apsaugos įstatymas nustato,...
Tiesa 2007-10-09 14:47
Tipiška tarybinė situacija:norint išvengti atsakomybės pristeigdavo visokių...
R 2007-10-09 13:13
O ar tik čia ne ta pati Grigaitiene , kuri seime prisipažino , kad Europos konvencijos labai...