Naujienos
Norint artimiau pažinti visuomenę, verta užsukti į artimiausią knygyną ir pasižiūrėti, kas šioje visuomenėje yra rašoma ir skaitoma.
Žinoma, jeigu sugebi skaityti reikalinga kalba. Tuo sekmadieninio „Washington Post“ numerio skaitytojus bando įtikinti „Turkish Daily News“ apžvalgininkas Mustafa Akyolas, į rankas paėmęs vieną iš populiariausių pastarojo meto Turkijos knygynų prekių – Ergüno Poyrazo „Mozės vaikus“. Ir atranda tarp eilučių nerimą keliančių ksenofobijos apraiškų, leidžiančių jam naujai įvertinti Turkijos politinį klimatą.
Šiais metais išleistos knygos, pirmosios iš šioje serijoje numatytų keturių, jau parduota maždaug 520 tūkst. kopijų. Šio leidinio viršelį puošia šešiakampė Dovydo žvaigždė, įrėminusi pagyvenusio vyro ir skara apsigobusios moters atvaizdus. Galbūt autorius pasakoja apie žydus, tikėtina, Turkijos žydus, ir gal netgi, pagal senąsias carinės valdžios sufalsifikuotų „Siono išminčių protokolų“ tradicijas, turinčius kokių nors nedorų kėslų Turkijos Respublikos atžvilgiu? Iš tiesų, taip ir yra. Tačiau knygos išskirtinumas slypi ne banaliajam antisemitizmui būdingose paranoidinėse fantazijose, tiksliau, ne vien tik jose.
Dovydo žvaigždė įrėmina ne ką kitą, kaip valdančiosios Turkijos Teisingumo ir Plėtros partijos (TPP) lyderio, vyriausybės vadovo Tayyipo Erdogano bei jo žmonos Emine atvaizdus. Taip ir parašyta – „Tayyip ve Emine“, kad niekam nekiltų abejonių. Ir žmonės perka knygas, kad sužinotų „visą tiesą“, kaip tokiais atvejais sakoma, apie pamaldaus musulmono, maža to, vadinamųjų Turkijos islamistų lyderio gyvenimą, tariamai paskirtą Turkijos valstybės griovimui ir „didžiojo sionistinio“ plano įgyvendinimui.
Su neslepiama ironija apžvalgininkas pažymi girdėjęs daugybę žydų sąmokslo teorijų, tačiau ši esanti bene originaliausia. Pasirodo, siekiama platinti jau net ne komunistinę ar kapitalistinę santvarką, kaip anksčiau, o būtent visa persmelkiančiu islamo tikėjimu grįstą valstybės modelį. Ir būtent tą asmenį, į kurį Vakaruose dėl atvirai išpažįstamų islamo vertybių dažnai žvelgiama su nepasitikėjimu ir įtarumu, knygoje bandoma pavaizduoti kaip užsimaskavusį žydą, kuris bendradarbiaująs su žydų sionistų agentais, kad pražudytų turkų tautos valstybę.
Atrodytų, tai – viso labo eilinė populiarumo, pinigų, o gal ir keršto siekio vedamo žmogaus ataka – tokia, kokia gali pasirodyti neblogai pažįstama ir Lietuvos skaitytojams. Tačiau M. Akyolas, kurį galima būtų įvardyti kaip žinomą Turkijos „islamiškąjį demokratą“, bando žvelgti giliau, atkreipdamas dėmesį į „Mozės vaikų“ autoriaus E. Poyrazo asmenį, ir aptinka jame „kemalistą“ – aistringą pasaulietinio nacionalizmo šalininką, savo vardą siejantį Turkijos valstybės įkūrėjo Kemalio Atatiurko vardu.
1923 metais nacionalinės Turkijos valstybė buvo sukurta, su šaknimis raunant visas senosios Osmanų imperijos liekanas – taip pat ir tokius religinius atributus, kaip simbolinis kalifo, viso pasaulio musulmonų bendruomenės dvasinio lyderio, titulas, kurį savo kolekcijoje turėjo sultonai. Bandymai rimčiau eksperimentuoti su liberaliąja demokratija prasidėjo tik gerokai po Atatiurko mirties, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai sustiprėjo Vakarų spaudimas ir pačios Turkijos elito siekis integruotis į vakarietiškąsias struktūras. Tačiau ir šiandien paprasta akim matyti, jog Turkijoje išlieka nemenka trintis tarp dviejų tradicinių idealų – Turkų tautos ir Islamo, svariai papildoma nemenką atramą, ypač didmiesčiuose, turinčio trečiojo – europietiškojo demokratinio impulso 2 psl. >
to pastebėjimui.replika, 2008-04-13 09:16
Jūsų nurodytame puslapyje iš esmės nėra jokio argumentuoto paneigimo protoklų...
24dr, 2008-01-13 13:28
Bereikalo minit aloyzą sakalą,jis jau senas ir nupeipes,kalbama,kadir KGB-istas,oman gaila...
keliauninkė 2008-01-13 13:21
DUOK DIEVE,kad pas mus būtų tokia tvarka ir pagarba žmogui.Vaikai į mokyklą vaikšto su...
Hayrunisa 2008-01-11 12:21
Kam taip toli ieškoti ksenofobijos apraiškų? Paimkite Aloyzo Sakalo pasisakymus apie turkus ar...