Naujienos
Turbūt nereikia brautis pro atvirus vartus įnirtingai įtikinėjant malonius skaitytojus, kad drąsa ir orumas yra išugdomi, o ne paveldimi dalykai.
Jei nepainiosime drąsos su bravūra ir agresija (už kurios dažniausiai slypi atkakliai ir sunkiai maskuojama baimė bei nesaugumas), teks pripažinti, kad drąsus, savo poziciją turintis ir nebijantis ją reikšti pilietis, sykiu dar pajėgiantis išlaikyti bei apginti savo ir svetimą orumą, yra ne stebuklas, kurio it Godo turėtų laukti depresyvi ir pasimetusi visuomenė, o respublikos pedagoginis ir politinis projektas.
Drąsa nuo agresijos ir brutalumo skiriasi tuo, kad kalba tyliai ir ramiai, bet būtent tada, kada kalbėti sunkiausia. Greičiausiai iliuziją, kad puldamas kitus padrąsinsi save ir atsikratysi žudančio savojo menkumo pojūčio, omenyje ir turėjo George’as Gordonas Byronas, pasakęs, kad kartais narsa kyla iš baimės.
Apie drąsų pilietį ir drąsos ugdymą kaip kelią į dorybę rašė Renesanso epochos humanistai nuo Coluccio Salutati (iki Niccolò Machiavelli’o, tikėję, kad be drąsos ir orumo formavimo žmoguje neįmanoma išugdyti respublikos patrioto.
Respublikonas Machiavelli savo „Valdove“ pabrėžia, kad pagrindinė gerai centralizuotos monarchijos figūra yra valdovas, bet „Samprotavimuose apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“ prieštaringasis Florencijos humanistas juodu ant balto rašo, kad pagrindinė respublikos figūra ir didžiausia vertybė yra jos patriotas ir pilietis.
Viena iš pačių įdomiausių sociologinių Machiavelli’o įžvalgų „Valdove“ apie galios ir laisvės santykį yra jo pastaba apie skirtumus tarp Turkijos ir Prancūzijos. Anot jo, Turkiją nukariauti sunku dėl jos karinės galios bei teritorinio nutolimo nuo Europos, bet jau kartą nukariavus lengva išlaikyti savo valdžią ten – nužudai sultoną ir iškart tampi valdovu. Jo aplinka nedelsiant pereis į tavo pusę ir pripažins tave, jei tik pajėgsi atlikti tokios narsos ir sumanumo reikalaujančią karinę operaciją.
O Prancūziją nukariauti gal ir lengviau – juk ispanai pasiekė ne vieną pergalę pieš juos. Bet, pasak Machiavelli’o, Prancūzijos karaliaus nužudymas nieko nereikštų – skirtingai nuo Turkijos, Prancūzijoje galia yra ne sutelkta vienose rankose, o išsklaidyta sąmoningų politinių individų, t.y. valstybei lojalių žmonių rankose ir protuose. Vadinasi, galingi aristokratai ten iki galo gins savo laisvę ir teises, net jei ir neteks karaliaus.
Tai ir yra didžioji drąsos ir orumo vertė – šios sielos savybės ne tik išlaisvina žmogų, bet ir sustiprina jo tėvynę. Verta prisiminti, kad aistringas Florencijos patriotas Machiavelli Lorenzo Medici’ui (kuriam ir skirtas „Valdovas“) pataria nesinaudoti samdinių paslaugomis ir vietoje jų geriau pasitelkti miesto patriotus – piliečius, kurie gintų savo tėvynę. Samdiniai, anot jo, tinka tik plėšimui, siautėjimui ir grobikiškoms operacijoms.
Ar drąsa ir orumas ugdomi nūdienos Lietuvoje? Ar save, savo valstybę, jos bendrapiliečius ir visuomenę gerbiantis žmogus, suvokiantis negerovių kritiką kaip savo pilietinę pareigą ir nebijantis sakyti nemalonią tiesą į akis pareigūnams, administratoriams ir politikams, tapo mūsų pedagogikos ir švietimo sistemos tikslu 2 psl. >
ale, 2007-10-18 00:50
Nuoširdus ačiū profesoriui Leonidui Donskiui už aktualias idėjas. Netyčia, nugirdau jų...
to paistalai 2007-10-16 22:08
Nesutinku su tavo ironija. Blogai, kad Donskio straipsnis blogai veikia jaunima. Jaunimas turetu...
paistalai 2007-10-15 23:49
Donskis tiesiai nesako kad padetis nenormali. sis straipsnis jaunima gal blogai veikia, nes...
Dėl reformos 2007-10-15 23:25
www.amokslas.lt/peticija