Naujienos
Būna, kad nėra su kuo pasidalyti mintimis. Atsitinka ir taip, kad yra supratingas pašnekovas, bet nėra laiko liežuviu malti. Tačiau naujienų, skandalų ir įvykių ištroškusiai miniai nuolat rėkiant „duonos ir žaidimų“ tikrovė ima ir uždūsta- viskas jau pasakyta ir įvykę, ir nėra apie ką kalbėti, kas nesikartotų iki nuobodulio.
Taiklus Kęstučio Girniaus pastebėjimas, ne per seniausiai nuskambėjęs laidoje „Be pykčio“: mažoje Lietuvos erdvėje redaktoriams iš žurnalistų nuolat reikalaujant skandalingų naujienų, o tikrovei jų nepasiūlant (nepagaminant) pakankamai daug, belieka tik prisigalvoti ir prisikurti. Tiesiog paklausa nuolat viršija pasiūlą. Čia būtų pats nekalčiausias paaiškinimas, iš kur tiek daug visiškų blėnių patenka į pirmuosius spaudos puslapius. Sakau „nekalčiausias“ būdas todėl, kad yra ir kitų supratimo galimybių. Juk ne nuo rudens lapų gelstančiame žiniasklaidos paviršiuje akis užkliūva už tokių insinuacijų be logikos, gandų, peršamų vietoj faktų, tokių netinkamoje vietoje ir ne laiku pasirodžiusio žmogaus naikinimo priemonių, kad kitaip, kaip pinigais ir pikta valia, čia nepaaiškinsi.
Kitaip tariant, stingant visuomeninių įgūdžių gyventi platesnio pasaulio žiniomis ir rūpesčiais, o taip pat nedrįstant rimčiau gilintis į sudėtingesnius mus pačius supančio pasaulio reiškinius, ima ir pritrūksta apie ką kalbėtis. Žinoma, tokia prielaida gali būti klaidinga dėl vienos paprastos priežasties. Nėra taip lengva įrodyti, kad negalima kalbėti nuolat apie vieną ir tą patį dalyką. Manot, pasakai sykį, pakartoji du ar tris kartus, ir jau gana? Per daug paprasta, kad būtų tiesa.
Štai nuvilnijo viešos erdvės paviršiumi koks nors rimtų svarstybų ir nuoširdžių ginčų reikalaujantis dalykas, susijęs kad ir su klausimu, kaip ir kodėl žuvo Lietuvos pareigūnas V.Pociūnas arba, kam iš tikrųjų tarnauja ginkluotasis biurokratijos avangardas- Lietuvos VSD. Žiniasklaida tikrai pažėrė daugybę rimtų ir nerimtų argumentų. Ir nieko neatsitiko. Niekas nepasikeitė. O ar yra apie ką kalbėti?
Šiandien visų akiratis yra įrėmintas elektros perdavimo linijų ir dujų vamzdynų peizažo. Kalbos apie lenkų ambicijas lenktyniauja su bandymai suprasti ir diskutuoti nacionalinio investuotojo prigimtį, interesus bei intrigas. Kiek toli nueisime šiuo supratimo ir susišnekėjimo keliu, jei laikas bėga taip greitai, kad štai jau ir rinkimų pavasariu ima dvelkti. Kiek ilgai ištvers rišlaus ir supratingo kalbėjimo dalyviai, o kada tiesiog pasidarys nuobodu kartotis ir baimingai stebėti, kaip tos kalbos ima tirpti kokių nors pilkųjų eminencijų užkalbėjimuose.
Kartais atrodo, kad jei ne rinkimai, tai iš tiesų neliktų ką kalbėti. Tik ritmingai pasikartojantys rinkimai sukuria sąlygas viešosioms banalybėms užgriozdinti pirmuosius laikraščių puslapius. Kaip yra politikų, kurie tik ir gyvena nuo vienų rinkiminių spektaklių iki kitų. Jei ne šis ritmas, tikriausiai apskritai užsimirštų ir jų veidai, ir jų pavardės. Taip ir su viešais pokalbininkais, komentatoriais ir analitikais- jei ne artėjantys ar tolstantys rinkimai, apskritai nebūtų apie ką kalbėtis. Juk vis tiek lemtingi pasaulio įvykiai nuo mūsų nepriklauso, o idėjos, principai ar bent šešėliai yra taip toli nuo kasdieninių reikalų tvarkymo. Kas tada lieka?
Deividas 2007-10-16 10:45
Grazus straipsnis. Tik, mano nuomone, i pabaiga praranda savo rastiska seksualuma.
Gediminas 2007-10-15 14:57
Kalbėti būtų apie ką. Bet labai mažai norinčių klausyti, be išankstinio nusiteikimo...