Naujienos
Pastaruoju metu karo keliuose problema yra labai populiari ir šiuo klausimu pasisako visi, kas netingi. Nusprendžiau įsikišti – kuo aš blogesnis už kitus. Tiesa, ilgokai nepavyko sugalvoti, kokiu čia „kampu“ pažvelgus į reiškinį, nes lyg ir viskas jau pasakyta. Bet sugalvojau. Nebauskit už įžūlumą.
Išvažiavus į bet kurią Lietuvos gatvę, o gal net ir į užmiesčio kelią, neapleidžia jausmas, kad visa tai, kas čia vyksta jau daugybę kartų aprašyta įvairiuose istorijos vadovėliuose. Mat dauguma senovės ir viduramžių visuomenių turėdavo natūraliai susiformavusį karių luomą (samurajai, riteriai, šlėkta, ghulemai, kšatrijai ir t. t.). Šie luomai susiformuodavo natūraliai, nes visada atsirasdavo drąsesnių, piktesnių, agresyvesnių, labiau valdžios ir garbės ištroškusių, negu dauguma žmonių. Jie pradėdavo sau reikalauti tam tikrų privilegijų, kurias aplinkiniai ramieji ir taikieji nesunkiai suteikdavo, nes bijodavo fizinio susidorojimo. Ilgainiui tos privilegijos tapdavo tradicija ir būdavo įteisinamos įstatymais. Kai kurios iš tų privilegijų buvo gana nemalonios aplinkiniams – karys turėjo teisę nedirbti, bet gauti neblogą išlaikymą iš aplinkinių valstiečių. Bet būdavo ir visai juokingų privilegijų, pavyzdžiui, teisė su savimi visur tampyti kokį nors gelžgalį (dažniausiai, kardą), arba kelio pirmumo teisė ant tilto susidūrus su valstiečiu ar pirkliu. Į tokias tuščias privilegijas nekariai žvelgdavo su geraširdišku atsainumu gūžteldami pečiais, tačiau kariai jas irgi labai aršiai saugodavo.
Būtent šios privilegijos ir sieja viduramžių karių luomus su mūsų kelių kariais. Aišku, mes mokame ir šiokią tokią duoklę kelių kariams, nes kai tie idiotai pridaužo automobilių, draudimo kompanijos padengia nuostolius, o draudimo įmokos išauga mums visiems. Tačiau labiausiai į akis paprastai krenta karių privilegija jiems užleisti kelią. Prisiminkime žavingas Akiros Kurosavos pasakas apie samurajus, kur valstiečiai nuščiūva ir išsislapsto, vos samurajui įžengus į kaimą, kad tik nepasipainiotų jam po kojomis. Nes bet kuriam nelaiku perbėgusiam kelią samurajus nedelsiant nukirs ranką, galvą ar dar ką nors – samurajus visada eina savo keliu ir jo garbės kodeksas neleidžia jam daryti posūkio ar lėtinti žingsnio dėl aplinkui šmirinėjančių valstiečių.
Be abejo, pas mus tokia situacija labai skiriasi detalėmis, bet jos esmė yra ta pati. Dauguma žmonių visais laikais ir visose kultūrose yra taikūs valstiečiai ar pirkliai, kurie tiesiog nori ramiai pragyventi jiems skirtą laiką ir apsirūpinti savo negudriais malonumais: skaniai užkąsti, saikingai ar nesaikingai pasidauginti, retkarčiais prisigerti, turėti stogą virš galvos su lova be blakių ir t. t. Samurajaus vertybės kitos – jis geriau bus apiplyšęs ir nepavalgęs, bet išlaikys privilegiją pažeminti kelyje sutiktą valstietį.
Mūsų gatvėse normalūs žmonės dažniausiai tiesiog važiuoja vienas paskui kitą, suvokdami, kad lenkdamas visus iš eilės, tu negausi jokios realios naudos, nes pervažiuosi visą Vilnių gal kokiomis trimis minutėmis greičiau, negu neskubėdamas. Tačiau visus lenkdamas, tu tenkini savo tuštybę ir garbėtrošką, o tai samurajams svarbu. Maža to, visada yra nuotykio galimybė, jei susidursi su kitu samurajumi – tada bus žaibiškos kautynės automobiliais, kurių nugalėtojas lieka gyvas (ar prisimenate žaibišką samurajų dvikovą kardais iš Kurosavos šedevro „Septyni samurajai“?). O gal pasitaikys proga aplamdyti šonus nerangiam kelių valstiečiui – tai irgi smagu. 2 psl. >
Brain-smegenius 2007-12-27 14:22
Aš turiu ne tik sena kardą, bet ir patikimą ir manevringą ginklą Golf GTi. Brolis niekad...
Gėda 2007-12-12 08:43
Straipsnis parašytas taikliai, tačiau parinktas palyginimas - tikrai nemokšiškesnis už...
tai 2007-11-29 17:38
belieka Giedriu pagirti už puikų straipsnį, ironiška, bet tikrai puikų. Pagarba Giedriau,...
nacijus 2007-11-29 12:16
10 balu uz jumoro jausma