R.Jurgaičio nuotr.
Šį penktadienį sostinėje prasidės didysis kasmetinis šiuolaikinės muzikos forumas „Gaida“. Spalvingas, skirtas smalsiai ir reikliai publikai festivalis pasklis po įvairias Vilniaus erdves - nuo koncertų iki teatrų salių.
„Gaidos“ programoje - kelios dešimtys skirtingų žanrų naujosios muzikos pavyzdžių, tarp jų - daugiau kaip dešimt lietuviškų kūrinių.
Vieną labiausiai intriguojančių premjerų - simfoninį opusą „Lygiadieniai“ (atlikėjai - Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir švedų dirigentas Tommy Anderssonas) - atidarymo koncerte Kongresų rūmuose pristatys 31 metų vilnietis kompozitorius Ramūnas Motiekaitis .
- Kalbėti apie jūsų muziką nelengva. Ji trapi ir talpi kaip japoniški haiku. Ar nebuvo baugu rašyti kūrinį galingam simfoniniam orkestrui, ar nereikėjo „peržengti“ savęs? - paklausė kompozitoriaus dienraščio „Lietuvos rytas“ kultūros priedo „Mūzų malūnas“ žurnalistė Asta Andrikonytė.
- Tai buvo malonus iššūkis. Galima ir orkestrą bandyti panaudoti neįprastai. Žinoma, tai gana konservatyvus ir nelankstus instrumentas – savotiškas fabrikėlis. Todėl vengiau bet kokių radikalių eksperimentų.
O menas, viešas kalbėjimas visada yra kompromisiškas, net jei sieki kalbėti intymiai.
Man pačiam išgirsti muziką galbūt užtenka pasižiūrėti į debesis. Tačiau norėdamas paversti tą įspūdį muzikiniu ženklu, turi nerti į konvensijų tinklą, atsiremti į tradiciją, transformuoti pradinę poetinę viziją.
Aš negaliu negalvoti ir apie kontekstą, kuriame skambės mano muzika. „Lygiadieniais“ bus atidarytas festivalis, o atidarymas yra šventė, žmonių sambūris, bendravimas. Taigi reikia išlaviruoti tarp to, ką gali, nori įprasminti ir to, ką turi.
Visada reikia peržengti save.
- Niekada neleidote sau nepaisyti konvensijų?
- Kai pradėjau rašyti muziką, dar tikėjau, kad kūrybos laisvė egzistuoja. Tačiau festivalių, darbo su muzikantais patirtis parodė, kad ir laisvė yra tam tikra konvencija: vienais atvejais vienokia, kitais - kitokia.
Muzikos kūrėjai yra neišvengiamai susiję su klausytojais - turi duoti jiems laukiamo „maisto“.
Šiuolaikinė muzika - tai publikos menas, skirtas viešajai erdvei. O viešam bendravimui reikia viešų gestų, kartais pigių ir efektingų, jei norisi bendrauti kuo plačiau.
Aš dažnai pavydžiu poetams, kuriuos kažkas skaito vienumoje. Jiems nereikia atsistoti ant scenos ir kažką sužavėti, išjudinti.
Man nėra nieko vulgaresnio už požiūrį, kad kuo populiaresnė muzika, tuo ji geresnė. Negaliu pakęsti fortissimo, būgnų, gongų daužymo finaluose, virtuozų šou, sukeliančių publikos ekstazę.
Bet lygiai taip pat vulgaru viešai deklaruoti intymumo, tylos muzikos estetiką. Geriau tokią muziką išgirsti, negu apie ją kalbėti.
- Ar naujasis jūsų kūrinys „Lygiadieniai“ - tokia muzika?
- Kad ir kokiai instrumentų sudėčiai kurtų kompozitorius, jis nepakeis savo muzikinės intuicijos 2 psl. >
Naujienos




















CJ 2008-11-02 21:31
APLANKYKITE NAUJA tinklapi www.kpb.xxi.lt KLAIPEDOS PARKOUR BENDRUOMENE ! CIA RASITE FORUMA IR...
ta pati 2007-10-20 10:07
Matyt
Sviesuolei 2007-10-20 00:55
Dėl skonio nesiginčijama. Bet pasakyti "tiesiog gražus kūrinys" - perdaug banalu....
Sviesuole 2007-10-19 23:42
Nereik varyti ant Narbutaites, geras tas jos "krantas", tik nelabai jai tipiskas, bet...