Naujienos
Ėmiausi šio komentaro be išankstinio projekto. Spontaniškai. Susisvarbinę kasdienio gyvenimo technologai tam nepritartų. „Projektas“ jiems jau tapo magišku žodžiu, o magiškų žodžių šaknys ir semantika, kaip žinia, neturi prasmės.
Pradėkime nuo prielaidos, kad „projektas“ prieš keliolika metų pabėgo iš konstruktorių žodyno, ištrūko iš konstravimo biurų ir architektūros dirbtuvių. Kiek ironiškai tas žodis atvilnijo ant džiazo bangų, jis žymėjo iš kanonizuotos kultūros nelaisvės besiveržiančių menininkų kūrybines paieškas. „Projektas“ itin gerai tiko iš senų rėmų iškritusiai dailei ir nuo postamentų bei scenų nulipusioms negyvoms ir gyvoms figūroms. Technologijos burtažodis labai gerai tiko savo ribas ir formas iš naujo atradinėjančiam menui. Ir tai buvo nekaltas dalykas. Priešingai, jis padėjo susigaudyti, įsiklausyti ir suprasti.
Kiek aštresnės šio žodžio briaunos pradėjo raižyti liežuvį, kuomet laisvosios rinkos ekonomikos šalies biurokratija ėmėsi naujosios vadybos pratybų, o „projektinis finansavimas“ tapo pagrindine srove, kurion turėjo įsimaišyti ir Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai, ir – kas dar svarbiau- Europos Sąjungos lėšos. Formaliai tai turėjo atrodyti kaip liberalus posūkis, atveriantis naujas galimybes mūsų piliečiams- nuo ūkininkų iki menininkų- konkuruoti savais sumanymais ir tikėtis gero ekspertinio elgesio, nukreipto į mūsų visų bendrojo gėrio kūrybą.
Kas atsitiko per keletą metų? Pirmiausia turime matyti, kad „projektai“, jų rašymas, konkurencija, prieštaringas sumanytojų idėjų likimas sukėlė tam tikras aktyviosios ir kūrybinės visuomenės dalies tarpusavio santykių permainas. Augant projektomanijos bangai, gausėjo pralaimėjusių dalis, o žiniasklaidos puslapius pamažu užpildė biurokratijos elgesio, atrankos keistenybių, „otkatų“, idėjų vagysčių ir sofistikuoto reketo pavyzdžiai.
Gal tik balsai nuo Laisvosios rinkos instituto dažniau ataidėdavo tada, kai būdavo svarstoma galimai neigiamos europinigų injekcijų pasekmės ūkiniams santykiams ir konkurencijai. Ji tiesiog ilgam iškreipiama. Tačiau tik pakampių pusbalsio kalboms atiteko kitų Europos Sąjungos paramos projektų likimo klausimas. Čia rimtos analizės ir ydų rimtai niekas neatskleidė. O poslinkiai įvyko akivaizdūs. Vienais atvejais centrinė biurokratija (kad ir Švietimo ir mokslo ministerija) dėsningai stiprino disponavimo visais pinigais (ir vietiniais, ir europietiškais) galią. Buvo nesyk atvirai pareikšta, kad visokių ten provincialų projektai yra menko lygio, todėl ministerija pati ir projektus kurs, ir ieškos tų, kurie gebės geriausiai tuos projektus įgyvendinti. Taigi, naujosios vadybos mėgėjai tiesiog netrukdomai grįžo prie etatistinio centralizmo „maniežiaus“.
„Projektas“ pamažu tapo žodžiu ir reiškiniu, kuris tiesiog pridengia dar didesnę centrinės biurokratijos visagalybę, negu ji reiškėsi „demokratinio centralizmo“ laikais. Nesigilinant į korupcinius šio reiškinio kontekstus, išryškinčiau tik vieną savybę. Jei ministeriniams klerkams reikia paaiškinti, kodėl Šiauliuose kas nors gauna daugiau nei Panevėžyje, tai visados bus paaiškinta- vienų projektas buvo parengtas geriau negu kitų. Klerkai niekuo dėti. Čia prasimuša požymiai bendros ir gal dėsningos blogybės, kuomet visuomenės silpnumu besinaudojanti biurokratija įgyja ne tik daugiau galios elgtis savo nuožiūra bendro gėrio kūrime (tikėkime, kad yra tokių valdininkų, kuriems iš tiesų tas gėris rūpi), bet ir atveria beribius „otkato“ medžioklės plotus 2 psl. >
projektologas 2007-10-22 20:12
Nereiketu painioti projektologo ir konsultanto. Ir projektologu nusizengimu su konsultanto...
Ahasferas 2007-10-22 17:52
Reikia pagaliau pasakyti ir teisybe! Is kur atejo si blogybe? Aisku, is Europos Sajungos! Tai ji...
Emilija 2007-10-22 17:02
O dar juokingiau kai švietimo ministerija pradeda kalbėti apie projektinį menų mokymą. Su...
blūdas 2007-10-21 17:27
tai Aleksandravičius irgi gerokai prisidėjęs prie projektomanijos sklaidos, Soroso fondo...