Naujienos
Geras žmogus – ne profesija. Taip buvo sakoma tais senais laikais, kažkur iki 1990-ųjų. Sakai „Geras žmogus“ – o balse girdėt užuojauta, gailestis... Geras žmogus – lyg vakar dienos šampanas, nusivadėjęs, be skonio, jo gerumas – lyg vakarykštės gėlės, apvytę ir nešviežios. Geras yra tas, kuris nesugeba nei muštis, nei bėgt. Toks žmogus nepakels rankos, bet ir neatliks Heraklio žygdarbių.... Kai valia nesugeba pasipriešinti galingai lemčiai, belieka atsiprašinėt impotentiška šypsena.
„Štai aš vėl aplankau šitą juosvą standartinį rojų / vinguriuoja žaltys ir dangus nebetrokšta herojų“, - rašė Josifas Brodskis. Dangus nebetrokšta herojų, tiesą sakant, ir dangaus nebėra – yra tik „Dangus“. Ir nebėra herojų – yra tik Antanas. O herojai – nebėra jiems vietos, baigėsi herojų era - ir dangus jų netrokšta, ir žemė nebeišgali jų pakelt. Naujoji era – malonių žmonių era. Žvilgsnis atviras, šypsena giedra, besišypsant - duobutės skruostuose... – lyg nekalto kūdikio....
Optimistiški ir nepretenzingi. Žavintys savo draugišku paprastumu. Neprobleminiai, nepaniurę, spinduliuojantys gerą nuotaiką. Nieko nekliudo, niekam neužkliūna. Lengva slyst gyvenimo paviršiumi, pertraukas tarp dainų ir šokių užpildant lengvais, maloniais pašnekesiais. Du labai, labai malonūs žmonės kviečia - „Reikia pakalbėti.“ Apie ką, mano mieli...? Nesvarbu, apie ką. Svarbu - užpildyt gyvenimo paraštes saldžiomis kalbomis. Kaip glajumi. Kaip medum... Toks gyvenimas – paprastas ir saldus.
Homo ludens. Žaidžiantis žmogus. Herberto Marcuse įvardintas kaip vienmatis – lėkštas, negilus, stokojantis tos vienos papildomos dimensijos. Banalus hedonistas, paprastas ir nuspėjamas, nors gali būti labai, labai malonus. Ir ko jam nebūti maloniam – jo egzistencija anaiptol nėra problemiška, jis neturi dėl ko pykt. Na, galbūt kartais, - kai TV pultelio nerandi...
Televizija kaip vienmatiškumo šaltinis. Televizijos vedėją supykino tiesioginėje laidoje - įdomu, nuo ko – gal nuo laidos turinio....? Ir nereikia čia mojuot liberalizmo vėliava - „nepatinka, tai gali nežiūrėt“... Gali žiūrėt, pvz. pro langą. „Spjaudau sau ir gaudau“ – kieme stūgauja vaikai. Ne tik stūgauja, bet taip ir daro. T.y. spjaudo. Bet – kažkodėl - negaudo. Skrepliai krinta ant suoliuko, ant laiptinės grindų, ant šaligatvio plytelių. Aišku, gali ir pro langą nežiūrėt. Galiausiai, gali niekur nežiūrėt – gali, kaip Edipas, išsidurti sau akis, slegiamas nepakeliamos kaltės – juk ir ten buvai, prie TV bokšto per sausio 13-ąją, - televizija, kurią ir tu gynei... O dabar, iš TV ekrano šypsosi nuteisto asmens dukra, nuteisto asmens žmona, o kita, trečioji – tiesiog šiaip, blondinė... Viena iš jų klausia: „O kodėl turėčiau būt nelaiminga?“
Nenuostabu, kad televizorius pradėjo gėdytis pats savęs. Naujausi plokščiaekraniai Sony modeliai po dekoratyvinėmis užsklandomis. Įspūdingų gabaritų TV ekranas, pats savaime – nesolidu, liudija prastą skonį - priklausomybę nuo muilo operų bei realybės šou. Todėl, reikalui esant, TV ekranas gali diskretiškai apsimest paveikslu ar šiaip interjero detale. Kaip Kazio Binkio eilėraštyje „Vokiškas pavasaris“: „nuraudo mėnuo / ir už bokštų / užrito savo veidą plokštų“. Dabar, nuraudo ir susigėdo televizorius. Susigėdo, lyg žmogus, ir nusprendė prisidengt – užrito savo veidą plokštų meno kūrinių imitacijų ir „pradingo“ madingam interjere... 2 psl. >
Giedra 2009-06-14 20:35
Straipsnis išties puikus. Tiesiog manau, kad būtų galima tuos plokščiuosius įvardinti...
vitautas 2009-04-02 10:32
nu ka ce tau poasakit ka tdjaqifudsu
Rugile 2007-11-12 22:37
...kaip viska cia israite, ir supratau kad nieko nesupratau. bet nesvarbu...
klementas 2007-11-11 23:11
O aš net nežinojau, kad tos savimi patenkintos, visada laimingos ir kvailai iš ekranų...