Naujienos
Su stipriu akcentu kalbantis žmogus skirtingose kultūrose vertinamas labai nevienodai. Tarkim, netaisyklingos ir nors kiek sunkesnio akcento paženklintos kalbos itin nemėgsta švedai ir prancūzai. Bet jei anglų kalbą masiškai ir labai gerai mokantiems švedams (iš neanglakalbių šalių šiuo požiūriu jie nusileidžia nebent olandams) pereiti į anglų kalbą yra visiškai paprastas kalbos aktas, tai vargano kalbėjimo prancūziškai neištvėrę prancūzai, herojiškai pereinantys į anglų kalbą, atlieka demonstratyvų politinį gestą.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų ir Vidurio Europos šalių, kalbėjimo su akcentu iki šiol nemėgstama. Dažnokai jis pajuokiamas – juk ir ištisas mūsų politinio arba politizuoto humoro sluoksnis yra susiformavęs iš šaipymosi iš lietuviškai kalbančių rusakalbių arba lenkų kilmės bendrapiliečių šnekėjimo manieros.
Jei neprasilenkiama su pagarba ir simpatija žmonėms, nieko baisaus čia nėra. Juk lygiai tą patį daro – tik, žinoma, labai skoningai – britų humoro meistrai, prancūzišką anglų kalbos akcentą nuolat paverčiantys tikru meistrystės ir sąmojingumo perliuku.
Beje, dėl svetimųjų akcento suirztantys švedai ir prancūzai mielai įsijungia į intelektualinį chorą nacionalizmo tyrinėtojų, traukiančią klaikiai abejotinos vertės akademinę melodiją apie tai, jog etnolingvistinis nacionalizmas yra visų pirma Rytų ir Vidurio Europos savastis, o vakarų europiečiai ir amerikiečiai esą yra persmelkti pilietinės dvasios ir demokratinio nacionalizmo.
Neplėtosiu teorinės diskusijos, tik pasakysiu, jog manau, kad kiekvienoje modernioje tautoje ir valstybėje slypi ir vienas, ir kitas nacionalizmo modelis – tik dėl įvairių istorinių bei politinių priežasčių labiau išplėtojamas ir vyrauti pradeda arba etnolingvistinis, arba pilietinis. Lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie nacionalizmo liberalumą arba antiliberalumą – abi tendencijos slypi kiekvienos tautos modernizacijoje, tik galiausiai viršų paima viena arba kita.
Kad ir kaip būtų, pilietinis ir liberalus nacionalizmas vakarų europiečiams netrukdo netoleruoti sunkesnio kalbėjimo jų nacionaline kalba. Žinoma, susierzinimo šaknys skirtingos – Lietuvoje, Estijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir kitose „Naujosios Europos“ šalyse moderniosios tautos formavosi iš kalbos ir kultūros. Tiesą sakant, ir jų moderniosios valstybės buvo jų kultūrų kūriniai. Tuo tarpu „Senosios Europos“ valstybės suformavo tautas ir jų moderniąsias kultūras.
Kalbinio solidarumo susieti lietuviai gali įtarti, kad netobulas kalbėjimas reiškia ne visišką kalbančiojo susisaistymą su jų gimtąja kalba ir tik dalinį priklausymą jų kultūrai – vienos ir nekintančios kultūrinės tapatybės idėja sunkiai sutaikoma su akcentų toleravimu. Kita vertus, esama čia ir kalbos specifikos. Ne veltui Czesławas Miłoszas yra rašęs, kad lietuviškos mokyklos nelankęs žmogus beveik neturi jokių šansų kalbėti nepriekaištinga lietuvių kalba.
O imperinę patirtį turinčios tautos akcentų ir netaisyklingos kalbos gali nemėgti dėl visai kitos priežasties – pavyzdžiui, dėl to, jog ši kalba kažkada buvo kitų tautų civilizavimo misijos instrumentas. Jo nevalia išniekinti 2 psl. >
kirstukas 2009-08-15 13:39
Svetimo akcento vertinimas priklauso ir nuo kalbų specifikos: kai kurie akcentai nors juokingi,...
kirstukas 2009-08-15 13:35
Nemanau, kad pavyzdžiui anglas, kalbantis su afrikieču angliskai, galvotu, kad jis priešas...
Tyrimas 2007-11-22 14:42
Tai kuo pagristi tie L. Donskio teiginiai, kad esa Svedijoj nemegsta akcento, JAV megsta ir t.t.?...
Arvydas Barzdukas 2007-11-21 16:58
Žodynas "chance" verčia "galimybė", "proga" ir...