Naujienos
Laikas ir vieta nesufleruoja, kas turi įvykti.
Šviesa taupi, scena beveik juoda. Lietuvių kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzika yra vienintelis elementas, kuris spinduliuoja spektakliui šilumą, nors intensyvi ir sukaupta vaidyba neleidžia susikoncentruoti į jos klausymąsi.
Aktoriai puikiai įvykdo sunkias šio spektaklio užduotis – ir tada, kai juda kaleidoskopiškose mizanscenose, kurios nurodo į tam tikrus įvykius, ir tada, kai komentuoja juos metalygmeniu. Išraiška aštri, fokusuota, bet taip pat dažnai tokia žodinė ir nuoga, kad tiems, kurių gimtoji kalba suomių, gali būti tikrai nelengva. (spektaklis vaidinamas Suomijos švedų kalba – vert. past.)
Dickas Idmanas, Marika Parkkomäki, Robertas Enckellis, Tobias Zilliacusas – kiekvienas šių aktorių atlieka įtikinamą darbą. Tai, kad visi jie vaidina Kaligulą, žiūrovams nekelia jokių nepatogumų. Vaidinama groteskiška scena – Enckellis, kuris dabar yra Kaligula, apsirengia balerinos suknelę, pasidažo lūpas, šoka ir kalba lyg besidarkantis vaikas. Tirono paveikslas stingdančiai kraupus ir neatsispiriamai gundantis.
Indiferentiškų, nepavojingų ir lengvai suvokiamų teatro spektaklių laikais „Viirus“ teatro „Kaligula“ meta iššūkį mainstream‘ui. Tai bekompromisis, neflirtuojantis su publika teatro kūrinys, ištikimas savo sąžinei. Tai meninė deklaracija, dėl kurios iš proto nesikraustoma, bet lengvai gūžtelėjęs pečiais jo ignoruoti tikrai negali.“
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.