Naujienos
Nepamiršiu tos dienos. Buvo rugsėjo 11-oji, lyg tyčia, beje, Niujorko katastrofos kelintosios metinės. Ir tada įvyko tai, kas mano subjektyviu pasaulio suvokimo lygmeniu prilygo dviejų lėktuvų įsirėžimui į Pasaulio prekybos centro pastatus – buvau pavadinta apokaliptike...
Vos sulaukiau vakaro. Mečiausi prie knygų, – kaip ligonis, išgirdęs pragaištingą diagnozę, ieškantis atsakymo ir paguodos medicinos enciklopedijose, – susiradau Umberto Eco straipsnį „Apokaliptikai ir integruotieji“. Argi apokaliptikas, infekuotasis, pasmerktasis – tai aš?..
Kita vertus, gal ne tokie ir prasti tie reikalai. Juk gali susikurti neblogą įvaizdį – man rodos, ši diskurso pozicija dar neužimta – pradėčiau rengtis tik juodai, išmesčiau kosmetiką bei visus papuošalus (pasilikčiau tik „Lancome Mascara“ ir pora Bulgarijoje pirktų sidabrinių filigran stiliaus papuošalų.) Vengčiau saulės ir niekad nesišypsočiau. Toks būtų įsimintinas mano brandas. Įsimintinas ir, ko gera, pelningas. Juk sakoma, sex sells – apokalipsė, taip pat – sells. „Maximoje“ sėkmingai pardavinėjamos Nostradamuso pranašystės – tai netrukdo pirkėjams, greta pasaulio pabaigos pranašavimų, prisikraut pilną vežimėlį žemiškų gėrybių. O gal net priešingai, skatina – jei jau pasaulio pabaiga netoli, mėgaukis gyvenimo malonumais, carpe diem...
O aš būtent tada, kai buvau daugmaž susitaikiusi su pasauliu ir jaučiaus netgi integruota, buvau pavadinta apokaliptike. Ką gi, netikėtumai – gyvenimo druska. O nežinomybė – svaiginamas eliksyras. Kolumbas ieškojo trumpesnio kelio į Indiją, o atplaukė į Ameriką. Atrodo, iki mirties taip ir nesuprato, nei kur atplaukė, nei ką atrado. O kadaise Samuelis Beketas parašė savo garsiąją pjesę „Belaukiant Godo“. Vladimiras ir Estragonas laukia kažko, vardu Godo, jie patys nežino, kas tas Godo, kaip jis atrodys ir ką pasakys. Godo taip ir nepasirodo. Po kelerių ar keliolikos metų kitas rašytojas, bulgaras, parašė tęsinį – Godo iš tiesų ateina, bet Vladimiras ir Estragonas jo neatpažįsta, nes Godo, pasirodo, yra moteris...
Tikrumas pasaulyje – neleistina prabanga ir deficitas. Abejoju, vadinasi, esu. Abejonė yra vienintelis dalykas, kuriuo gali neabejoti. Imanuelis Kantas ieškodamas tikrumo nukreipė žvilgsnį į žmogų – jo protas, išlaisvintas iš tradicijos, prietarų, nežinomybės, iš baimės ir tingėjimo, apsiginklavęs racionalumu, turėjo tapti neišsenkamu tikrumo šaltiniu. Bet išsilaisvinęs protas netoli tenuėjo – paslydo kaip Jurijus Nikulinas ant banano žievės filme „Briliantinė ranka“ ir įsivėlė į labai labai nemalonią istoriją – teko trankytis po visokius viešbučius su visokiomis merginomis, ir žmona jau buvo bepradedanti nerimaut...
Protas, nešinas klausimu „Ko reikia žmogui?“ užbėgo pats sau už akių ir pažėrė žmogui nesuskaičiuojamų malonumų; siekdamas išvengti skausmo – iškupiūravo gyvenimą, pats save – liko pigus bulvaras. Markizo de Sado aprašytuose seksualiniuose žaidimuose – iš suvaržymų išsilaisvinęs protas – šaltai, abejingai, sistemiškai, apskaičiuotai siekiama optimizuoti malonumą ir pasitenkinimą. Išlaisvintas ratio įtūžis, Kantas, pavirtęs į de Sadą... Masiškai plintantys svingo klubai, sekso industrijos, jų milijoniniai pelnai – ir vilkas (kapitalas) sotus, ir avis (subjektas) sveika, t. y. patenkinta – visapusiai, taip pat ir seksualiai. 2 psl. >
VIVITE laeti! 2007-12-04 23:13
gyvenkime linksmi!!!b,č.
>. 2007-12-01 00:06
nėr už ką. Ibi semper est victoria, ubi concordia est.
Vincas 2007-12-01 00:04
Speju!Daktare Balockaite uzsidiskutavo su profesariu Pikasu?.?.---Ha ha:)Zinau,akd acpejau:)
Vincas 2007-12-01 00:02
Ar tai man smagu buti cia?Man visur buti yra smagu :)Idemiai pierskaiteu komentarus ir...