Naujienos
Studentė esu jau ilgai. Gėda prisipažinti, kad savo studijų “karjerą” pradėjau dar tais senais laikais, kai net maximų nebuvo. Atsimenu tik viena tokią kuklią Vilniaus prekybos parduotuvę Totorių gatvėje. Na, bet man, atvažiavusiai iš provincijos, Vilnius vis tiek darė įspūdį. Be to, ir gyvenau neprastame rajone (nors ir ne savo bute) – Pašilaičiuose, visai šalia pasažo “Pas Juozapą”. Nuėjus į tokią parduotuvę buvo galima pačiam išsirinkti labiausiai patikusią prekę ir įsidėti į savo krepšelį. Šiaip buvau įpratusi visada prekių prašyti: “Norėčiau bandelės su cinamonu ir mineralinio vandens mažame žaliame buteliuke”.
Vilniuje iš karto perėjau į kitą lygmenį: tapau pati sau ponia savo pirmajame prekybos centre. Aišku, paskui atsiras mažų parduotuvėlių ilgesys, bet čia jau kita epocha ir kita kalba. Nesikeičia tik tai, kad ir tuomet, ir dabar esu studentė. Atrodo, lyg būčiau užmigusi amžinu studentavimo, atsiprašau, studijavimo, miegu. Studijuoju, o gyvenimas bėga pro šalį. Studijuoju, o visi žmonės dirba.
Kai vidurdienį užėjusi į parduotuvę atsistoju prie pažįstamos kasininkės kasos, galiu pasiteisinti: aš studijuoju. T.y., mano darbotvarkės nieks nesupaisys. Tačiau kuo ilgiau studijuoju, tuo greičiau senstu. Žiūriu į pirmakursius ir nuoširdžiai tikiu, kad jie nešvaistys laiko veltui, taip, kaip aš. Godžiai klausausi jų kalbų apie pirmą darbinę patirtį.
Aš užaugau tikėdama idealais, kad mokslas yra šviesa. Atsimenu dar ir tą šūkį mokykloje. Gerai įsidėmėjau. Kad mokytis reikia, žinojau nuo pirmos klasės. Ir mokiausi. Buvau stropi mokinė. Bet juk negyvensi visą laiką mokykloje. O universitetas dar mažiau svetingi namai. Draugiškos santalkos man, kaimo vaikui, čia sunkiai identifikuojamos. Mokykloj buvo aiškiau: vieni stumdosi, su kitais gali pajuokauti.
Prisipažinsiu, kad klausimas, kuo būsiu užaugusi mane kamavo ilgai. Pernelyg ilgai. Perėjusi visus pragaro ir dangaus ratus, supratau, kad noriu būti marketingo specialistė. Bet jau buvo šaukštai po pietų. Artėjo pensija. Ir aš pradėjau ją skaičiuoti. Darbo buvo nedaug, nes ir skaičiai neįspūdingi. Bet ir studijos dar nebaigtos. Mokslo šaknys karčios, o vaisių nesimato. Mokslo šviesa šviečia, bet nešildo. Gaila, kad dar mokykloje besimokydama neįsidėmėjau patarlių apie darbą. Gal būtų pravertę…
Dabar nuoširdžiai pavydžiu žmonėms, kurie žino tiesiausią kelią nuo taško A į tašką B. Aš mokėjau spręsti tik mokyklinius uždavinius apie traukinius. Bet juk realybėje už taško A slypi visa istorija. O susidūrimas su realiu traukiniu gali kainuoti gyvybę… Apie tai sužinojau ne iš vadovėlių, o iš žiniasklaidos.
Ir vis dėlto man gėda. Dėl to, kad tiek metų naudojausi dėstytojų darbo vaisiais. Švaisčiau valstybės lėšas. Tuomet dar nesuvokiau, kad studentas yra visų dirbančių žmonių išlaikytinis. Jis nesukuria jokios pridėtinės vertės, tiesiog pats ją pasiima. Ir naudoja savo nuožiūra. Visokiems tikslams.
Kai pradedu skaičiuoti, suprantu, kad per tiek metų jau būčiau baigusi mediciną arba kunigų seminariją. Dirbčiau visuomenei naudingą darbą. Galėčiau savimi didžiuotis. Beliktų tik laikytis moralinio kodekso. Ir viskas būtų aišku. Sudėliota, surikiuota. 2 psl. >
rene 2008-01-11 11:14
Labai mielas tekstas... Daugiau tokiu.. :)
2007-12-28 14:17
Padrikos, chaotiškos mintys, nesupratau esmės. Na, autorė baigė universtitetą. Kiek...
Valdux 2007-12-17 07:19
Gražiai išdeliotos mintys. Gerai kai žmonės moka pasakyti sklandžiai tai ką nori pasakyti....
Krec 2007-12-16 18:53
Nieko protingo nepasakei. Kai prisikaisiosi visur pinigu ir visko prisipirksi, arba...