Naujienos
Denisas Jonesas (Mirjam Wirz nuotr.)
Nežinau, ką šįvakar parodys superžvaigždė Jimis Tenoras, bet jam reikės labai pasistengti, kad nustelbtų vakarykščio Deniso Joneso pasirodymo įspūdžius. Kol kas pastarasis yra absoliutus festivalio favoritas.
Prisipažinsiu, tikėjausi infantilaus „CocoRosie“ tipo saldumo, o gavau kažką panašesnio į aštrų ir užburiantį „Tower Recordings“ ar „Kemialliset Ystävät“ keistumą, tik su ryškesniu elektronikos komponentu ir britiškos melancholijos atspalviu. Tiesą sakant, jau seniai nusprendžiau, kad elektroninė muzika nebepajėgi kuo nors mane nustebinti, bet Denisas Jonesas labai įtikinamai pademonstravo, kad dar anksti ją visai „nurašyti“. Kai groja tokią originalią muzikos viziją turintis žmogus, visai nesvarbu, koks garso šaltinis. Kur kas svarbiau tai, kad tuomet aiškiai jauti, jog garsas yra gryna to žmogaus vidinės energijos išraiška – labai organiška išraiška, kad ir kokias muzikines formas ji įgytų.
Kaip tik nevadina šio keisto modernios elektronikos ir 60-ųjų psichodelinio hipių folko derinio – „folktronika“, „ateities folkas“, „miesto folkas“, freak folk („keistuolių folkas“, turbūt labiausiai pačių atlikėjų nemėgstamas muzikinės spaudos „nukaltas“ terminas), nu-folk ir t.t. Nors psichodelinio folko atgimimą, ypač JAV, Suomijoje ir Japonijoje, galima pastebėti jau devyniasdešimtųjų pradžioje, tik maždaug 2005 metais naujasis folkas tapo tuo, apie ką rašė dauguma muzikinių žurnalų, o „New Weird America“ („Naujoji keistoji Amerika“, dar vienas bandymas įvardyti šią daugiaveidę muzikinę galaktiką) atlikėjų Devendros Banharto, „CocoRosie“, „Animal Collective“ ir Joannos Newsom vardai tapo vienais dažniausiai linksniuojamų. Deja, dirbtinas sensacingumas šiai muzikai nebuvo labai naudingas. Kai keistas lo-fi (žemos kokybės) skambesys ir „autsaideriškas“ įvaizdis tapo savitiksliais, o netradicinių ir savadarbių instrumentų naudojimas – garbės reikalu, gerokai išsiplėtusiame naujojo folko rate pakvipo dirbtinumu. Reikia konstatuoti, kad labiausiai išgarsėję atlikėjai – tas pats Devendra Banhartas ar „CocoRosie“ – anaiptol nėra geriausi žanro atstovai, o „grynuoliai“ – „Six Organs of Admittance“, Jack Rose ir „Pelt“, Josephine Foster, „Fursaxa“ ir kiti – liko šešėlyje ir ramiai sau kūrė toliau. Dabar, 2007 metų pabaigoje, akivaizdu, kad pretenzingas ir gerai apskaičiuotas Banharto ir „CocoRosie“ freak folkas išsisėmė ir skaičiuoja paskutines dienas populiarumo Olimpe. Tuo tarpu „grynuoliai“, man atrodo, ir toliau turės stabilų ištikimų gerbėjų ratą.
Denisą Jonesą galima drąsiai priskirti prie šitų „grynuolių“. Jo muzika yra tai, ką anglakalbiai vadina „a league of its own“ („ne su kuo nesulyginama“), ir todėl nepriklauso nuo konkrečių stilių populiarumo bangų dinamikos. Būtent tokio gyvo pasirodymo jau kurį laiką labai trūko Lietuvoje. Jau seniai negirdėjau tokio įspūdingo balso ir tokio išradingo triukšmų ir efektų naudojimo. Ir svarbiausia – Deniso Joneso natūralumas. Šiek tiek jaudulio, šiek tiek nesuvaidinto sumišimo, kai analoginio triukšmo proveržis viršija planuotą intensyvumo lygį. Kai Denisas paima į rankas gitarą ir uždainuoja vieną iš savo melancholiškesnių baladžių, atrodo, kad jis groja ir dainuoja pats sau, lyg sėdėtų savo miegamajame sekmadienio rytą. Tačiau po to vėl seka radikalesnių garsų kaskada, ir šis gaivališkas laisvumas išskiria jį iš saldžiai ekscentriškų ir dažnai nuobodžių populiariųjų freak folko atlikėjų gretų. 2 psl. >
2007-12-20 11:48
thanksbestDenzel
tfu 2007-12-16 19:52
buvau bet negirdejau - nes per daug isgeriau :D :D jei rimtai tai girdejau ir buvo super, tik va...
khe 2007-12-16 12:41
kas nebuvo ir negirdejo - tas durnas.