Naujienos
„Trigalvio slibino“ projektas palaidos socialdemokratiją“ – taip ne per seniausiai pareiškė Vilniaus vicemeras ir sostinės LSDP skyriaus lyderis Algirdas Paleckis.
Apie „Trigalvį..“ dar pakalbėsim, o socialdemokratijos klausimas Lietuvoje pastaruoju metu linksniuojamas įvairių diskusijų kontekste, tačiau dažniausiai diskutuojant apie politinę ideologinę tapatybę. Šiandien su ideologinio tapatumo problema susiduria dauguma partijų, iš esmės visos parlamentinės partijos, nors galbūt labiausiai - būtent socialdemokratų partija, nes pagal istorinę tradiciją socialdemokratai visuomet buvo ta politinė jėga, kuri bent jau nominaliai deklaruodavo prisirišimą prie plačiajai visuomenei patrauklių solidarumo, teisingumo vertybių.
Tačiau šiandien mūsų visuomenė jau nuo mokyklos suolo ugdoma būti tik primityviais vartotojais (dirbk, pirk, mirk...). Apie kokį tapatumą galima bekalbėti šiandien, jei ir socialdemokratu save įvardijantis premjeras ir partijos lyderis G.Kirkilas viešai išdrožia, kad jis geriausius patarimus gaunąs iš Laisvosios rinkos instituto ekspertų...., t.y. privačios šamanų kontoros. Tai tik viena iš daugelio mūsų šiandienos politinės sistemos grimasų. Pavojinga tai, kad apie panašaus lygio politinę klounadą kreivų veidrodžių salėje mūsų plataus vartojimo žiniasklaida linkusi nutylėti, o kalbantiesiems apie tai visaip stengiamasi užkimšti gerkles.
Ta proga prisiminiau lapkričio 24-ąją Mokytojų namų salėje surengtą Socialdemokratinės minties instituto (SDMI) konferenciją, kurios tema, beje, ir skelbė – „Politinės sistemos grimasos. Kas toliau“? Tiesą sakant, SDMI ir yra viena iš tų nevyriausybinių organizacijų, kurioms bandoma užkimšti gerklę. Pranešimus konferencijoje skaitė penki prelegentai – Antanas Bukauskas (Mykolo Romerio universiteto lektorius), Seimo narys Algimantas Matulevičius, švietimiečių profsąjungos pirmininkas Aleksas Bružas, politikos apžvalgininkas Imantas Melianas ir Socialdemokratų sąjungos (LSDS) pirmininkas Arvydas Akstinavičius.
Visi šie asmenys pastaruoju metu neretai savo mintis išsako ir platesnei auditorijai tiek, kiek pavyksta prasiveržti pro informacinę blokadą. Apie informacinę blokadą dažniau kalba neparlamentinių partijų atstovai, tačiau šįsyk būta išimties, apie informacinę blokadą kalbėjo ir Seimo narys Algimantas Matulevičius, visų pirma turėdamas omeny Seimo laikinosios VSD tyrimo komisijos veiklą. Tai – rimtas signalas apie tai, kad plačioji visuomenė tapo manipuliavimo objektu tų, kurie sugebėjo užvaldyti žiniasklaidą.
Konferencijos prelegentai, pateikdami politinės sistemos analizę ir diagnozę, bandė atsakyti į sunkų klausimą „kas toliau ir ką daryti?“ Aišku viena, kad atsakymą į jį rasti galima ne per vieną ir net ne per dvi konferencijas. Bėda ta, kad laiko atsakymų ieškojimui lieka vis mažiau. Nesvarbu, kad mums niekas nenustatė „dead line“, tačiau 1939-1940-ais, nepriklausomybės praradimo išvakarėse, tokios ribos ar termino taip pat niekas nenustatė, tačiau vargu bau kas iš tuometinio politinio elito nuspėjo 50 metų juodžiausios okupacijos perspektyvą. Juolab šie klausimai šiandien tampa aktualūs, stebint politinius procesus mūsų didžiojoje rytų kaimynėje - akivaizdų posūkį į autokratinį didelės šalies valdymą su aiškiais stalinizmo-fašizmo elementais, o gal ir perspjaunant patį stalinizmą. Tokiame tarptautiniame kontekste padėtis mūsų valstybėje pripažintina bloga ir tolydžio blogėjančia, kurią sritį beimtumėm. Štai Antanas Bukauskas savo pranešime konferencijoje nagrinėjęs Politinės ir administracinės tapatybės problemą, nors labiau aptakiomis, akademinei erdvei tinkančiomis formuluotėmis, įvardijo pakankamai liūdną diagnozę – Lietuvos politinis ir administracinis valdymas kol kas išgyvena tik 19 a. pabaigos „vėberinę“ epochą, kuomet pasikliaujama tik smulkmenišku teisiniu valstybės valdymo reglamentavimu, kaip vienintele panacėja sprendžiant valdymo problemas, tačiau visiškai ignoruojant šiandienos pasaulyje taikomus šiuolaikinius viešo administravimo modelius. Algimantas Matulevičius, įvardydamas problemą, kirto tiesiai šviesiai – valstybę užvaldė klanai. Jei ši trumpa, bet iš tikro šiurpi diagnozė kurį laiką viešose diskusijose sklandė tarsi eterinėje ar astralinėje būsenoje, tai „trigalvio energetinio slibino“ fone įgavo labai apčiuopiamą pavidalą. Tai amžiaus eksperimentas, o tiksliau, amžiaus afera: strateginis valstybės sektorius – energetika, atiduodamas į privačių krautuvininkų rankas. Dabar geroji teta „Maxima“ ne tik akropoliais miestus ir miestelius aprūpins, bet ir „iljičiaus lemputes“ kiekvieno lietuvio namuose uždegs. O gal tai ne afera, o tiesiog genialus „verslo planas“? Jo dėka ne vienas, o keli klanai savo apetitus patenkins: vieni po naujosios atominės priedanga sėkmingai melš vartotojų kišenes per elektros tinklus, kiti, kaip koks nors p. Juozaitis, prasuks gerą vienkartinį šeimos bizniuką su žemės sklypais aplink būsimąją jėgainę. Gyvieji klasikai tai vadina „Vsio zakonno“. Kaip yra pasakęs akademikas Antanas Kudzys, tuomet bus visiškai nebesvarbu, kada bus pastatyta atominė elektrinė, ir ar apskritai ji bus pastatyta, nes klanai jau bus prasukę savo verslus, pinigai bus nusėdę tose kišenėse, kur reikia 2 psl. >
Juozas 2007-12-19 12:06
Žiniasklaida jau nupirkta ir perkama toliau. Vien šiomis dienomis Kirkilo reklama per visą...
Jaunius 2007-12-18 15:45
Atkreipiau dėmesį tik į "plataus vartojimo žiniasklaidą".Kokie ten dvasios...