Nuo vaikystės mus supa draudimai – taip ir išsiugdome savo baimes.
Kaip turėtų atrodyti mūsų gyvenimas, kad tikrai galėtume pasakyti – „esu laimingas“?
Dirbu mėgstamą darbą, puikiai leidžiu laisvalaikį, darau dalykus, kurie patinka, mane supa nuostabūs draugai ir kolegos, rytais pabundu su šypsena, kiekvieną dieną pasitinku kaip galimybę nuveikti ką nors nauja ir įdomaus, mėgstu padėti žmonėms, mėgstu mokytis, bendrauti, randu laiko visoms man svarbioms gyvenimo sritims, rūpinuosi sveikata. Laimė? Kam nors taip.
Banko sąskaitoje vartosi milijonai, laisvalaikiu perku nekilnojamojo turto, per dienas galiu gulėti paplūdimy prie jūros, mėgaujuosi geriausiais valgiais, prabanga, turiu automobilių kolekciją ir keletą vilų skirtinguose pasaulio kraštuose. Vieną vakarą galiu vakarieniauti prabangiausiam Paryžiaus restorane, kitą vakarą milijoną prašvilpti prie spindinčių lošimų automatų pinigų atsikratymo sostinėje Las Vegase. Laimė? Kam nors taip.
Kasdien keliuosi 6 valandą ryto ir žingsniuoju į darbą, kontoroje sėdžiu iki penktos vakaro. Grįžtu namo ir su alaus bokalu įsitaisau prie televizoriaus. Savaitgaliais leidžiu sau ilgiau pamiegoti, knygų neskaitau, nes manau, kad tai laiko švaistymas, keliauti irgi nemėgstu. Nereikia man ir milijonų, tiesiog gerai taip, kaip yra. Laimė? Kam nors taip.
Tokių istorijų būtų galima prirašyti bent tris su puse milijono vien Lietuvoje. Laimė – tai būsena ir ji absoliučiai subjektyvi. Kiekvienas ją suprantame savaip. Todėl nė vienas mokytojas, treneris, guru ar apsišaukėlis nepadarys jūsų laimingų, nuo knygų skaitymo, seminarų klausymo taip pat laimingesni netapsite... Jei patys nežinosite, kas padaro jus laimingus. Kas jums iš tikrųjų patinka? Ką iš tikrųjų mėgstate? Kokią veiklą pasirinktumėte, jei galėtumėte imtis bet ko?
Laimė – tai kiekvieno žmogaus subjektyvi būsena, todėl negalime sakyti: „Dirbk valandą per dieną ir būsi laimingas“ arba „Mesk darbą ir keliauk aplink pasaulį – laimingas tapsi taip.“ Per seminarą apie „sėkmę“ pertraukos metu su viena dalyve šnekučiavomės apie tikslus. Ji kalbėjo: „Pagrindinis mano tikslas – kad vaikai būtų laimingi. Noriu kad jie gerai mokytųsi, gautų gerą išsilavinimą, susirastų gerus darbus...“ Tačiau kieno tai laimė? Jos ar vaikų? Kas iš tikrųjų taps laimingas, jei visa tai išsipildys? Galbūt vaikams tai taip pat laimės formulė, tačiau ar neturėtų spręsti jie patys?
Per prievartą laimės nebūna
Šį teiginį labai gerai iliustruoja tokia istorija: prieš egzaminų sesiją į vadybos dėstytojo kabinetą įeina studentė. Ji primena jam paskaitą apie pasitikėjimo svarbą augančiose organizacijose bei gyvenime ir netikėtai paklausia: „Dėstytojau, ar Jūs pasitikėsite mumis per šį egzaminą? Ar tikite, kad galime išlaikyti jį nesukčiaudami, ar vėl liepsite susėsti po vieną, nušluoti stalus ir visus daiktus sumesti į krūvą kampe?“ Dėstytoją lyg lediniu vandeniu perpylė. Jam dar nespėjus atsigauti, studentė tęsė: „Kaip galite žinoti, ar esame verti pasitikėjimo, jei net nesuteikiate mums progos sukčiauti?“ Tie klausimai dėstytojui buvo pati geriausia pamoka apie pasitikėjimą. Per egzaminą jis tepasakė: „Atsisėskite patogiai, kur tik norite, naudotis knygomis ir užrašais negalima, tačiau galite turėti juos prie savęs. Darbus privalote grąžinti per dvi valandas. Sėkmės.“ Studentai ryžosi prastesniam pažymiui, tačiau nesukčiavo. Nes pagrindinis egzaminas vyko ne popieriuje, pagrindinis egzaminas vyko kiekvieno studento viduje. 2 psl. >
Naujienos


















Rodrigo 2008-07-02 04:42
e5fb753802c9f0acb3bc8afddea8325c...
Yzi 2007-12-20 10:56
Eilinis "mastyk kaip milijonierius" vanduo.
pabaigoje 2007-12-19 13:37
pabaigoje kazkaip prasidejo materializmas.. Juk jai visas atsiduodi darbui kad svestumei pergales...