Naujienos
Rokas Pralgauskas. „Aš pas babą kaime“. 2005
Vakar Vilniaus „Vartų“ galerijoje buvo atidaryta paroda, pakankamai svarbi, kad į atidarymą ateitų kultūros ministras, buvęs sostinės meras ir kiti matomi politikos ir kultūros pasaulių veidai: „1907 : 2007. Privatūs pokalbiai“. Paroda skirta pirmosios lietuvių dailės parodos šimtmečiui.
Parodos kuratorė Laima Kreivytė apibūdiną parodą kaip „XX a. pradžios ir šiuolaikinio meno akistatą“ ir paaiškina jos pavadinimo antrąją dalį šitaip: parodos ekspozicija yra tarsi kvietimas menininkams, jų kūriniams ir žiūrovams „privačiai“ kalbėtis apie menininko misiją ir tapatybę „tada ir dabar“. Idėja yra labai įdomi ir intriguojanti. Jei nebūtų kelių „bet“.
Visų pirma, parodos „infrastruktūra“ yra nuspėjama jau pažiūrėjus į parodos kvietimo įliustraciją, kurioje supriešinami praėjusio amžiaus pradžios romantizuotas (visuo)menininko įvaizdis (1907 m. Antano Žmuidzinavičiaus „Petro Rimšos portretas“) ir deromantizuota, (savi)ironiška šiuolaikinio menininko persona (2005 m. Roko Pralgausko fotodarbas „Aš pas babą kaime“). Šiuo supriešinimu, išskyrus kelias išimtis, apie kurias užsiminsiu vėliau, paremta didžioji ekspozicijos dalis – XX a. pradžios dailininkai „suvokiantys savo dvasinę misiją“, visuomeniškai ir tautiškai nusiteikę, jaučiantys lietuviškos gamtos artumą ir didybę, o šiuolaikiniai menininkai apskritai atsisakantys būti mesijais ir „tautos sutelkėjais“, ironiškai apolitiški ir neturintys apibrėžtos tapatybės. Tai yra iliustratyvu ir pakankamai paveiku, tačiau tuo pat metu panašu į šiokią tokią „programinę“ formulę.
Antanas Žmuidzinavičius. „Petro Rimšos portretas“. 1907
Būtent todėl paroda labiau panaši ne į kvietimą „privatiems pokalbiams“, o į tokių pokalbių neįmanomumo konstataciją. Šie pokalbiai tarp daugumos šiuolaikinių menininkų ir kelių pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyvių (Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Kajetono Sklėriaus, Adomo Varno ir kitų) neįmanomi paprasčiausiai todėl, kad skiriasi pati kalba, kalbėjimo būdai ir sąvokų sistemos. Tam, kad galima būtų kalbėti, turi sutapti bent kažkuris iš šitų dialogo elementų, kitaip neįmanoma išvengti tarpusavio nesupratimo ar ginčų, kuriame abi pusės kalba apie skirtingus, nesulyginamus dalykus.
Petras Rimša. „Saulėtekis“. 1908-1909
Apie kokią „menininko misiją“ gali kalbėti šiuolaikiniai menininkai, jei pati sąvoka jiems yra svetima ir iš esmės net nereikalinga, todėl dažnai tampanti ironiškų jų kūrinių objektu? Lygiai taip pat ir su „tautine tapatybe“ – užtenka paklausti šiuolaikinių menininkų jų nuomonės apie miglotą Tautos namų projektą, kuris XX a. pradžioje buvo tautos patriarcho ir vieno iš pirmosios lietuvių dailės parodos „kuratorių“ Jono Basanavičiaus prioritetas. Ironišką šiuolaikinių menininkų požiūrį į ano meto (visuo)menininkų savimonę galima aiškiai pajusti pirmojoje parodos erdvėje, kur greta to paties Basanavičiaus ir Rimšos portretų yra pateikiami savotiški šiuolaikinių menininkų „komentarai“, tame tarpe ir minėtas Roko Pralgausko kūrinys 2 psl. >
ne apie tai 2007-12-22 09:42
Straipsnis neblogas, bet parašytas neįsigilinus ir referuojant tik į parodos paviršių....
Raimis 2007-12-20 13:01
Puiki paroda, bei straipsnis. Visiems siulau nueiti, ne vien kaboti "online".
Egle 2007-12-20 09:29
o man liūdna kad kritikuojančių komentarų daugiau nei paciu kritiniu straipsnių ar nuomoniu...
2007-12-20 08:16
Bent jau vardą iš didžiosios pasirašytumėt , jei jau lietuviškai, kultūrtrėgeri (-e, ar...