Naujienos
Scena iš spektaklio „Laukim skambučio“. Mariaus Macevičiaus nuotr.
„Šiandien teatre svarbiau ne nuoširdumas, o įpakuotas, sukonstruotas, beskausmis, logiškas sakinys“. Pokalbyje su Nacionalinio dramos teatro aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu – apie naujausią jo spektaklį, teatrą ir mūsų laiką.
V. Masalskio spektakliai sudaro Nacionalinio dramos teatro repertuaro pagrindą, kaskart sutraukia pilnas žiūrovų sales ir yra tikra atgaiva pavargusiam nuo pigaus linksminimo teatro mėgėjui.
Spalį V. Masalskis savo gerbėjus pakvietė į dar vieną premjerą. Mažojoje salėje pastatyta kanadiečių dramaturgės Marie Farce Marsot pjesė „Antroji linija“. Spektaklis pavadintas „Laukim skambučio“.
Remdamasi savo išgyvenimais dramaturgė kūrė pjesę kaip juokingą ironišką pasakojimą apie šeimą, o režisierius spektaklyje dėlioja gilesnius ir svarbesnius akcentus.
Kalbėdamas apie savo spektaklius, neretai užsimenate apie tarnystę temai, idėjai, buriate bendraminčius. Ilgainiui Jums pjeses, temas pradėjo siūlyti ir patys aktoriai. Kiek žinau, šis spektaklis prasidėjo būtent nuo Jolantos Dapkūnaitės pasiūlymo. Ką galvojate apie menininkų būrimąsi aplink Jus?
Čia turbūt ne apie mane buriasi. Tiesiog būname labai laimingi, kai esame laukiami, kai mumis tiki. Pavyzdžiui, jei ne J. Dapkūnaitė ir Eglė Gabrėnaitė, tai gal ir nebūčiau išdrįsęs. Na, Jolantą gal ir būčiau išdrįsęs pasikviesti, tačiau E. Gabrėnaitės tikriausiai ne, nes nežinojau, kaip ji vertina mane, mano spektaklius, ar ji tiki manimi.
Man atrodo, kad teatras nėra vienas žmogus ar autokratija, kuri buvo labai populiari sovietmečiu.
Beje, dabar ji pasiekė kulminaciją – režisierius stato spektaklius visai nekreipdamas dėmesio į aktorius. Jam aktorius tapo kaip medžiaga, kaip baldas. Žmogus virsta ženklu, dingsta profesijos esmė.
Dabar teatre pamirštame publiką. Prieš šį pokalbį galvojau: kodėl sovietmečiu žmonės ėjo į teatrą? Jie ėjo pabendrauti su režisieriumi, aktoriais, kurie norėjo pasakyti kažką svarbaus – pavyzdžiui, pareikšti protestą prieš tuometinę valdžią. Scenoje būdavo siūloma pokalbio tema, kuria teatras kalbėdavo su žiūrovais. Salėje visada atsirasdavo bendraminčių, kurie būrėsi.
O kai tapome nepriklausomi, pradėjome užsiiminėti savireklama. Režisieriai pradėjo daryti pinigus, teatre tapo svarbiausia kūrėjo įvaizdis, jo vardas.
Bet gal apskritai pasikeitė situacija mūsų kultūroje?
Taip, vertybės pasikeitė. Piniginės vertybės užkariavo mūsų sąmonę. Čia yra tiesa. 2 psl. >
Angelė 2007-12-21 10:14
Puiku. Ačiū