Pagrindinė priežastis, kodėl partijos Lietuvoje yra tokios panašios, kaip aš jau rašiau “Balsas.lt”, yra ta, kad jos neatstovauja jokiems viešiesiems interesams ir neturi jokios ideologijos. Partijos vadovas ir yra partija. Ir kadangi dauguma partijų vadovų turi vieną bendrą interesą, išsilaikyti valdžioje, jų politinė orientacija pasidaro labai panaši. Ši politinė orientacija susijusi su iškrypusia individualizuoto rinkos liberalizmo versija, kuri yra kraštutinė ir beveik nepasireiškia Vakarų visuomenėse.
Kadangi Lietuvos partijos nėra susijusios su organizuotais visuomenės interesais, jų politika labai prioklauso nuo partijos lyderio. Tai lėmė tiesiog monstrišką Lietuvos politikos individualizaciją: politika yra tokia fanatiška, kad negali būti siejama su jokia ideologija. Lietuvos politikoje vyrauja asmeniniai interesai ir galingos kapitalo jėgos, nes politikai neatstovauja ir nėra atskaitingi jokioms grupėms ir visuomeniniams interesams ir siekia tik išlaikyti galią.
Pavyzdžiui, dabartinę valdančiąją koaliciją be kitų sudaro Valstiečių liaudininkų sąjunga ir liberalcentristai. Kodėl šios dvi partijos turėtų sudaryti į koaliciją? Jei už šias partijas balsuoja absoliučiai skirtingo tipo rinkėjai, turintys visiškai skirtingus, dažnai ir priešingus, interesus, kodėl valstiečių liaudininkų vadovė Kazimira Prunskienė ir liberalcentristų vadovas Artūras Zuokas nusprendė eiti į tą pačią vyriausybę? Kokiems interesams jie atstovauja toje vyriausybėje? Manau, atsakymas yra toks, kad partijos tėra elito dariniai be jokio įsipareigojimo atstovauti visuomeniniams interesams, ir kad Prunskienė ir Zuokas greičiausiai turi daug daugiau bendra (tai – noras būti valdžioje), negu jų, vieno ir kito, rinkėjai.
Ir visa politika nėra nukreipta į jokias bendruomenės ar bendras visuomenės problemas, tačiau yra personifikuota bei virtusi asmeninių partijos vadovo interesų išdava. Tačiau esama politikos sričių, kur negalima efektyviai veikti, jei nėra tikros demokratinės politikos. Tai teisinė darbo sąlygų bazė, darbuotojų teisės bendrai paėmus ir perskirstomosios priemonės, tokios kaip visuotinės gerovės sistema, sveikatos, švietimo ir kitos socialinės politikos. Tačiau šios politikos Lietuvoje yra kur kas labiau personifikuotos, todėl silpnesnės, nei kitose Europos valstybėse.
Tai sukūrė atšiaurias darbuotojui darbo rinkos sąlygas. Atlyginimai dirbtinai žeminami, darbo sąlygos labai prastos. Joks Europos darbuotojas nesutiktų su tokiomis darbo sąlygomis ir socialinių teisių stygiumi, koks yra šios dienos Lietuvoje (tai, žinoma, neliečia verslo lyderių, kurie patys nustebę, kad tiek gali spausti darbuotojus). Tai lemia neatsakingas elgesys politikų, kurie rūpinasi tik asmeniniais interesais ir tuo, kad pritrauktų užsienio investuotojus gauti trumpalaikei naudai.
Kadangi vidinė demokratija partijose neegzistuoja, Lietuvos partijų vadovai yra labai pažeidžiami ir priklausomi nuo finansinio elito. Partijoms nelieka nieko kito, kaip pardavinėti viešąsias gėrybes, paslaugas ir turtą privačioms kompanijoms. Privačios bendrovės įsileidimas į antrąją Ignalinos branduolinę jėgainę gerai atskleidžia šią problemą. Socialdemokratai lojalesni savam finansiniam tinklui, negu savo rinkėjams. Socialdemokratai labiau suinteresuoti atstovauti ir užtikrinti Maximos interesus, nei užtikrinti bendrus daugumos lietuvių interesus. Tai, be abejo, reiškia rinkėjų interesų nepaisymą, tačiau kitas dalykas, apie kurį, man rodos, Lietuvoje nepakankamai kalbama, yra tai, kad tokia politika yra tiesiog nepaprastai bloga 2 psl. >
Naujienos


















- 2007-12-25 08:59
pasidomekit LSDS. Jie silpni bet pilni socialdemokratu ideologijos. nors vezimu vezk
Vytautui---inž 2007-12-24 21:41
Jūs daug kartų teisus. Nes ir partiją reikia įregistruoti. Vietoj įstatinio kapitalo...
samamas 2007-12-24 20:22
turime sasaldemoneysratija-visa,kas blogiausia,perimta is laukinio JAV kapitalizmo,vokieciu...
Vytautas 2007-12-24 16:09
Vienoje vietoje galeciau gincytis su autoriumi del teiginio,kad tai vieno zmogaus...