Naujienos
Parodos plakato fragmentas
„Eksperimentas“ yra paroda, kurios jau seniai reikėjo. Ji yra tarsi galutinis taškų sudėliojimas ir netgi savotiškas XX-XXI a. modernios eksperimentu pagrįstos lietuvių dailės manifestas.
Dvi „istorinės“ lietuvių dailės parodos per vieną savaitę – įdomus sutapimas. Dar įdomiau, kad jos naudoja visiškai skirtingas pristatymo schemas. Jei Laimos Kreivytės kuruota paroda „1907 : 2007. Privatūs pokalbiai“, eksponuojama „Vartų“ galerijoje, yra, pasak pačios autorės, „akistata“ – dviejų „kraštutinių taškų“, XX a. pradžios menininkų ir šiuolaikinių jaunų kūrėjų sugretinimas/priešpastatymas, tai Radvilų rūmuose vakar atidaryta Lietuvos dailės muziejaus paroda „Eksperimentas“ yra viso praėjusio amžiaus ir XXI a. pradžios eksperimentinio meno „pjūvis“.
Visgi „Eksperimentą“ būtų sunku pavadinti tiesiog apžvalgine paroda. Tai yra visų pirma kuratorinė paroda. Kalbu ne tiek apie kūrinių atranką, kiek apie pačios parodos architektūros organizaciją ir konceptualų „apipavidalinimą“. „Eksperimentas“ – tai keli individualūs maršrutai po Lietuvos eksperimentinio meno istorija, keli lygiagretūs asmeniški naratyvai, kurie kai kur susikryžmina, bet vis dėlto yra pakankamai savarankiški. Šiuo metu, kai reta paroda nustebina ir ilgesniam laikui lieka atmintyje, nebūtų pernelyg drąsu teigti, kad Lolitos Jablonskienės, Erikos Grigoravičienės ir Jolitos Mulevičiūtės kuratorinis darbas rengiant „Eksperimentą“ yra nepriekaištingas.
Ekspozicijos fragmentas (Aloyzas Stasiulevičius „Tiltas“. 1967. Kart., aliejus, koliažas; Romualdas Rakauskas. „Jurbarko tiltas“. 1972. Bronza, sidabro atspaudas; Kazys Varnelis. „Šešiolika kart keturi“. Drobė, akrilas. 1970; Artūras Raila. „Vienas kubas“. 1988. Dažytas medis)
Visų pirma noriu pažymėti puikų sprendimą organizuoti ekspoziciją ne pagal periodus ar stilius, o pagal pakankamai paprastus, bet talpius raktažodžius. Ekspozicija suskirstyta į septynias savo specifiką turinčias temines erdves: „Tuštuma“, „Šviesa“, „Ribos“, „Geometrijos kūnai“, „Raidės“, „Medžiagos ir daiktai“, „Citatos“. Šios erdvės turi ir autorystės atspalvį: nors kuratorės dirbo ties parodos rengimu bendrai, minėtus septynerius skyrius jos visgi pasiskirstė, tad kiekviena teminė erdvė neišvengiamai atspindi individualų ją „konstravusios“ kuratorės žvilgsnį. Kuratorių užsibrėžtas tikslas išryškinti ne chronologinę eksperimentinio meno evoliucijos liniją, o „netikėtas įvairių laikotarpių kūrinių sandūras“ yra sėkmingai pasiektas; nežiūrint į atskirų kūrinių datas, galima būtų netgi įsivaizduoti, kad visi jie buvo sukurti turint galvoje interpretacijai pateiktus raktažodžius, lyg kokiame kolektyviniame šiuolaikinio meno projekte. Tai, kad kuratorės sugebėjo taip tiksliai ir taikliai įvardinti tokių skirtingų dailininkų ir laikotarpių kūrinius vienijančius motyvus, yra išties įspūdinga.
Vertas dėmesio ir kiekvieną iš septynių skyrių lydinčių „įžanginių tekstų“ subtilumas. Juose nėra ideologizavimo ar deklaratyvumo, jie veikia tiesiog kaip bendras krypties nurodymas, leidžiantis geriau suvokti skyriaus kontekstą. Todėl daug įdomių ir neakivaizdžių prasmių lieka beveik tiesiogine prasme tarp eksponuojamų kūrinių. Tai ypač jaučiama skyriuje „Ribos“, kuriame vietomis apskritai atrodo, kad vienas kūrinys yra kito kūrinio tęsinys, nepaisant skirtumo tarp jų sukūrimo datų – tarsi ribos būtų tik pačiuose kūriniuose, bet ne tarp jų. „Ribas“ galima beveik skaityti kaip nuoseklų (bet nebūtinai linijinį) pasakojimą, kurio potekstėje įskaitoma užuomina į tai, kad sovietmečiu lietuvos dailininkams ribos buvo ne vien „natūralios“ linijos drobėje ar riboto matomumo reprezentacijos 2 psl. >
klaustukas 2008-01-10 22:17
Puiki paroda ir labai geras jos pristatymas. O kur kiti pristatymai kitose ziniasklaidos...
agne 2007-12-30 12:42
ir visose lietuvos meno kryptyse ta "dominantė" yra. deja.
Titas 2007-12-23 14:26
Puikus straipsnio autoriaus pastebėjimas- “informacinėje erdvėje pernelyg dominuoja...