Naujienos
Prisipažinsiu, nors dainininkės Jurgos Šeduikytės išdidus ir orus gestas, į vietą pastatęs dvasios liumpeną, mane sužavėjo, bet pernelyg nenustebino. Būtent iš autentiškos ir savimi drįstančios būti Jurgos, kuriai svetimas muzikinis ir politinis kičas, šito ir galima buvo tikėtis.
Tokio gesto dar tikėčiausi iš tokių rūmų menininko mentalitetui atsparių muzikos žmonių kaip Andrius Mamontovas ir Petras Vyšniauskas (jis panašų gestą ir pademonstravo, ne taip jau ir seniai atsisakęs priimti kone pačiose iškilmingos ceremonijos išvakarėse sumažintą jam skirtą valstybinę premiją). Teatralų tarpe nesilankstymu politikams ir apskritai galią turintiems pasižymi Gintaras Varnas.
Algirdas Paleckis įsižeidė ir Jurgą Šeduikytę palygino su Salomėja Nerimi. Palyginimas, daug ką pasakantis apie šio politiko kognityvinį disonansą – iki galo nesuvoktą savo asmenybės ir patirties elementą, atnešantį daug kančių ir vidinio disbalanso. Dar daugiau šis palyginimas pasako apie Vilniaus vicemero politinę kultūrą ir referencijų lauką.
Tiesą sakant, o ar galėjo kaip nors kitaip į Jurgos gestą reaguoti neeilinis politikos ir muzikos kičo karalystės gyventojas? Ir ką gi dar galėjo pasakyti paksininkas iš pašaukimo, kurio nuėjimas į libdemų gretas ir mėginimas destabilizuoti savo šalį tėra laiko klausimas?
Kad ir kaip būtų, aš nesiruošiu pagerbti Algirdo Paleckio dėmesiu, kurio jam šiuo metu skiriama tikrai per daug. Jis instinktyviai kovoja su tuo, kam yra pasmerktas – su užmarštimi. Jis juk nepadarė ir greičiausiai nepadarys nieko, už ką istorija įamžintų jo vardą. Klasikinės graikiškos ir romėniškos pilietinės, moralinės bei politinės dorybės tikrai negresia draugui Algirdui Paleckiui, o makiaveliškoms ir šekspyriškoms blogio bei niekšybėms gelmėms jis yra tiesiog per silpnas ir blankus personažas.
Svarbu kita – Lietuva pradėjo keistis. Ne jos politikai ir politika, o žmonės. Pats šviesiausias ir gražiausias ženklas, kad Lietuva pradėjo keistis ir akyse gražėti, yra Jurgos gestas. Esu įsitikinęs, kad ji elgėsi taip, kaip jai diktavo sąžinė, žmogiškas orumas ir būtinybė ginti savo poziciją. Bet galų gale ji apgynė net ne save.
Jurga apgynė jau seniai suniekintos Lietuvos aukštosios kultūros ir jos atstovų garbę. Juk mes gyvename šalyje, kurios valdantieji sluoksniai, sykiu ir mokslo bei kultūros institucijų vadovai paniekino mokslą, meną ir visą aukštąją kultūrą iki tokio masto, kad ji šiandien yra tiesiog išguita iš kolektyvinio sentimento, pasididžiavimo savo šalimi ir apskritai socialinio reikšmingumo lauko.
Kas šiandien oficialiojoje Lietuvoje teikiasi prisiminti ir priminti jauniems žmonėms, kad mūsų šalis pasauliui davė Emmanuelį Leviną, Chaimą Soutine’ą, Jacques’ą Lipchtizą, Joną Meką, Jurgį Mačiūną, Vytautą Kavolį, Algirdą Julių Greimą, Mariją Gimbutienę, Aleksandrą Štromą?
Ar mes turime didžiuotis alumi ir pergalėmis, ar priminti kultūrinę atmintį baigiančiai prarasti oficialiajai Lietuvai, kad įstabias Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ir „Karaliaus Lyro“ ekranizacijas kartu su didžiuoju rusų režisieriumi Grigorijumi Kozincevu sukūrė genialus lietuvių kino operatorius Jonas Gricius 2 psl. >
minde stebinciam is salies 2007-12-29 01:07
nesdamones rasai, jokie turtingi nuperdeje dedes meno musuose neivertins bent jau artimiausius 50...
> Stebinčiam iš šalies 2007-12-28 18:44
"Linkiu pamąstyti ta tema, ir ne Stašaityje esmė, o argumente, turinyje to, kas sakoma....
diude 2007-12-28 16:58
Va, girdėjau šendien per LR, Donskio, politinių 2007 metų, įvertinimą. Esmingas ir...
he 2007-12-28 16:52
aukstoji kultura ir reikalinga atrodo tik ausktosios kulturos zmonems, o liumpenui riekia...