Naujienos
Dar anksčiau skaitydamas liudijimus apie Sokratą esu pastebėjęs, jog šis atėnietis, šlovingas senovės vyras, tokios disciplinos kaip etika pradininkas dorovės teorijos plėtotėje dažniausiai operuodavo drąsos ir teisingumo pavyzdžiais, taigi jam, yra pagrindas taip manyti, visų pirma rūpėjo atskleisti šias dorybes nurodančių sąvokų turinį. Kartas nuo karto vis pagalvodavau, jog tokiam dėmesio fokusavimui, prioritetų išryškinimui ne mažos reikšmės turėjo rūsčios, karo žygių išbandymams įpareigojančios epochos ypatybės. Kita vertus, tas pats Sokratas labai aiškiai pažymi, jog drąsa taikos metu yra ne mažiau reikalinga kaip karo žygiuose.
Prie Sokrato pavyzdžio, regis, turėsime progą sugrįžti kiek vėliau, tuo tarpu jau dabar prisipažinsiu, jog pakalbėti apie drąsą paskatino prieškalėdinės savaitės įvykiai, o ypač plačiai nuskambėjęs, dėmesį prikaustęs, beveik visuotinio pritarimo susilaukęs Jurgos Šeduikytės poelgis apdovanojimų Vilniaus savivaldybėje metu. Kita vertus, kaip ir Vytautui Rubavičiui, kuris šį įvykį vertina jau kiek kitaip, man labai panašiai jaunos estrados dainininkės sukelto šurmulio eigoje pačiu keisčiausiu dalyku pasirodė dainininkės pretenzijos atstovauti elitiniam menui. Vengdamas įsivelti į painius apibrėžimus, vis tik kviečiu pabandyti įsivaizduoti tai, ką bendro gali turėti Jurgos Šeduikytės ir Algirdo Paleckio apsižodžiavimas su paradigminius meno pavyzdžius pateikusių žmonių (Alfonsas Nyka-Niliūnas, Tomas Venclova, Eimuntas Nekrošius, Šarūnas Sauka ir kt.) išpažįstamomis vertybėmis, apsisprendimais, ieškojimais. Žinoma, klausiu retoriškai, su negatyvia intonacija Kaip atrodo, kontrastas čia akivaizdus, iš tiesų bandėme įsižiūrėti į tobulai prasilenkiančių krypčių pavyzdį. Taigi neapleidžia įspūdis, jog nutikimas savivaldybėje yra tikrovės falsifikacijos atvejis, įdomus visų pirma imitacijų fenomenologijos požiūriu. Gali būti, jog čia kalbame dar ir apie beskonybės tipažą, kai bandoma prisimatuoti pernelyg didelę mažai gražiai galvutei kepurę. Tačiau išvis nustebino komentatoriai, ne kartą nurodę į šį Šeduikytės. akibrokštą kaip į drąsos etaloną. Atsipeikėkite, ponai! Simpatiškoji Jurga susilaukė liaupsių tvano (vienintelė iškilusi jai grėsmė: nenuskęsti panegirikose), į sceną krito gėlės iš visų kampų, tiek iš kairiosios, tiek iš dešiniosios pusės, reveransus rodė visi svarbiausieji galios centrai, nusilenkė pagrindiniai šiandienos gladiatoriai. Taigi, apie kokią drąsą čia kalbame? Galbūt operetės meną mes visi čia nepastebimai sumaišėme su tikrove? Galbūt čia vis tik tiksliau būtų minėti ne dorybės pavyzdį, bet vadybos sėkmę, nes ir pati Šeduikytė interviu prasitarė, jog dėl minėtojo įvykio tarėsi su savo vadybininku. Kita vertus, štai, pavyzdžiui, man atrodo, jog totalinę nesėkmę ši istorija iliustruoja taip pat ir vadybiniu požiūriu, nes kalbame čia apie popsinės vadybos atvejį, kai populiarumą siekiama užtikrinti visomis, net ir neatpažintomis priemonėmis (todėl gaunasi išties taip, jog vinį bandoma įkalti su mikroskopo pagalba). Taigi kaip labai svarbus iš tolimiausios praeities mus pasiekia Sokrato pastebėjimas, jog prieš tai, kol vieną ar kitą poelgį pavadinsime drąsiu, būtina pasiaiškinti – kas tai yra drąsa kaip tokia. Būtina pajausti ir suvokti tokios galimybės turinį, išlukštenti šio žodžio tikrovišką reljefą. Sokrato pavyzdys moko, jog nuolat būtina tikslinti žodžių reikšmes. Toks nusitaikymas į žodžio reikšmės nuolatinį patikslinimą, į sąvokos turinio visapusišką atskleidimą yra geriausias priešnuodis prieš įvairiausio plauko falsifikacijas 2 psl. >
GM 2007-12-31 21:37
Zinote,tikrai nesuprantu visu tu paleckio garbintoju! Visiskai nusneka zmogelis, o cia chebra su...
Edvardui 2007-12-31 12:39
Visu pirma, apie Donskio veikla universitete ir jo santykius su nieksingu rektoriumi primelavote...
George Orwell >1984... 2007-12-31 00:56
""Faktas tas, kad L Donkis diskusijoje niekada nezemins priesininko, ar jis butu...
1984-2007 2007-12-30 19:51
Orvelas tikrai orveliskas: viska numates, kada ir ka Donskiui sakyti, net kada i WC...