Naujienos
Vienoje iš pačių mylimiausių mano vietų pasaulyje, Gotlando saloje, du kino genijai suteikė gamtai kitokią būties formą. Jie pavertė ją kultūros istorijos ir savo biografijos dalimi. Gamtos fragmentas tapo žmonijos kultūrinės ir estetinės atminties dalimi.
Paminėjus Gotlando vardą, abu kino genijai tampa nesunkiai nuspėjami. Tai Ingmaras Bergmanas ir Andrejus Tarkovskis. Bergmano vardas neatsiejamas nuo nedidelės Forės salos (Fårö) Gotlande, kurioje jis daug metų leido savo laisvalaikį ir kurioje prabėgo paskutinieji jo gyvenimo metai po aktyvios kūrybinės veiklos pabaigos.
Ši salelė kino pasaulyje garsėja savo ypatinga šviesa, kurią jau senokai pastebėjo ir įvertino kino operatoriai. Uolos, saulė ir vanduo sukuria švytėjimą ir nuotaiką, kurią netrunka pajusti ir tie, kurie nelaiko kameros rankose. Fårö saloje filmavo Svenas Nykvistas ir kiti garsiausi švedų kino operatoriai. Bergmanas čia filmavo savo nemarų filmą „Persona“.
O Tarkovskis Gotlandą pasirinko filmuodamas savo paskutinįjį filmą „Aukojimas“. Tai nebuvo Fårö – pastaroji jam greičiausiai pasirodė jau pernelyg žinoma ir eksploatuota kitų kino menininkų. Rusų kino meistrui reikėjo vietos, kurioje nebūtų laiko, istorijos ir kultūros ženklų. Tokia belaike erdve jam tapo mažytė Nešholmeno salelė (jos vardas Närsholmen švediškai reiškia artimą arba žemą salą).
Abu didieji kino meistrai žavėjosi vienas kitu. Tarkovskis mylėjo Bergmano filmus ir laikė juos kinematografo viršūne. Jis greičiausiai net neįtarė, kad tokius pačius jausmus jam puoselėjo genialusis švedas. Bergmanas yra prisipažinęs ir net rašęs, kad Tarkovskį visada laikė menininku, kuriam pavyko sukurti tokią kino kalbą, kokios siekė jis pats, ir kuris savo filmais išsakė tą, ką Bergmanas visada jautė ir norėjo pasakyti, bet tam nerado adekvačios kino kalbos ir poetikos.
Ar jie susitiko ir bendravo? Atrodo, kad ne. Kanų kino festivalyje, kuriame Tarkovskio „Nostalgija“, sukurta jam jau emigravus iš Sovietų Sąjungos į Italiją, gavo žiuri prizą už režisūrą, dalyvavo ir Bergmanas. Jis norėjo prieiti prie Tarkovskio, bet neišdrįso prisiartinti prie genijaus. Lygiai tas pats ištiko Tarkovskį – jis nemanė turįs teisę trukdyti didįjį švedų meistrą.
Ar jie panašūs menininkai. Ir taip, ir ne. Tiek, kiek panašūs Fransas Halsas ir Rembrandtas, Dante ir Petrarcha, Shakespeare’as ir Cervantesas. Abu genijai. Meno kalbos ir kultūros formos – gal net ir sąmonės formos – kūrėjai. Bet skirtumų tarp jų esama didelių.
Vaizdas visada buvo svarbus Bergmanui, bet tai veikiau meistriškos fotografijos arba portreto, atveriančio individo sąmonės istoriją, vaizdas. Tam Bergmanui ir reikėjo jo genialių aktorių – Liv Ullmann, Maxo Von Sydowo, Erlando Josephsono, Ingrid Bergman, Harrietos Andersson – veidų.
Didžioji Bergmano stiprybė – visa persmelkiantis psichologizmas ir giluminių žmonių santykių klodų atvėrimas. Sykiu ir pagava tokių niuansų, už kuriuos jam turėjo tyliai ditirambus giedoti psichoanalitikai. Tiesą sakant, sunku perprasti moderniojo jautrumo ir žmonių santykių formas dabartiniame pasaulyje nemačius Bergmano filmų 2 psl. >
. 2010-06-05 18:41
Bergmanas - klasikos klasikas... ne kraujas jo gyslomis tekėjo, o talentas... visa šeima tokia
to krec 2008-01-03 20:31
aciu,ponuli,aciu, as dar net nezinojau tokiu rezysieriu ir tiek daug besa, aiman esu liumpenas,...
Juozas 2008-01-03 11:04
Analize>Anlaizai tu analizai, čia ne Donskis publikacijas daugina, čia portalai clickus...
2 Krec 2008-01-02 20:19
Pritariu.Kai baigsi Bergmana,pereik prie Tarkovskio,paskui Visconti,paskui Antonioni,paskui...